Didelius darbus, kurių negali atlikti Vyriausybė ar savivaldybės, galėtų išjudinti savanoriai. Toks kiek idealistiškai skambantis teiginys praktiškai įrodytas ne vienoje Europos šalyje. Lietuvoje nėra savanoriavimo tradicijos, tuo užsiimti norinčius žmones dažnai išnaudoja komercinių renginių organizatoriai, bet pastaruosius trejus metus situacija keičiasi.

„Savanorystė mūsų šalyje dar jauna, pradėjusi augti su laisva Lietuva. Jos pakilimą pastebime pastaruosius trejus metus. Jei reikėtų apibūdinti savanorio portretą, tai – jaunas žmogus, paskutinių klasių moksleivis arba studentas, nes Lietuvoje dar prabanga savanoriauti. Nėra tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą.

Savanoriauja jauni žmonės, kuriems tai – įdomi, prasminga veikla, norisi padėti ir kartu mokytis, bet nėra tęstinumo – baigi mokyklą, universitetą, ir savanoriavimas baigiasi, nes susiduri su realybe, kad reikia dirbti, uždirbti; žmonės ima paskolas, kuria šeimas, savanorystė nebetampa gyvenimo dalimi. Bet yra tokių žmonių, kurie savanoriauja daugiau nei dešimt, penkiolika metų, skirtingose veiklose, organizacijose, ir tikiu, kad dabartinė karta savanoriaus, nes iš tėvų perims tokią tradiciją“, – savo nuomone pasidalijo daugiau nei dešimtmetį savanoriaujanti Akvilė Budreckytė, rugpjūtį kartu su bendraminčiais ir Europos savanorių tarnybos asociacija „Saltes“ surengsianti pirmąjį šalies savanorių festivalį.

Pirmą kartą marga savanorių bendruomenė susiburs į vieną vietą, dalysis savo patyrimais, susitiks su mūsų šalyje savanoriaujančiais užsieniečiais, mokysis ir linksminsis.

„Lietuvoje savanorystė įsibėgėja, bet jos silpnoji vieta lieka darbo kokybė, žmonių, kurie ilgą laiką galėtų kuruoti savanorius, trūkumas. Jeigu esi savanoris, kuris organizuoja kitų savanorių veiklą metus, toks darbas reikalauja žinių ir profesionalumo. Visame pasaulyje tokie žmonės yra apmokami. Lietuvoje tos tradicijos nėra, gal tik kelios organizacijos sugeba įdarbinti atskirą žmogų, kuris būtų atsakingas už savanorių subūrimą, jų kompetencijos kėlimą“, – vieną iš skirtumų tarp lietuvių ir gilesnes tradicijas turinčių šalių savanoriavimo paminėjo A. Budreckytė.

Dažniausiai mūsų šalyje savanoriauja 18–35 metų jaunimas. Tuo metu, pavyzdžiui, Vokietijoje, kurioje teko kurį laiką savanoriauti ir vienai „Saltes“ įkūrėjų, ši veikla gerokai labiau prigijusi. Žmonės bendradarbiauja su keliomis organizacijomis iškart, kas savaitę skiria po kelias valandas savo bendruomenės reikalams, negaili nei laiko, nei finansų prisidėti prie įvairių idėjų. „Savanoriai gali padaryti labai didelius darbus, prisidėti prie problemų, kurių nesugeba išspręsti nei Vyriausybė, nei savivaldybė, sprendimų, tik reikia žinoti, kaip juos įtraukti“, – pastebėjo A. Budreckytė.

Kartais savanoriai tarsi savaime suranda paprastų ir veikiančių išeičių didelėms problemoms: pavyzdžiui, Klaipėdoje taip atsirado dalis apsauginių tvorelių kopose, kad bangos ir vėjai jų neišdraskytų. Daugėja savanorių, populiarinančių atsinaujinančius gamtos resursus, atsakingą vartojimą, „žaliuosius“ biurus.

Pirmąją savanoriavimo „krikštą“ gavusi jūrų skautų organizacijoje, rengdavusi žygius, kitus užsiėmimus, vėliau prie tarptautinių projektų perėjusi, buvusi savanore Vokietijos ekologinėje organizacijoje, jaunimo tarptautinius mainus organizavusi A. Budreckytė pastebi, kad mūsų šalyje silpnesnė kultūrinė savanorystė. Daug jaunų žmonių norėtų savanoriauti kultūriniuose renginiuose, bet jų pasirinkimas ne toks jau didelis, be to, daugelis tokių renginių – komerciniai.

„Lietuvoje socialinė savanorystė daug stipresnė nei kultūrinė. Dienos centrai, vaikų neformalaus ugdymo įstaigos, atviri jaunimo centrai jau susiję su savanoryste, turi patirties. Kultūriniai renginiai, net festivaliai, – dar naujas reiškinys.

Kartais tie, kurie organizuoja festivalius, turi savo barą, verslą, parduotuvę, arba nori pristatyti produktą, surengti degustaciją, rašo mums ir prašo pagalbos: „Ateikite, pabūkite pas mus savanoriais.“ Čia jau prasideda žmonių išnaudojimas. Už tokią pagalbą tikrai turėtų būti mokami pinigai, verslo sektoriuje tokia savanorystė neįmanoma.

Yra vadinamoji profesinė savanorystė, kai profesionalas kviečiamas savanoriauti tam tikroje veikloje, bet savanoris negali pakeisti darbuotojo“, – aiškino nemenką savanoriavimo patirtį turinti mergina.

Kartais nemokamai prie prasmingų veiklų prisidėti norintys jaunuoliai pasijaučia tarsi įdarbinti: griežta atranka, perpildytas grafikas, aukšti reikalavimai, reiklūs vadovai, o mainais negauna net padėkos. Tokių situacijų, pasak A. Budreckytės, tikrai pasitaiko. Iš dalies ir dėl to, kad ne visos organizacijos moka tinkamai bendrauti su padėti norinčiais žmonėmis, iš dalies ir todėl, kad patys savanoriai leidžiasi savanorystę paversti nemokamu darbu.

„Tai – žmogiškumo santykis“, – apie mūsų šalyje vis dar auginamą abipusį pasitikėjimą ir sąmoningumą kalbėjo ji.