Ar Lietuvai lemta turėti karalių?
Pokalbis su istorijos profesoriumi Alfredu Bumblausku.

Istoriką A.Bumblauską išgarsino televizijos laida “Būtovės slėpiniai“. Šiuo metu profesorius susirūpinęs senųjų Lietuvos valdovų giminių paieškomis. Jo pastangomis surastas paskutinis Lietuvos kunigaikščio Gedimino palikuonis turi visas galimybes tapti Lietuvos karaliumi.

Jums pavyko surasti Lietuvos karaliaus sosto paveldėtoją, o kaip toliau?

Kai matome, jog svarbiausias demokratijos mechanizmas – partijos – yra vos ne paskutinėje reitingų pakopoje, kyla klausimas, ar jos pajėgios užtikrinti valstybės tęstinumą. Juk bet kieno bet kada sukurta partija gali perimti valdžią ir kas tada? Todėl aš visiškai nesiruošiu iš Lietuvos karaliaus idėjos krizenti.
Kai mes atradome Paulių Sangušką, paskutinį kunigaikščio Gedimino palikuonį, kai kas suplakė jį į krūvą su kretinais iš Australijos. Ne, mūsų atradimas labai rimtas. Šiuo metu Brazilijoje gyvenančio Pauliaus Sanguškos ryšiai su garsia Lietuvos didikų Sanguškų gimine, kuri kildinama iš Gedimino palikuonių, yra įrodyti istoriniais dokumentais.

Tačiau aš pats nežiūrėjau į tai, kaip į monarcho paieškas. Man, kaip istorikui, buvo įdomu rasti tuos Lietuvos palikuonis, kurie yra pasaulinės aristokratijos dalis. P.Sanguškos tėvas prieš II Pasaulinį karą gyveno Lenkijoje, šiuo metu jis jau miręs, o mama – kilminga prancūzė. Ji laikoma viena iš didingiausių moterų Europoje. Aristokratijos gyvenimą gerai išmanantys žmonės teigia, kad pasaulyje nėra tokių diduomenės vestuvių, į kurias nebūtų kviečiama P.Sanguškos mama.
Man buvo labai smalsu atrasti tautos ryšį su tuo, kas atrodo kaip Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Karalių pasaka“ – kažkada buvo, nugrimzdo ir mes iki šiol drauge su Maironiu kartojame, kad didybė – mūsų praeityje. Man regis, svarbu susigrąžinti atmintį ir įsidėti į galvą, kad tos didžios praeities palikuonys yra išlikę iki dabar. Visai neseniai buvome surengę tautos atminčiai skirtą konferenciją, į kurią Radvilas atsivežėme iš Varšuvos – gyvus, jaunus, sveikus vyrus, visiškai aiškiai suvokiančius, kad jie yra lietuviai, o ne lenkai. Taip, per pastaruosius šimtą metų jie yra įsilieję į Lenkijos kultūrą, sieja save su lenkų emigracija, tačiau jiems LDK praeitis yra dešimt kartų artimesnė negu mums.

Monarchistiniai projektai gali egzistuoti, bet nelabai realu, kad jie bus įgyvendinti. Lygiai kaip ir su dviguba pilietybe, kurią norint įteisinti reikėtų keisti Konstituciją, o ji keičiama tik referendumu. Tačiau akivaizdu, kad lietuviai į referendumą neis ir nebalsuos. Jei jie nebalsuos už išeivius, už monarchiją nebalsuos tuo labiau – man tai akivaizdu.

Kodėl tie didikų palikuonys tokie svarbūs?

Mes gyvename visuomenėje, kurią prancūzai pavadintų nuvorišų – tų, kurie iš gatvės atėjo ir praturtėjo per revoliucines permainas. O aristokratija užtikrina tęstinumą. Nors jiems per revoliucijas ir galvas kapodavo, bet ne visiems nukapodavo. Lietuvoje aristokratinės tradicijos mes visiškai nebeturime – tie „aristokratai“, kurie puikuojasi „Stliaus“ žurnale ar televizijos laidose, labai dažnai atrodo komiškai. Tai turtuolių nusipirktas vaizdelis. Tikriesiems aristokratams buvo svarbios garbės, rūpinimosi visuomene, skurdžiais, rūpinimosi kultūra idėjos. Neišsilavinęs žmogus apskritai negalėjo į aukštuomenės, dabar sakytume – elito, gretas patekti – gyvavo išsilavinimo, idėjinio gyvenimo kultas, ne vien kaip dabar – materialistinio ir pragmatinio.

Manau, kad atsigręžimas į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę rodytų, jog esame kitokia tauta – atviresnė, o ne užsidariusi tarp tautinių juostų ir kepurinių. Per didžiąsias gimines mes galime save sieti su Ukraina, Baltarusija, Lenkija ir su visa Vidurio bei Vakarų Europa. Kokia sensacija buvo, kai paaiškėjo dabartinės Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II ryšys su lietuviškomis giminėmis! Mes tris giminystės linijas suradome, bet gali būti kokie penki tūkstančiai palikuonių.
Štai ką reiškia prisiminti senąsias lietuviškas dinastijas. Tada paaiškėja, kad šiuo požiūriu mes esame daug įdomesnė tauta nei Latvija ar Estija. Mat pas juos tokios istorijos, kaip ten beieškotum, nerasi. Mes neįsivaizduojame, kad bent pusė Europos šalių yra monarchijos, nes monarchija daug kam asocijuojasi kaip nedemokratija. Bet tai yra konstitucinės monarchijos ir mums reikėtų suvokti, kad monarchija gali būti demokratinė santvarka.

Ar tas giminystes suradote ta proga, kad Lietuvą sumanė aplankyti karalienė Elžbieta II?

Visą laiką žinojome, kad per Gedimino dukros Aldonos nutekėjimą į Krokuvą eina ryšiai į Europos dvarus, toliau ryšiai plečiasi per Kazimiero Jogailaičio dukras, nutekėjusias į Vokietiją, tačiau tų žinių niekam anksčiau nereikėjo. Giminystės paieškos su karaliene Elžbieta II buvo proginis sumanymas, tačiau kai išaiškėjo, jog su ja tiek daug ryšių, tapo aišku, kad su kiekvienu Europos monarchu juos įmanoma atrasti.

Beje, būtent britų istorikas Stevenas Rowellas, kuris apsigyveno Lietuvoje, užsiminė, kad Elžbieta II turi giminystės ryšių su Lietuva, su Jogailaičiais. Jis sako, kad Lietuvos istorikai daug dėmesio skiria Lietuvos ir Vokietijos, Lietuvos ir Prancūzijos ryšiams, bet palyginti su jais, Lietuvos ir Didžiosios Britanijos ryšiai yra daug glaudesni. Jie, žinoma, fragmentiški, tačiau regimi jau nuo ankstyvojo XIV amžiaus. Bėgdami nuo protestantų, čia glaudėsi katalikai, po reformacijos prasidėjus religiniams karams, Lietuva buvo Europos aristokratijos prieglobstis. Yra išlikę laiškų, kad būtent Lietuva yra geriausia vieta gyventi.

O dabar, kai daug kas išvažiuoja, ar pačiam nesinori bėgti iš Lietuvos?

Labai sunkus klausimas. Kai nusiviliu, aišku, kad norisi, tačiau kur nubėgsi? Čia esu įklimpęs su auliniais batais, per daug sudėtinga bėgti.

Gal tie įklimpę ir išlaikys lietuviškumą ir Lietuvos dvasią?

Sunku pasakyti. Man atrodo, kad išvažiuoja energingiausieji. Kiek čia tie įklimpusieji beturės energijos? Ką jie čia nuveiks, jeigu visuomenė pasidarys pensininkų ir oligarchų visuomene?

Dabar tai ir matosi akivaizdžiai. Vienas analitikas pasakė, kad 80 proc. žmonių gyvena nuo algos iki algos, o 2 proc. valdo 80 proc. visų Lietuvos resursų. 80 ir 80 – skamba labai simboliškai. Ką tik kalbėjau apie tai su žmonėmis, kurie bando ekonomiškai mąstyti – žinoma, kad Lietuvoje turtingiausieji ir skurdžiausieji sudaro po 10 proc., o jei tarp šių priešingų sluoksnių pajamų skirtumas viršija dešimt kartų – tai socialinė krizė. Taigi išeitų, kad Lietuvoje jau nebe krizė, o tikra katastrofa. Vienas iš tos katastrofos padarinių ir yra emigracija.

Ar Lietuvos istorijoje yra buvę panašių momentų, gal turime iš ko pasimokyti?

Tai labai unikalios sąlygos. Pirmą kartą esame tarsi saugūs – ko niekada mūsų istorijoje nebuvo. Kita vertus, grasina galingi globalizacijos procesai. Per televizorių rodo gražius gyvenimus ir žmonės labai greit nori to gražaus gyvenimo. Anksčiau televizijos nebuvo ir žmonės nežinojo į ką orientuotis. Leninas yra pasakęs, kuo Rusijos liaudis yra skurdi – skurdi savo skurdumo supratimu. Kol tas supratimas buvo, tol ir tokių perversijų nebūdavo, o dabar visi nori labai staigiai gražiai gyventi. Tačiau taip nebūna. Išliko pokomunistio pasaulio nuosavybės koncentracija nedidelės saujelės rankose dėl to, kad visų pirma tai buvo KGB planas absoliučią politinę valdžią pakeisti absoliučia ekonomine valdžia. Ir kartu yra tam tikra resursų stoka. Rytų Europos regionas yra santykinai skurdus ir, kaip rodo istorija, skurdžių šalių resursai yra sutelkiami siaurame rate. Pavyzdžiui, Lietuva XV amžiuje – jos turtai buvo sukaupti kokių penkiasdešimties giminių rankose. Nieko nepadarysi – iš pradžių labai siauras žmonių ratas prieina prie lovio: kunigaikščiai, paskui ponija, dabar postsovietiniai veikėjai.

Šiuo metu daug kalbama apie tautos likimą. Kaip atrodo istorikui – ar lietuvių tauta turi ateitį?

Sunku pasakyti, kas yra tauta. Tokiai tautai, kokią mes turime, su tokiu lietuvybės supratimu kaip dabar – tik šimtas metų dar likę, ne daugiau. Nes tai yra romantizmo epochos kūrinys, o dabar mes matome, kad romantizmas ir nacionalizmas buvo politiškai nekorektiškas. Kadangi didžioji mūsų visuomenės dalis tik taip supranta tautą, jie eina į totalinę desperaciją, griebiasi senų šūkių, senų formų. O kokia ji bus..? Bijau, kad nebėra kam jos formuoti, nes ta dalis žmonių, kurie mąsto kitaip ir globaliau, yra Londone ir Dubline.

garsėjote su “Būtovės slėpiniais” kaip istorijos chuliganas, keliantis klausimus, kurie drasko akis. Ar toks santykis padeda žmonėms priimti istoriją, ar nuo jos atstumia?

Manau, jei atstumia, tai tuos, kurie linkę mąstyti stereotipais. Tačiau atsiranda tokių, kurie tarsi laukė kitokio žodžio. Tai – jaunimas ir verslininkai. Jų klubuose nuolat skaitau paskaitas ir šneku apie verslus Lietuvoje bei Lietuvos tapatybę. Gal apie pusšimtį tokių paskaitų esu perskaitęs. Jiems tas mano „chuliganizmas“ visai priimtinas ir aš surandu savo auditoriją.

Dar jūs tapote bevielio interneto “Zebra” veidu. Kaip čia išeina – senovės tyrinėtojas reklamuoja naujausias technologijas?

Atsitiktinai mane įkalbino vienas buvęs studentas. Jau galvojau atsisakyti, bet jis paskambino iš Baalio salos, prašė, nepabėkit, nes reikės scenarijų perrašyti. Taip ir tapau reklaminio filmuko veikėju.

O ta bevielio telegrafo idėja yra tapusi archeologų anekdotu – vienas archeologas, kasinėdamas Kernavę, rado vielos gabalą ir padarė išvadą, kad lietuviai senovėje turėjo vielinį telegrafą. Kitas archeologas, taip pat kasinėdamas Kernavę, nerado jokio vielos gabalo ir nusprendė, kad lietuviai I amžiuje turėjo bevielį telegrafą. Tai ir sieja Lietuvos istorikus su naujausiomis technologijomis.

Kalbėjosi Zita Čepaitė, savaitraštis "Infozona"