POKALBIAI: Emigracijos tyrinėtoja savo kailiu patyrė, ką reiškia būti emigrantu - Anglija.lt
 

POKALBIAI: Emigracijos tyrinėtoja savo kailiu patyrė, ką reiškia būti emigrantu 

Zita Čepaitė, "Infozona"


Londone jau ketvirti metai gyvenančiai Violettai Parutis JK gyvenantys lietuviai ir lenkai yra tapę tyrinėjimo objektu. Ji renka medžiagą savo moksliniam darbui apie tai, ką emigrantams reiškia “namai”, ir dalyvauja įvairių Didžiosios Britanijos universitetų organizuojamuose tyrimuose.


Infozona: Turbūt esate vienintelė, tyrinėjanti šiandienos lietuvių emigraciją į JK. Kas paskatino imtis šios temos?

Violetta Parutis: Dar studijuodama Lietuvoje tuo domėjausi. Tiesa, į Londoną atvažiavau studijuoti tautinės tapatybės. Stipendijai artėjant į pabaigą, buvau pakviesta sudalyvauti viename Oksfordo universiteto tyrime apie Rytų Europos migrantus. Tyrimo procesas ir rezultatai man pasirodė labai įdomūs, tad dar tyrimui nepasibaigus, stojau į doktorantūros studijas Londono universitete. O savo tyrimų objektu pasirinkau tas bendruomenes Jungtinėje Karalystėje, kurios man artimiausios ir suprantamiausios: lietuvius ir lenkus (mat pati esu gimusi ir augusi Punsko krašte). Mano disertacijos tema – ”Namų konstravimas emigracijoje”. Kas ir kur jauniesiems lietuviams ir lenkams, gyvenantiems svetur, yra namai? Kaip kinta ši sąvoka, priklausomai nuo laiko, pragyvento Jungtinėje Karalystėje, bei nuo kitų dalykų, tokių kaip išsilavinimas, darbo turėjimas, šeimos sukūrimas? Kaip keičiasi pačių imigrantų santykis su jų gimtąja šalimi ir žmonėmis, kurie ten pasiliko?

Infozona: Kokiuose dar tyrimuose teko dalyvauti?

V.P.: Jau minėtas Oksfordo projektas savo mastu turbūt prilygo keliems smulkesniems projektams, nes apklausėme virš šešių šimtų imigrantų iš šešių Europos šalių (tarp jų ir Lietuvos). Po to sekė „Metropolitan“ universiteto tyrimas apie darbo saugos pavojus, su kuriais susiduria iš kitų šalių į JK atvykę darbuotojai. Beje, šį tyrimą užsakė Jungtinės Karalystės darbo saugos komisija po kelių itin sukrečiančių imigrantų darbuotojų susižalojimų ar net mirties atvejų. Tada tam pačiam „Metropolitan“ universitetui parūpo giliau pažvelgti į viešojo maitinimo įstaigų ir viešbučių sektoriaus darbuotojus, kurių dauguma taip pat yra atvykėliai. Jiems pravertė mano patirtis tyrimuose ir dviejų Rytų Europos šalių kalbų mokėjimas. Šiam projektui einant į pabaigą buvau vėl pakviesta Oksfordo universiteto prisidėti prie jų kartu su profsąjungų kongresu vykdomo projekto. Šįkart tyrimo objektu tapo lenkai ir lietuviai, dvi gausiausios imigrantų iš Rytų Europos grupės Jungtinėje Karalystėje.

Infozona: Ką naujo Oksfordo tyrimas atskleidė, viena vertus, patiems tyrimo objektams, t.y. lietuviams ir lenkams, kita vertus, – britams?

V.P.: Šis tyrimas parodė, kad Jungtinėje Karalystėje vis dar daug išnaudojamų ir skriaudžiamų žmonių. Netikėta turbūt tai, kad buvo apklausti iš Europos Sąjungos šalių atvykę darbuotojai (lietuviai ir lenkai) – iš viso 508 žmonės. Dauguma jų dirbo maisto perdirbimo fabrikuose, viešojo maitinimo ir viešbučių sektoriuose. Daugiau nei pusė apklaustųjų teigė turintys ar turėję problemų darbe JK. Ketvirtadalis (agentūros darbuotojų atveju net trečdalis) neturėjo rašytinės darbo sutarties, daugiau nei ketvirtadalis apklaustųjų prisipažino turėję problemų su atlyginimu, tokių kaip nepilnai sumokėtas atlyginimas už pradirbtas darbo valandas, neteisingų algalapių išdavimas, nelegalūs atskaitymai nuo atlyginimo ar nuolat pasikartojančios atlyginimo “skaičiavimo klaidos”. Vienas respondentas rašė apie darbdavį, kuris savo darbuotojų darbo valandą skaičiuoja kaip šimtą minučių, teisindamasis tuo, kad tokia jo kompiuterinė programa ir jis nieko negali padaryti.
Be to, tyrimas parodė, kad dešimt kartų daugiau atvykėlių nei vietinių gyventojų uždirba mažiau nei minimalų atlyginimą JK. Atrodytų, kad darbdaviai priversti mokėti itin mažus atlyginimus savo darbuotojams, nes kitaip jų verslas neišsilaikytų. Tačiau iš arčiau pasižiūrėjus pasirodo, kad jų buhalterija ne tokia jau bloga. Pavyzdžiui, kai kurių tokių kompanijų direktoriai uždirba nuo 100 iki 600 tūkst. svarų per metus. Tai rodo, kad iš tiesų tai yra sąmoningas darbuotojų išnaudojimas.
Šis tyrimas dar kartą atskleidė, kad pravartu žinoti savo darbuotojo teises JK ir už jas kovoti. Kita vertus, tam, kad išsikovotų geresnes darbo sąlygas, reikia organizuotis. Tyrimas rodo, kad yra nemažai lietuvių ir lenkų, linkusių stoti į profsąjungų gretas ir kartu pagerinti savo darbo sąlygas. Dažnai girdžiu nuomones iš savo tautiečių, kad tokios tyrimų išvados neteisingos ir kad niekas čia lietuvių ar lenkų neišnaudoja. Sako – mes čia atvažiavom dirbti, o ne ilsėtis, tai koks skirtumas, kiek valandų ar kokiomis sąlygomis dirbame? Manyčiau, kad toks požiūris į situaciją netinkamas. Išmaningiau būtų sužinoti, kas man priklauso ir už save pakovoti. Be to, tyrimas dar kartą parodė, kad valstybė privalo griežčiau reguliuoti JK ypač paplitusių įdarbinimo agentūrų veiklą, nes jos neretai nusižengia įstatymams ir skriaudžia savo darbuotojus, siekdamos maksimalaus pelno.

Infozona: Daug kalbama apie itin didelės imigracijos sukeltas socialines problemas. Viena iš jų – vienišų vyrų, kurie naudojasi prostitučių paslaugomis ir taip skatina šį nusikalstamą verslą, gausa. Ar tiriant lietuvių JK gyvensenos ypatumus teko susidurti su tokiu reiškiniu?

V.P.: Deja, su šiuo klausimu susidūriau tik per žiniasklaidą, kur dažnai minimas lietuvių, kaip prekybos žmonėmis verslo aukų, vardas. Žinau, kad mano kolegos tokius tyrimus vykdo, tačiau daugiau apie tai pakomentuoti negaliu. Tiesa, netrukus pradedu darbą ties nauju „University College“ universiteto projektu apie migraciją ir sveikatą. Jam planuojama apklausti ir sekso darbuotojus iš Rytų Europos.

Infozona: Viena iš problemų – perskirtos šeimos, Lietuvoje palikti vaikai. Ar tai reali problema, o gal tik laikinas nesklandumas, kuris neišvengiamas persikeliant gyventi iš vienos šalies į kitą?

V.P.: Vykdydami tyrimą apie stojimo į Europos Sąjungos padarinius pastebėjome, kad vienas iš pagrindinių žmonių planų buvo po gegužės pirmosios į Jungtinę Karalystę atsivežti savo šeimas. Džiugu, kad dauguma taip ir padarė. Tačiau šiuo metu dalyvauju Lietuvių išeivijos instituto rengiamame tyrime apie lietuvių šeimas, gyvenančias už Lietuvos ribų, ir pastebėjau, kad vis dar atsiranda migracijos išskirtų šeimų. Jei anksčiau buvo labai sunku atsivežti šeimas dėl teisinio statuso, dabar žmonės renkasi gyventi atskirai dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, nori, kad vaikai lankytų mokyklą Lietuvoje ir nenori vaikų išrauti iš gimtosios aplinkos, juo labiau, kad dažnas tėvas ar motina, dirbantys JK, ruošiasi į Lietuvą sugrįžti.


Infozona: Ar jums kada irgi teko patirti vadinamąją “tikrą” imigranto gyvenimą?

V.P.: Skųstis lyg ir negalėčiau, nors tokių atvejų buvo. Pavyzdžiui, pirmais metais įsidarbinau viename biure Oksfordo gatvėje, kur ištvėriau vos tris mėnesius dėl nuolatinio psichologinio spaudimo iš vadybininkės pusės, minimalaus valandinio atlyginimo ir kontrakto neturėjimo. Beje, man išėjus iš darbo, vienos savaitės atlyginimas liko firmai, kuris iš pradžių buvo laikomas kaip užstatas, jei sugalvočiau kitą dieną neįspėjus darbe nepasirodyti. Tačiau, nors ir iš anksto įspėjau, kad iš darbo išeinu, savaitės atlyginimo man negrąžino. Kitas atvejis – neseniai turėjau progą savo darbdavio, rimtos kompanijos savininko, paprašyti atostoginių. Labai buvo nustebęs ir nepatogu jam buvo prieš visus kitus darbuotojus, tačiau mėnesio gale gavau tai, kas man priklauso.

Infozona: Ar ilgesnį laiką trunkantis gyvenimas toje aplinkoje, kuri yra tiriama, padeda tyrėjui gauti aiškesnį vaizdą, o gal kliudo?

V.P.: Yra dvi medalio pusės: tai gali ir trukdyti, ir padėti... Tačiau, be abejo, esu įsitikinusi, kad gyvenimas Londone man, kaip migracijos srities tyrinėtojai, turi daugiau privalumų nei trūkumų. Žinau, kad kiti daro panašius tyrimus kitaip. Tiesiog nuvažiuoja savaitei ar dviem į tam tikrą šalį, susirenka interviu ir klausimynus, o grįžę į Lietuvą analizuoja parsivežtą medžiagą. Džiaugiuosi, kad aš turiu galimybę dalyvauti kasdieniniame ir šventiniame lietuvių gyvenime, matyti jų džiaugsmus ir vargus, o ne tik apie juos skaityti ar girdėti.

Infozona: Ar Lietuvos valdžia domisi jūsų atliekamais tyrimais, ar teiraujasi jūsų nuomonės vienu ar kitu su emigracijos reikalais susijusiu klausimu?

V.P.: Tikrai ne, bet aš manau, kad jie turi savų patarėjų.

Infozona: Jūs pati augote Punsko krašte, kaip ir išeivijoje, iš Lietuvos pusės žiūrint. Ar tada jautėtės gyvenanti emigracijoje, ar labiau emigrante jaučiatės dabar?

V.P.: Punskas – tai Lietuva, todėl neįmanoma ten jaustis emigrante. Tik lenkiški užrašai ir vos iš Punsko išvažiavus išgirsta kalba primena, kad šis lietuvių kraštas dabar priklauso Lenkijos valstybei. Lietuviškos organizacijos ir tautinių grupių veikla vis skleidžia tėvynės meilę ir ilgesį, o tai būdinga visoms už tėvynės ribų gyvenančioms bendruomenėms. Tačiau skirtumas tas, kad gyvendami etninėse lietuvių žemėse punskiečiai jaučiasi namie. Dėl to, manau, aš kur kas labiau jaučiuosi emigracijoje dabar negu anksčiau.


Zita Čepaitė, "Infozona"


Londone jau ketvirti metai gyvenančiai Violettai Parutis JK gyvenantys lietuviai ir lenkai yra tapę tyrinėjimo objektu. Ji renka medžiagą savo moksliniam darbui apie tai, ką emigrantams reiškia “namai”, ir dalyvauja įvairių Didžiosios Britanijos universitetų organizuojamuose tyrimuose.


Infozona: Turbūt esate vienintelė, tyrinėjanti šiandienos lietuvių emigraciją į JK. Kas paskatino imtis šios temos?

Violetta Parutis: Dar studijuodama Lietuvoje tuo domėjausi. Tiesa, į Londoną atvažiavau studijuoti tautinės tapatybės. Stipendijai artėjant į pabaigą, buvau pakviesta sudalyvauti viename Oksfordo universiteto tyrime apie Rytų Europos migrantus. Tyrimo procesas ir rezultatai man pasirodė labai įdomūs, tad dar tyrimui nepasibaigus, stojau į doktorantūros studijas Londono universitete. O savo tyrimų objektu pasirinkau tas bendruomenes Jungtinėje Karalystėje, kurios man artimiausios ir suprantamiausios: lietuvius ir lenkus (mat pati esu gimusi ir augusi Punsko krašte). Mano disertacijos tema – ”Namų konstravimas emigracijoje”. Kas ir kur jauniesiems lietuviams ir lenkams, gyvenantiems svetur, yra namai? Kaip kinta ši sąvoka, priklausomai nuo laiko, pragyvento Jungtinėje Karalystėje, bei nuo kitų dalykų, tokių kaip išsilavinimas, darbo turėjimas, šeimos sukūrimas? Kaip keičiasi pačių imigrantų santykis su jų gimtąja šalimi ir žmonėmis, kurie ten pasiliko?

Infozona: Kokiuose dar tyrimuose teko dalyvauti?

V.P.: Jau minėtas Oksfordo projektas savo mastu turbūt prilygo keliems smulkesniems projektams, nes apklausėme virš šešių šimtų imigrantų iš šešių Europos šalių (tarp jų ir Lietuvos). Po to sekė „Metropolitan“ universiteto tyrimas apie darbo saugos pavojus, su kuriais susiduria iš kitų šalių į JK atvykę darbuotojai. Beje, šį tyrimą užsakė Jungtinės Karalystės darbo saugos komisija po kelių itin sukrečiančių imigrantų darbuotojų susižalojimų ar net mirties atvejų. Tada tam pačiam „Metropolitan“ universitetui parūpo giliau pažvelgti į viešojo maitinimo įstaigų ir viešbučių sektoriaus darbuotojus, kurių dauguma taip pat yra atvykėliai. Jiems pravertė mano patirtis tyrimuose ir dviejų Rytų Europos šalių kalbų mokėjimas. Šiam projektui einant į pabaigą buvau vėl pakviesta Oksfordo universiteto prisidėti prie jų kartu su profsąjungų kongresu vykdomo projekto. Šįkart tyrimo objektu tapo lenkai ir lietuviai, dvi gausiausios imigrantų iš Rytų Europos grupės Jungtinėje Karalystėje.

Infozona: Ką naujo Oksfordo tyrimas atskleidė, viena vertus, patiems tyrimo objektams, t.y. lietuviams ir lenkams, kita vertus, – britams?

V.P.: Šis tyrimas parodė, kad Jungtinėje Karalystėje vis dar daug išnaudojamų ir skriaudžiamų žmonių. Netikėta turbūt tai, kad buvo apklausti iš Europos Sąjungos šalių atvykę darbuotojai (lietuviai ir lenkai) – iš viso 508 žmonės. Dauguma jų dirbo maisto perdirbimo fabrikuose, viešojo maitinimo ir viešbučių sektoriuose. Daugiau nei pusė apklaustųjų teigė turintys ar turėję problemų darbe JK. Ketvirtadalis (agentūros darbuotojų atveju net trečdalis) neturėjo rašytinės darbo sutarties, daugiau nei ketvirtadalis apklaustųjų prisipažino turėję problemų su atlyginimu, tokių kaip nepilnai sumokėtas atlyginimas už pradirbtas darbo valandas, neteisingų algalapių išdavimas, nelegalūs atskaitymai nuo atlyginimo ar nuolat pasikartojančios atlyginimo “skaičiavimo klaidos”. Vienas respondentas rašė apie darbdavį, kuris savo darbuotojų darbo valandą skaičiuoja kaip šimtą minučių, teisindamasis tuo, kad tokia jo kompiuterinė programa ir jis nieko negali padaryti.
Be to, tyrimas parodė, kad dešimt kartų daugiau atvykėlių nei vietinių gyventojų uždirba mažiau nei minimalų atlyginimą JK. Atrodytų, kad darbdaviai priversti mokėti itin mažus atlyginimus savo darbuotojams, nes kitaip jų verslas neišsilaikytų. Tačiau iš arčiau pasižiūrėjus pasirodo, kad jų buhalterija ne tokia jau bloga. Pavyzdžiui, kai kurių tokių kompanijų direktoriai uždirba nuo 100 iki 600 tūkst. svarų per metus. Tai rodo, kad iš tiesų tai yra sąmoningas darbuotojų išnaudojimas.
Šis tyrimas dar kartą atskleidė, kad pravartu žinoti savo darbuotojo teises JK ir už jas kovoti. Kita vertus, tam, kad išsikovotų geresnes darbo sąlygas, reikia organizuotis. Tyrimas rodo, kad yra nemažai lietuvių ir lenkų, linkusių stoti į profsąjungų gretas ir kartu pagerinti savo darbo sąlygas. Dažnai girdžiu nuomones iš savo tautiečių, kad tokios tyrimų išvados neteisingos ir kad niekas čia lietuvių ar lenkų neišnaudoja. Sako – mes čia atvažiavom dirbti, o ne ilsėtis, tai koks skirtumas, kiek valandų ar kokiomis sąlygomis dirbame? Manyčiau, kad toks požiūris į situaciją netinkamas. Išmaningiau būtų sužinoti, kas man priklauso ir už save pakovoti. Be to, tyrimas dar kartą parodė, kad valstybė privalo griežčiau reguliuoti JK ypač paplitusių įdarbinimo agentūrų veiklą, nes jos neretai nusižengia įstatymams ir skriaudžia savo darbuotojus, siekdamos maksimalaus pelno.

Infozona: Daug kalbama apie itin didelės imigracijos sukeltas socialines problemas. Viena iš jų – vienišų vyrų, kurie naudojasi prostitučių paslaugomis ir taip skatina šį nusikalstamą verslą, gausa. Ar tiriant lietuvių JK gyvensenos ypatumus teko susidurti su tokiu reiškiniu?

V.P.: Deja, su šiuo klausimu susidūriau tik per žiniasklaidą, kur dažnai minimas lietuvių, kaip prekybos žmonėmis verslo aukų, vardas. Žinau, kad mano kolegos tokius tyrimus vykdo, tačiau daugiau apie tai pakomentuoti negaliu. Tiesa, netrukus pradedu darbą ties nauju „University College“ universiteto projektu apie migraciją ir sveikatą. Jam planuojama apklausti ir sekso darbuotojus iš Rytų Europos.

Infozona: Viena iš problemų – perskirtos šeimos, Lietuvoje palikti vaikai. Ar tai reali problema, o gal tik laikinas nesklandumas, kuris neišvengiamas persikeliant gyventi iš vienos šalies į kitą?

V.P.: Vykdydami tyrimą apie stojimo į Europos Sąjungos padarinius pastebėjome, kad vienas iš pagrindinių žmonių planų buvo po gegužės pirmosios į Jungtinę Karalystę atsivežti savo šeimas. Džiugu, kad dauguma taip ir padarė. Tačiau šiuo metu dalyvauju Lietuvių išeivijos instituto rengiamame tyrime apie lietuvių šeimas, gyvenančias už Lietuvos ribų, ir pastebėjau, kad vis dar atsiranda migracijos išskirtų šeimų. Jei anksčiau buvo labai sunku atsivežti šeimas dėl teisinio statuso, dabar žmonės renkasi gyventi atskirai dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, nori, kad vaikai lankytų mokyklą Lietuvoje ir nenori vaikų išrauti iš gimtosios aplinkos, juo labiau, kad dažnas tėvas ar motina, dirbantys JK, ruošiasi į Lietuvą sugrįžti.


Infozona: Ar jums kada irgi teko patirti vadinamąją “tikrą” imigranto gyvenimą?

V.P.: Skųstis lyg ir negalėčiau, nors tokių atvejų buvo. Pavyzdžiui, pirmais metais įsidarbinau viename biure Oksfordo gatvėje, kur ištvėriau vos tris mėnesius dėl nuolatinio psichologinio spaudimo iš vadybininkės pusės, minimalaus valandinio atlyginimo ir kontrakto neturėjimo. Beje, man išėjus iš darbo, vienos savaitės atlyginimas liko firmai, kuris iš pradžių buvo laikomas kaip užstatas, jei sugalvočiau kitą dieną neįspėjus darbe nepasirodyti. Tačiau, nors ir iš anksto įspėjau, kad iš darbo išeinu, savaitės atlyginimo man negrąžino. Kitas atvejis – neseniai turėjau progą savo darbdavio, rimtos kompanijos savininko, paprašyti atostoginių. Labai buvo nustebęs ir nepatogu jam buvo prieš visus kitus darbuotojus, tačiau mėnesio gale gavau tai, kas man priklauso.

Infozona: Ar ilgesnį laiką trunkantis gyvenimas toje aplinkoje, kuri yra tiriama, padeda tyrėjui gauti aiškesnį vaizdą, o gal kliudo?

V.P.: Yra dvi medalio pusės: tai gali ir trukdyti, ir padėti... Tačiau, be abejo, esu įsitikinusi, kad gyvenimas Londone man, kaip migracijos srities tyrinėtojai, turi daugiau privalumų nei trūkumų. Žinau, kad kiti daro panašius tyrimus kitaip. Tiesiog nuvažiuoja savaitei ar dviem į tam tikrą šalį, susirenka interviu ir klausimynus, o grįžę į Lietuvą analizuoja parsivežtą medžiagą. Džiaugiuosi, kad aš turiu galimybę dalyvauti kasdieniniame ir šventiniame lietuvių gyvenime, matyti jų džiaugsmus ir vargus, o ne tik apie juos skaityti ar girdėti.

Infozona: Ar Lietuvos valdžia domisi jūsų atliekamais tyrimais, ar teiraujasi jūsų nuomonės vienu ar kitu su emigracijos reikalais susijusiu klausimu?

V.P.: Tikrai ne, bet aš manau, kad jie turi savų patarėjų.

Infozona: Jūs pati augote Punsko krašte, kaip ir išeivijoje, iš Lietuvos pusės žiūrint. Ar tada jautėtės gyvenanti emigracijoje, ar labiau emigrante jaučiatės dabar?

V.P.: Punskas – tai Lietuva, todėl neįmanoma ten jaustis emigrante. Tik lenkiški užrašai ir vos iš Punsko išvažiavus išgirsta kalba primena, kad šis lietuvių kraštas dabar priklauso Lenkijos valstybei. Lietuviškos organizacijos ir tautinių grupių veikla vis skleidžia tėvynės meilę ir ilgesį, o tai būdinga visoms už tėvynės ribų gyvenančioms bendruomenėms. Tačiau skirtumas tas, kad gyvendami etninėse lietuvių žemėse punskiečiai jaučiasi namie. Dėl to, manau, aš kur kas labiau jaučiuosi emigracijoje dabar negu anksčiau.


 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: