R.Alksnytė: Vienintelis lietuvių išskirtinumas - kalba - Anglija.lt
 

R.Alksnytė: Vienintelis lietuvių išskirtinumas - kalba 

Deimantė Dokšaitė
Lietuviams.com

Rasa Alksnytė – šokėja, choreografė ir kulinarė, Belgijoje gyvenanti jau 11 metų. Su vyru Pieter ji augina devynmetę dukrytę Jurą-Anastasią ir ketverių sūnų Faustą.
O sutikau ją balandžio pradžioje Berlyne vykusioje konferencijoje „Migruojanti realybė“ („Migrating Reality“).

Su Rasa kalbėjomės apie tai, kuo lietuviai skiriasi ar yra panašūs į kirgizus, apie lietuvišką ir kosmopolitišką meną, apie tai kokia pasakų šalis jos vaikams yra Lietuva ir kitus dalykus.

Konferencijoje Berlyne kėlei mintį, kad lietuvį nuo kitos tautybės skiria tik vienintelis dalykas – kalba. Negi tikrai lietuvis niekuo nesiskiria nuo argentiniečio, kirgizo ar amerikiečio, tik kalba?
Skirtumų, žinoma, yra ir daugiau. Bet jie tikrai nėra tokie ryškūs ar svarbūs. Be to, nesvarbu kokį „tautinį“ bruožą beimtume, visada atrasim bent kelias tautas, kurioms tai taip pat artima. O mūsų kalba neginčijamai yra kitokia. Ir, tiesą sakant, aš nelabai suprantu, kam reikalinga apibūdinti, kas yra tas lietuvis ir kokia yra lietuviška tapatybė. Iš kur kyla toks beprotiškas noras išsiskirti? Ar mums negana mūsų asmeninių skirtumų? Jeigu mes artimu metu nenustosim „knaisiotis“ po tapatybės šaknis, beieškant, kuo ryškiau galim išsiskirti, bijau, kad greitai Lietuvos miestų gatves užtvindys „skustagalvių“ minios, bešaukiančios, kad lietuviai yra drąsesni nei argentiniečiai, mėlynesnėmis akimis nei amerikiečiai ir didesnėmis batų išmieromis ar ūsais negu kirgizai...

O jeigu tai tikrai taip aktualu visai tautai, tai gal geriau surengti referendumą ir visiems laikams nubalsuoti, kas yra tas lietuvis. Tai ir paprasta, ir demokratiška, ir niekas negalės ginčytis dėl rezultato.

O kaip yra su menu? Nėra tautinio meno ar bent jau tautinių bruožų mene? Negi nėra lietuvių menininkų darbuose kažko kas būdinga tik jiems?
Tautinis menas gali būti. Ir jokiu būdu nesakau, kad tai jau savaime yra blogai ar gerai. Manęs asmeniškai tai nedomina. Aš jau savaime esu lietuvė ir niekur nuo to nepabėgsiu. Bet yra kur kas daugiau įdomių temų, kurios apima platesnį žmonių ratą. Savo darbuose naudoju lietuviškus akcentus, bet jie „lietuviški“ tik man ir nebūtinai žiūrovai juos įvardina kaip tautinius elementus.

Apibūdinti lietuvių menininkus kaip grupę, kurią kažkas labai paslaptingo ir sunkiai įvardijamo jungia, nežinau ar yra tikslinga ir įmanoma. Mūsų išsilavinimas, asmeninė patirtis daro įtaką mūsų darbams kur kas daugiau, nei tautinis mentalitetas.

Kaip manai, iš kur kyla tas susipriešinimas, kiek jis turi realų pagrindą, tarp likusių ir išvykusių lietuvių?
Tiesą sakant, tokio labai jau didelio susipriešinimo nėra. Kartais jis kyla tarp atskirų individų tiesiog iš nepasitenkinimo, pavydo, nepilnavertiškumo kompleksų, baimės pasirodyti kvailai arba tiesiog iš neišsilavinimo ir siauro akiračio. Nei išvažiavusieji, nei likusieji jokių privilegijų tokiose situacijose neturi. Išvažiavęs – nebūtinai protingesnis ir likusysis - nebūtinai labiau nuskriaustas... Bet, kada minėtų kompleksų yra atsisakoma, jokio susipriešinimo nelieka ir atsiranda tiesiog labai sveika diskusija. Tada ir išryškėja, kad esminės kūrybinės problemos išlieka tos pačios, nesvarbu kur, su kuo ir kaip begyventum ar kokios tautybės tu būtum.

Ką patiri pati, kai grįžti į Lietuvą, kai atveži savo idėjas čia? Esi priimama kaip vaikas paklydėlis – su meile, ar kaip išdavikė, niekam nereikalinga? Kaip tave vertina kolegos menininkai, likę čia?
Į Lietuvą grįžtu tik atostogauti ir jaučiuosi puikiai. Nei vaiku paklydėliu, nei išdavike tikrai nesijaučiu. Esu labai paprastas žmogus ir pasitenkinu mažais dalykais.
Mano darbai Lietuvoje nebuvo rodyti jau daugelį metų, todėl „kolegų“ nuomonės nežinau. O draugų menininkų rate, kurie yra matę mano darbus, esu vertinama kritiškai, bet palankiai.

Ką galvoji apie teiginį, kad dėmesio vertas kūrėjas turi pagyventi svetur, jei nori nebūti vien savo „kiemo“ reikšmės menininku?
Tai jokiu būdu nėra taisyklė. Manau, kad įmanoma sukurti labai stiprų darbą ir savo „kieme“.

Bet asmenybės augimui ir akiračio plėtimui, kad ir trumpos kelionės yra labai naudingos. Žinoma, jeigu moki būti atviras naujai informacijai. Nėra tikslo važiuoti gyventi į kitą šalį, kada užsidarai savo bute ir bijai nosį į lauką iškišti ar žodį ištarti šalia gyvenančiam kitataučiui. Tokia patirtis gal ir praturtina, bet tikrai nesupažindina su kitomis kultūromis.

Ką tavo vaikams reiškia Lietuva? Kiek tau svarbu, kad jie kalbėtų lietuviškai?
Mano vaikams Lietuva - pasakų šalis su labai didelėmis giriomis ir ežerais, nežmoniško dydžio parduotuvėmis ir daugybe „tetų“ nuogomis bambomis per televizorių...

Savo vaikams stengiuosi perteikti ne tik dalį savo patirties ir supažindinti su pasauliu, bet ir įdiegti tam tikrą pasaulėžiūrą. Kalba visame šiame procese užima labai svarbią vietą. Kiek lietuvių kalba bus svarbi jiems patiems ateityje, priklausys, kiek jie ją galės naudoti kasdieniniame gyvenime. Nei aš, nei kas kitas jų lietuviškai kalbėti tikrai neprivers. Tai bus jau jų pačių pasirinkimas.

Minėjai, kad tavo vyras belgas yra daugiau lietuvis nei tu pati. Kuo tai pasireiškia, kodėl taip yra? Kodėl nesinori jo atsivežti gyventi į Lietuvą?
Taip, mes šeimoje juokaujam, kad mano vyras daugiau lietuvis, o aš daugiau belgė. Taip yra dėl to, kad mano vyras Lietuvoje atranda dalykus ir aplinką, kurių Belgijoje nėra, o aš - atvirkščiai. Kai pagyveni kitoje šalyje ilgesnį laikotarpį, tampi lyg ir „hibridu“. Lieki ta pačia lietuve, bet kitos šalies kultūra priduoda tau šiek tiek kitokį atspalvį...

Prieš kelerius metus buvo iškilęs klausimas, ar negrįžus mums visiems į Lietuvą? Nusprendėm likti Belgijoje dėl labai paprastų priežasčių. Persikėlus į kitą šalį tiek man, tiek vyrui viską lyg ir reiktų pradėti iš naujo. Šiuo metu nei noro, nei energijos tam neturiu. Be to vaikai jau pradėjo eiti į mokyklą čia, ir keisti šalį, pagrindinę kalbą bei mokymosi sistemą jiems būtų įmanoma, bet sunku.
Kita vertus, grįžus atgal Lietuvon, man visada trūktų Belgijos, nes čia jaučiuosi nepaprastai gerai. Šiuo metu mano namai yra čia. Bet niekada nesakau niekada. Kas žino, gal vieną dieną ir grįšim į Lietuvą...

Žvelgdama į Lietuvą iš šiokio tokio atstumo, kokias blogybes matai, o gal kažkas eina ir geryn?
Labai daug dalykų eina geryn. Niekas negali paneigti, kad nepaisant visų nesklandumų Lietuva labai sparčiai žengia į priekį. Bet yra ir dalykų, kurie neįtikėtinai stovi vietoje.

Pavyzdžiui aš niekaip negaliu suprasti, kodėl vis dar nėra sutvarkyta kultūros finansavimo sistema arba įvykdyta teatrų reforma? Kalbos apie tai prasidėjo jau daugiau, kaip prieš 10 metų! Negi laukiama, kol viskas galutinai sugrius, bankrutuos, visi išvažiuos?

Taip pat šiek tiek gąsdina abejingumas jaunos kartos kultūriniam ugdymui, ypač mažuose miesteliuose ar kaimuose. Informacijos stygius, apie tai kas vyksta. Negi „Maxima“ tikrai yra vienintelė kultūrinimosi vieta?

Ir dar vienas negatyvus pastebėjimas - tolerancijos nebuvimas. Pradedant tolerancija kitokiai nuomonei ir pabaigiant tolerancija kitokiems žmonėms. Kam kalbėti apie vietinį tautiškumą, kai bijoma pripažinti ir gerbti kitų tautybių savitumus.

Vienas Lietuvos psichoterapeutas yra pasakęs, kad nei pirma, nei antra imigrantų karta svečioje šalyje nebus laiminga, kitaip sakant, nei tu, nei tavo dukros, nebent tavo anūkai pasieks laimę. Ką apie tokį teiginį manai?
Galbūt šis teiginys ir buvo teisingas prieš 50-60 metų, kai viena iš emigracijos kartų išvažiavusi gyventi svetur, prarado bet kokį ryšį su giminėmis, draugais ir t.t. Nebuvo informacijos, kas vyksta Lietuvoje. Bet dabar?.. Nuo mano namų iki tėvų namų yra 3-4 val. kelionės. Galima grįžti, kad ir savaitgaliui. Informacijos apie politinį, kultūrinį gyvenimą galima susirasti internete kiek tik nori... Sienų nebeliko, vizų nereikia... Draugų lietuvių pilna tiek „aplink“ Europoje, tiek atvažiuojančių iš Lietuvos. Taigi, atotrūkio nėra. Bent šiuo metu aš jo nejaučiu. Sutinku, kad turiu sentimentų tam tikriems daiktams ar atskiriems žmonėms. Bet jų buvimas šalia ar tų daiktų turėjimas, nelabai galėtų daryti įtaką mano „laimingumo“ koeficientui.
Be to, šis teiginys ir kiek juokingas. Lyg ir išeitų, kad tie, kas liko Lietuvoje jau savaime stovi arčiau laimės? Kaip J.Biliūno „Laimės žiburyje“. Laimė tik didvyriams ir kenčiantiems? Irgi būtų įdomu žinoti, kas į tą laimę įeina? Jeigu degtinės išgėrimas su nesvarbu kuo yra laimė, tai tada aš nelaiminga, bet jei mes kalbame apie pilnavertį gyvenimą visuomenėje, dalyvavimą socialiniame ir kultūriniame gyvenime, tai būdama čia, aš tikrai negaliu skųstis laimės trūkumu.

Dėl vaikų. Šiuo metu jie jaučiasi puikiai ir saugiai savo aplinkoje. Antra kalba ir kultūra jiems yra tik kaip privalumas, o ne trūkumas. Ar jie bus laimingi ateityje, priklausys, kokį gyvenimą jie patys sau susikurs.

O jeigu tikėti psichoterapeuto teiginiu, kad mano anūkai bus tris kartus laimingesni nei aš - tai jie bus super laimingi žmonės! Labai norėčiau susipažinti su šiuo psichoterapeutu. Manau, labai maloniai pabendrautume.

Ar lengva gyventi Belgijoje?
Nežinau ar yra pasaulyje tokia šalis, kurioje ypatingai lengva ar sunku gyventi. Gyvenimas nei lengvu, nei sunkiu savaime nepasidaro. Kokį susikuri - tokį ir turi. Taip ir man. Būna lengva, būna ir sunku. Bet tai nieko bendro neturi su šalimi, kurioje tuo metu gyvenu.

M.Koelink nuotrauka

Deimantė Dokšaitė
Lietuviams.com

Rasa Alksnytė – šokėja, choreografė ir kulinarė, Belgijoje gyvenanti jau 11 metų. Su vyru Pieter ji augina devynmetę dukrytę Jurą-Anastasią ir ketverių sūnų Faustą.
O sutikau ją balandžio pradžioje Berlyne vykusioje konferencijoje „Migruojanti realybė“ („Migrating Reality“).

Su Rasa kalbėjomės apie tai, kuo lietuviai skiriasi ar yra panašūs į kirgizus, apie lietuvišką ir kosmopolitišką meną, apie tai kokia pasakų šalis jos vaikams yra Lietuva ir kitus dalykus.

Konferencijoje Berlyne kėlei mintį, kad lietuvį nuo kitos tautybės skiria tik vienintelis dalykas – kalba. Negi tikrai lietuvis niekuo nesiskiria nuo argentiniečio, kirgizo ar amerikiečio, tik kalba?
Skirtumų, žinoma, yra ir daugiau. Bet jie tikrai nėra tokie ryškūs ar svarbūs. Be to, nesvarbu kokį „tautinį“ bruožą beimtume, visada atrasim bent kelias tautas, kurioms tai taip pat artima. O mūsų kalba neginčijamai yra kitokia. Ir, tiesą sakant, aš nelabai suprantu, kam reikalinga apibūdinti, kas yra tas lietuvis ir kokia yra lietuviška tapatybė. Iš kur kyla toks beprotiškas noras išsiskirti? Ar mums negana mūsų asmeninių skirtumų? Jeigu mes artimu metu nenustosim „knaisiotis“ po tapatybės šaknis, beieškant, kuo ryškiau galim išsiskirti, bijau, kad greitai Lietuvos miestų gatves užtvindys „skustagalvių“ minios, bešaukiančios, kad lietuviai yra drąsesni nei argentiniečiai, mėlynesnėmis akimis nei amerikiečiai ir didesnėmis batų išmieromis ar ūsais negu kirgizai...

O jeigu tai tikrai taip aktualu visai tautai, tai gal geriau surengti referendumą ir visiems laikams nubalsuoti, kas yra tas lietuvis. Tai ir paprasta, ir demokratiška, ir niekas negalės ginčytis dėl rezultato.

O kaip yra su menu? Nėra tautinio meno ar bent jau tautinių bruožų mene? Negi nėra lietuvių menininkų darbuose kažko kas būdinga tik jiems?
Tautinis menas gali būti. Ir jokiu būdu nesakau, kad tai jau savaime yra blogai ar gerai. Manęs asmeniškai tai nedomina. Aš jau savaime esu lietuvė ir niekur nuo to nepabėgsiu. Bet yra kur kas daugiau įdomių temų, kurios apima platesnį žmonių ratą. Savo darbuose naudoju lietuviškus akcentus, bet jie „lietuviški“ tik man ir nebūtinai žiūrovai juos įvardina kaip tautinius elementus.

Apibūdinti lietuvių menininkus kaip grupę, kurią kažkas labai paslaptingo ir sunkiai įvardijamo jungia, nežinau ar yra tikslinga ir įmanoma. Mūsų išsilavinimas, asmeninė patirtis daro įtaką mūsų darbams kur kas daugiau, nei tautinis mentalitetas.

Kaip manai, iš kur kyla tas susipriešinimas, kiek jis turi realų pagrindą, tarp likusių ir išvykusių lietuvių?
Tiesą sakant, tokio labai jau didelio susipriešinimo nėra. Kartais jis kyla tarp atskirų individų tiesiog iš nepasitenkinimo, pavydo, nepilnavertiškumo kompleksų, baimės pasirodyti kvailai arba tiesiog iš neišsilavinimo ir siauro akiračio. Nei išvažiavusieji, nei likusieji jokių privilegijų tokiose situacijose neturi. Išvažiavęs – nebūtinai protingesnis ir likusysis - nebūtinai labiau nuskriaustas... Bet, kada minėtų kompleksų yra atsisakoma, jokio susipriešinimo nelieka ir atsiranda tiesiog labai sveika diskusija. Tada ir išryškėja, kad esminės kūrybinės problemos išlieka tos pačios, nesvarbu kur, su kuo ir kaip begyventum ar kokios tautybės tu būtum.

Ką patiri pati, kai grįžti į Lietuvą, kai atveži savo idėjas čia? Esi priimama kaip vaikas paklydėlis – su meile, ar kaip išdavikė, niekam nereikalinga? Kaip tave vertina kolegos menininkai, likę čia?
Į Lietuvą grįžtu tik atostogauti ir jaučiuosi puikiai. Nei vaiku paklydėliu, nei išdavike tikrai nesijaučiu. Esu labai paprastas žmogus ir pasitenkinu mažais dalykais.
Mano darbai Lietuvoje nebuvo rodyti jau daugelį metų, todėl „kolegų“ nuomonės nežinau. O draugų menininkų rate, kurie yra matę mano darbus, esu vertinama kritiškai, bet palankiai.

Ką galvoji apie teiginį, kad dėmesio vertas kūrėjas turi pagyventi svetur, jei nori nebūti vien savo „kiemo“ reikšmės menininku?
Tai jokiu būdu nėra taisyklė. Manau, kad įmanoma sukurti labai stiprų darbą ir savo „kieme“.

Bet asmenybės augimui ir akiračio plėtimui, kad ir trumpos kelionės yra labai naudingos. Žinoma, jeigu moki būti atviras naujai informacijai. Nėra tikslo važiuoti gyventi į kitą šalį, kada užsidarai savo bute ir bijai nosį į lauką iškišti ar žodį ištarti šalia gyvenančiam kitataučiui. Tokia patirtis gal ir praturtina, bet tikrai nesupažindina su kitomis kultūromis.

Ką tavo vaikams reiškia Lietuva? Kiek tau svarbu, kad jie kalbėtų lietuviškai?
Mano vaikams Lietuva - pasakų šalis su labai didelėmis giriomis ir ežerais, nežmoniško dydžio parduotuvėmis ir daugybe „tetų“ nuogomis bambomis per televizorių...

Savo vaikams stengiuosi perteikti ne tik dalį savo patirties ir supažindinti su pasauliu, bet ir įdiegti tam tikrą pasaulėžiūrą. Kalba visame šiame procese užima labai svarbią vietą. Kiek lietuvių kalba bus svarbi jiems patiems ateityje, priklausys, kiek jie ją galės naudoti kasdieniniame gyvenime. Nei aš, nei kas kitas jų lietuviškai kalbėti tikrai neprivers. Tai bus jau jų pačių pasirinkimas.

Minėjai, kad tavo vyras belgas yra daugiau lietuvis nei tu pati. Kuo tai pasireiškia, kodėl taip yra? Kodėl nesinori jo atsivežti gyventi į Lietuvą?
Taip, mes šeimoje juokaujam, kad mano vyras daugiau lietuvis, o aš daugiau belgė. Taip yra dėl to, kad mano vyras Lietuvoje atranda dalykus ir aplinką, kurių Belgijoje nėra, o aš - atvirkščiai. Kai pagyveni kitoje šalyje ilgesnį laikotarpį, tampi lyg ir „hibridu“. Lieki ta pačia lietuve, bet kitos šalies kultūra priduoda tau šiek tiek kitokį atspalvį...

Prieš kelerius metus buvo iškilęs klausimas, ar negrįžus mums visiems į Lietuvą? Nusprendėm likti Belgijoje dėl labai paprastų priežasčių. Persikėlus į kitą šalį tiek man, tiek vyrui viską lyg ir reiktų pradėti iš naujo. Šiuo metu nei noro, nei energijos tam neturiu. Be to vaikai jau pradėjo eiti į mokyklą čia, ir keisti šalį, pagrindinę kalbą bei mokymosi sistemą jiems būtų įmanoma, bet sunku.
Kita vertus, grįžus atgal Lietuvon, man visada trūktų Belgijos, nes čia jaučiuosi nepaprastai gerai. Šiuo metu mano namai yra čia. Bet niekada nesakau niekada. Kas žino, gal vieną dieną ir grįšim į Lietuvą...

Žvelgdama į Lietuvą iš šiokio tokio atstumo, kokias blogybes matai, o gal kažkas eina ir geryn?
Labai daug dalykų eina geryn. Niekas negali paneigti, kad nepaisant visų nesklandumų Lietuva labai sparčiai žengia į priekį. Bet yra ir dalykų, kurie neįtikėtinai stovi vietoje.

Pavyzdžiui aš niekaip negaliu suprasti, kodėl vis dar nėra sutvarkyta kultūros finansavimo sistema arba įvykdyta teatrų reforma? Kalbos apie tai prasidėjo jau daugiau, kaip prieš 10 metų! Negi laukiama, kol viskas galutinai sugrius, bankrutuos, visi išvažiuos?

Taip pat šiek tiek gąsdina abejingumas jaunos kartos kultūriniam ugdymui, ypač mažuose miesteliuose ar kaimuose. Informacijos stygius, apie tai kas vyksta. Negi „Maxima“ tikrai yra vienintelė kultūrinimosi vieta?

Ir dar vienas negatyvus pastebėjimas - tolerancijos nebuvimas. Pradedant tolerancija kitokiai nuomonei ir pabaigiant tolerancija kitokiems žmonėms. Kam kalbėti apie vietinį tautiškumą, kai bijoma pripažinti ir gerbti kitų tautybių savitumus.

Vienas Lietuvos psichoterapeutas yra pasakęs, kad nei pirma, nei antra imigrantų karta svečioje šalyje nebus laiminga, kitaip sakant, nei tu, nei tavo dukros, nebent tavo anūkai pasieks laimę. Ką apie tokį teiginį manai?
Galbūt šis teiginys ir buvo teisingas prieš 50-60 metų, kai viena iš emigracijos kartų išvažiavusi gyventi svetur, prarado bet kokį ryšį su giminėmis, draugais ir t.t. Nebuvo informacijos, kas vyksta Lietuvoje. Bet dabar?.. Nuo mano namų iki tėvų namų yra 3-4 val. kelionės. Galima grįžti, kad ir savaitgaliui. Informacijos apie politinį, kultūrinį gyvenimą galima susirasti internete kiek tik nori... Sienų nebeliko, vizų nereikia... Draugų lietuvių pilna tiek „aplink“ Europoje, tiek atvažiuojančių iš Lietuvos. Taigi, atotrūkio nėra. Bent šiuo metu aš jo nejaučiu. Sutinku, kad turiu sentimentų tam tikriems daiktams ar atskiriems žmonėms. Bet jų buvimas šalia ar tų daiktų turėjimas, nelabai galėtų daryti įtaką mano „laimingumo“ koeficientui.
Be to, šis teiginys ir kiek juokingas. Lyg ir išeitų, kad tie, kas liko Lietuvoje jau savaime stovi arčiau laimės? Kaip J.Biliūno „Laimės žiburyje“. Laimė tik didvyriams ir kenčiantiems? Irgi būtų įdomu žinoti, kas į tą laimę įeina? Jeigu degtinės išgėrimas su nesvarbu kuo yra laimė, tai tada aš nelaiminga, bet jei mes kalbame apie pilnavertį gyvenimą visuomenėje, dalyvavimą socialiniame ir kultūriniame gyvenime, tai būdama čia, aš tikrai negaliu skųstis laimės trūkumu.

Dėl vaikų. Šiuo metu jie jaučiasi puikiai ir saugiai savo aplinkoje. Antra kalba ir kultūra jiems yra tik kaip privalumas, o ne trūkumas. Ar jie bus laimingi ateityje, priklausys, kokį gyvenimą jie patys sau susikurs.

O jeigu tikėti psichoterapeuto teiginiu, kad mano anūkai bus tris kartus laimingesni nei aš - tai jie bus super laimingi žmonės! Labai norėčiau susipažinti su šiuo psichoterapeutu. Manau, labai maloniai pabendrautume.

Ar lengva gyventi Belgijoje?
Nežinau ar yra pasaulyje tokia šalis, kurioje ypatingai lengva ar sunku gyventi. Gyvenimas nei lengvu, nei sunkiu savaime nepasidaro. Kokį susikuri - tokį ir turi. Taip ir man. Būna lengva, būna ir sunku. Bet tai nieko bendro neturi su šalimi, kurioje tuo metu gyvenu.

M.Koelink nuotrauka

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: