S.Parulskis: labai dvasingi žmonės – įtartini... - Anglija.lt
 

S.Parulskis: labai dvasingi žmonės – įtartini... 

Labai dvasingais save skelbiantys žmonės yra įtartini, o sovietmečio „dvasingumas“ buvo anuometės valdžios kolaborantų kaukė, DELFI teigia rašytojas Sigitas Parulskis. „Man apskritai keistas tas lietuvių prisitaikėliškumas. Tai turbūt – gudri valstietiška sąmonė. Tai – mąstymas instinktų lygiu: apsaugoti save ir savo šeimą. Nesvarbu, kuriam ponui tarnausime: svarbu, kad išliktume. Atėjo rusai – tarnavome rusams; atėjo vokiečiai – tarnavome vokiečiams; vėliau vėl atėjo rusai – ir vėl tarnavome jiems“.

Apie Kalėdų šventimo ypatumus esate sakęs: „Sąjūdžio išvakarėse buvo populiari sąvoka – fasadinė kultūra. Šis reiškinys Lietuvoje išliko ligi šiol“. Ar daugumos lietuvių religingumas – netikras, fasadinis?
O kas Lietuvoje yra nefasadinė kultūra? Mūsų politika – taip pat fasadinė. Jei politika yra menas valdyti valstybę, tai tas menas dažniausiai – ir prastas, ir deklaratyvus. Menininkų yra, bet mokančių valdyti valstybę – labai nedaug, jei jų dar apskritai esama.
Įvairiose srityse matyti daug fasadiškumo. Girdėti daug kalbų apie „optimizavimą“. Kas yra „optimizavimas“? Gal tai kaip nors susiję su optimizmu? O gal – su optimalumu? Manau, kad „optimizavimas“ yra ne su tuo, nei su anuo nesusijęs: tai tiesiog biurokratinio žargono žodelis.
Prisiminkime Drąsiaus Kedžio atvejį. Žmonės Lietuvoje džiaugsmingai pritarė veiksmams, kurių ėmėsi D. Kedys. Ar nusivylus teisingumu, reikia griebtis ginklų? Pagal tokią logiką, turėtume nušauti kone kas antrą katalikų kunigą. Skandalai dėl pedofilijos, homoseksualumo...
Mano vienas didžiausių konfliktų su Bažnyčia kyla dėl to, jog aš negaliu pasitikėti institucija, kuri neleidžia vyrams vesti ir suteikia „legalią“ užuovėją minėto tipo įžmonėms. Tegul būna ta homoseksualų kultūra – nesu prieš ją nusistatęs, nors kaip lietuvis nemėgstu tokių dalykų (juk tebesame archaiškos XIX a. mąstysenos).
Tačiau būkime iki galo logiški: jei manome, kad reikia nušauti prokurorą, kuris yra toks, tuomet turime nušauti visus, kurie yra tokie. Tai antivalstybinis mąstymas. Jei manome, kad reikia vendetos, vadinasi, valstybė mūsų galvose nustoja veikusi.

Siūlote nuleisti Bažnyčiai kartelę? Juk celibatas – tai tam tikra kartelė.
Tai tiesiog nesveika. Manau, atsisakiusi celibato, religija nieko neprarastų. Sunku pasakyti apie tą tikėjimo fasadiškumą...

O kas liks iš tikėjimo, jei neliks „fasado“?
Gali jo ir nelikti. Bet man asmeniškai Dievas yra ne bažnytinė kategorija, o priemonė būti sąmoningam.
Mėgstame žodį „dvasingumas“. Kornelijaus Platelio knygoje apie kultūros ekologiją esu radęs nuostatą, kad geriau sakyti „sąmoningumas“ nei „dvasingumas“. „Dvasingumas“ – sąvoka be turinio. Sąmoningumas – aiškesnis dalykas: žmogus įsisąmonina savo tikėjimą – kuo ir kodėl jis tiki. Ar man reikalingas Dievas, ar galiu apsieiti be jo.
Religija visuomet suteikdavo žmogui tam tikrą elgesio sistemą, padedančią jam išlaikyti padorumą.

To paties juk siekė ir filosofija – tik be religinių apeigų. Be „fasado“.
Taip. Tos apeigos ilgainiui sustabarėja ir tampa varginančios. Vienus žmones jos traukia, kitus – atgraso. Atsakyti į tuos klausimus – labai sudėtinga. Net jei atsakysi, tai tebus dalinis atsakymas. Visose senosiose religinėse etinėse sistemose iš esmės kalbama apie tą patį. Bet pasaulis eina savo keliu. Žmogus yra sunkiai sukišamas į sistemas.

Gal tam ir yra religija, kad galėtume būti dori, nemąstydami? Moraliai dvasingi, o ne sąmoningi?
Tuomet man kyla klausimas: kaip dori katalikai galėjo Antrojo pasaulinio karo metu imti ginklą į rankas ir šaudyti į beginklius žmones? Dabar žmonės sugedo, nes atsirado televizija, internetas. O 1941 metais, kai atėjo vokiečiai? Lietuviai juk tada dar nebuvo „sugadinti“. Tai kodėl jie griebėsi ginklo ir ėmė pleškinti žydus?
Man patinka Josifo Brodskio mintis apie katalikybę – kad ji yra kaip parduotuvė, kurioje kiek moki, tiek ir gauni. Jis sakė, kad jam patinka Senasis Testamentas, kuriame Dievas yra griežtas, rūstus, paslaptingas. Jam reikia paklusti kaip rūsčiam, bet teisingam tėvui. Manau, bažnyčia apskritai prarado savo vaidmenį mūsų gyvenime. Sovietmečiu Dievas buvo tarsi draudžiamas vaisius. O kai jis nebedraudžiamas...

Ar kartais nėra tikėjimas Dievą panašus į tikėjimą ideologija, fiureriu, dalykais, kurie skatina fanatizmą?
Instinktų lygiu ir savo prigimtimi visi mes esame lygūs. Bet sąmoningumo lygiu esame skirtingi. Juo mažesnė grupė, su kuria tapatiniesi, juo daugiau kyla problemų, kai stengiesi kitas grupes neigti.Arba bandai tas grupes pakęsti, kol jos nekliudo tavo interesų – o kai užkliudo, mėgini jas sunaikinti.

Juk šiuo atžvilgiu krikščionių Dievo įsakymas „neturėk kitų dievų“ savaip paneigia visas kitas tikinčiųjų „grupes“.
Iš esmės – taip. Fanatizmas – ir religinis, ir politinis – man dažniausiai yra baisus. Jis arba naikina patį fanatiką, arba tas fanatikas naikina aplinkinius.

Atskyrėte sąmoningumą ir dvasingumą. Sąmoningas žmogus niekad nesakys: „galvok, ką nori, argumentuok, kaip nori, vis tiek aš tikiu, ir man tavo argumentai nesvarbūs“. O dvasingas žmogus turbūt dažnai taip sakys.
Dažniausiai jis taip ir sako. Mano mėgstamas rašytojas Witold Gombrowicz sako, kad sąžinė yra žmonių veiklos produktas. Manau, mes intuityviai atskiriame gėrį nuo blogio ir intuityviai žinome, kas yra tiesa, gėris, laisvė. Bet tas nelemtas protas mums sumaišo kortas. Pasitelkę pasaulėžiūrą ir ideologiją, imame svarstyti, kuris gėris mums yra patogus.

Bet juk ir intuicijos turbūt skiriasi: žmogaus, kuris skaito knygas, intuicija bus kitokia, nei to, kuris knygų neskaito... kad ir labai dvasingo.
Labai dvasingi žmonės yra įtartini. Ypač kai jie patys apie tai šneka ir „kovoja už dvasingumą“. Sovietiniais laikais buvo daug kalbama apie „dvasingumą“. Bet juk Lietuva buvo okupuota. Kas buvo žmonės, ėję rašytojų sąjungos pirmininko ar sekretoriaus pareigas? Kolaborantai. Ar galima dirbti okupantams, bet kartu būti „dvasingam“ ir „kovojančiam už Lietuvą“? Tai šizofrenija.

Algirdas Brazauskas parašė knygą: „Ir tuomet dirbome Lietuvai“. Dirbama buvo ir tuomet, anot pavadinimo.
Visi jie sako tą patį. Aš tuo netikiu. Jei jie kritikuotų Antano Smetonos valdžią ir nuoširdžiai tikėtų, kad „prie ruso“ buvo geriau – kas kita. Bet kai jie ima aiškinti, kad jie neva buvo „disidentai“, kad dirbo Lietuvai ir slapta griovė sistemą – man tada nebeaišku, apie ką mes kalbame.

Savęs užkalbėjimas?
Taip. Ir kur tada to neva sąmoningo žmogaus dvasingumas ir sąžinė? Man apskritai keistas tas lietuvių prisitaikėliškumas. Tai turbūt – gudri valstietiška sąmonė. Tai – mąstymas instinktų lygiu: apsaugoti save ir savo šeimą. Nesvarbu, kuriam ponui tarnausime: svarbu, kad išliktume. Atėjo rusai – tarnavome rusams; atėjo vokiečiai – tarnavome vokiečiams; vėliau vėl atėjo rusai – ir vėl tarnavome jiems.
Gal reiktų suspausti sėdmenis ir nekabėti apie jokius disidentus? Gal tiesiog reikia sakyti: „Mes tokia tauta. Prisitaikome. Mumis lengva pasinaudoti“.

Ar prisitaikėlių visuomenė yra verta turėti savo valstybę?
Nežinau, kur yra šitos negalios šaknys. Juk ta negalia tęsiasi 20 metų. Gal jau praėjo priešų ieškojimo metas. Bet juk didžiausias lietuvio priešas yra jis pats.
Sovietų Rusijos laikais tai buvo paplitę tarp menininkų: savo blogu elgesiu priešinuosi blogai santvarkai. Ir Lietuvoje dabar – slėpti mokesčius, nepaisyti kelių eismo taisyklių yra „cool“. Tarsi valstybė būtų kas nors kita, nei mes patys.
Savo ruožtu politikai aiškina, kad valstybė yra jie. O kuriuos iš jų rinktis? Yra sąrašai: sektos. Nėra juk partijų, turinčių 500 tūkst. narių.

O kaip gali valdžioje atsidurti geriausieji?
Nežinau, ar dar yra tų geriausių žmonių. Mūsų bendros kultūros lygis yra žemas. Kai kalbame apie Lietuvos valstybės strategijas, viena yra aišku: mes norime gerai gyventi. O ką daryti? Kviestis protingus profesorius iš užsienio? Bet juk reikia kažkokios utopijos. O dabar nėra plano, ką Lietuva turėtų veikti. Nėra mąstymo apie Lietuvos perspektyvą.
Ir anksčiau, ir dabar esu gana skeptiškas žmogaus ir civilizacijos atžvilgiu. Bet pradėjęs kalbėti ką nors gero jausi, kad sau meluoji. O kiek gali sau meluoti?

Kai kurie politikai sako, kad turime mokytis iš estų, kurie meluoja sau ir kitiems, sakydami, kad pas juos viskas yra daug geriau, nei yra iš tikrųjų.
Sigmundas Freudas yra sakęs, kad menininkas yra neurotikas, kuris gydosi pats. Jei mūsų visuomenė yra neurotikė, tai ko mes turime imtis? Žiniasklaidos?
Esu buvęs Kėdainiuose. Viktoras Uspaskichas juos gerai sutvarkė. Tai pavyzdys politikams, kaip reikia ne žodžiais, o darbais įgyvendinti savo pažadus. Ir V. Uspaskichą Kėdainiuose visą laiką rinks – nes jis daro gera žmonėms. O mūsų „dvasingi“ ir „teisingi“ politikai dažniausiai tik kalba, kad viskas gerai.

„...Buvau mokykloje, susitikime su mokiniais – viena mokytoja pasakė, kad kalbėti apie blogus politikus – blogas tonas. Mat kaip“. Tai Jūsų žodžiai.
Apie politikus būtų gerai kalbėti gerai. Bet nėra pagrindo.

Kai kurie politikai reikalauja pozityvumo.
Politikai niekad nesakys: „mums sumokėjo, ir mes prastūmėme projektą“.

Esate sakęs, kad menko intelekto žmogui kyla mažiau problemų.
Taip. Jis rūpinasi paprastais dalykais: kaip šiame pasaulyje išlikti, kaip pratęsti giminę. Politikams visada geriau, kai žmonės kvailesni. Protingesnis žmogus kelia klausimus ir nori atsakymų. Mažiau sąmoningas žmogus tenkinasi būstu ir maistu.
Galbūt ir politikai kartasi teisingai ką nors daro. Bet jie mano, kad tą jų teisingumą mes turime suvokti patys. Sąmoningas žmogus turi kelti pašnekovo sąmoningumą, o ne pataikauti pašnekovui.

Vladimiras Laučius

Labai dvasingais save skelbiantys žmonės yra įtartini, o sovietmečio „dvasingumas“ buvo anuometės valdžios kolaborantų kaukė, DELFI teigia rašytojas Sigitas Parulskis. „Man apskritai keistas tas lietuvių prisitaikėliškumas. Tai turbūt – gudri valstietiška sąmonė. Tai – mąstymas instinktų lygiu: apsaugoti save ir savo šeimą. Nesvarbu, kuriam ponui tarnausime: svarbu, kad išliktume. Atėjo rusai – tarnavome rusams; atėjo vokiečiai – tarnavome vokiečiams; vėliau vėl atėjo rusai – ir vėl tarnavome jiems“.

Apie Kalėdų šventimo ypatumus esate sakęs: „Sąjūdžio išvakarėse buvo populiari sąvoka – fasadinė kultūra. Šis reiškinys Lietuvoje išliko ligi šiol“. Ar daugumos lietuvių religingumas – netikras, fasadinis?
O kas Lietuvoje yra nefasadinė kultūra? Mūsų politika – taip pat fasadinė. Jei politika yra menas valdyti valstybę, tai tas menas dažniausiai – ir prastas, ir deklaratyvus. Menininkų yra, bet mokančių valdyti valstybę – labai nedaug, jei jų dar apskritai esama.
Įvairiose srityse matyti daug fasadiškumo. Girdėti daug kalbų apie „optimizavimą“. Kas yra „optimizavimas“? Gal tai kaip nors susiję su optimizmu? O gal – su optimalumu? Manau, kad „optimizavimas“ yra ne su tuo, nei su anuo nesusijęs: tai tiesiog biurokratinio žargono žodelis.
Prisiminkime Drąsiaus Kedžio atvejį. Žmonės Lietuvoje džiaugsmingai pritarė veiksmams, kurių ėmėsi D. Kedys. Ar nusivylus teisingumu, reikia griebtis ginklų? Pagal tokią logiką, turėtume nušauti kone kas antrą katalikų kunigą. Skandalai dėl pedofilijos, homoseksualumo...
Mano vienas didžiausių konfliktų su Bažnyčia kyla dėl to, jog aš negaliu pasitikėti institucija, kuri neleidžia vyrams vesti ir suteikia „legalią“ užuovėją minėto tipo įžmonėms. Tegul būna ta homoseksualų kultūra – nesu prieš ją nusistatęs, nors kaip lietuvis nemėgstu tokių dalykų (juk tebesame archaiškos XIX a. mąstysenos).
Tačiau būkime iki galo logiški: jei manome, kad reikia nušauti prokurorą, kuris yra toks, tuomet turime nušauti visus, kurie yra tokie. Tai antivalstybinis mąstymas. Jei manome, kad reikia vendetos, vadinasi, valstybė mūsų galvose nustoja veikusi.

Siūlote nuleisti Bažnyčiai kartelę? Juk celibatas – tai tam tikra kartelė.
Tai tiesiog nesveika. Manau, atsisakiusi celibato, religija nieko neprarastų. Sunku pasakyti apie tą tikėjimo fasadiškumą...

O kas liks iš tikėjimo, jei neliks „fasado“?
Gali jo ir nelikti. Bet man asmeniškai Dievas yra ne bažnytinė kategorija, o priemonė būti sąmoningam.
Mėgstame žodį „dvasingumas“. Kornelijaus Platelio knygoje apie kultūros ekologiją esu radęs nuostatą, kad geriau sakyti „sąmoningumas“ nei „dvasingumas“. „Dvasingumas“ – sąvoka be turinio. Sąmoningumas – aiškesnis dalykas: žmogus įsisąmonina savo tikėjimą – kuo ir kodėl jis tiki. Ar man reikalingas Dievas, ar galiu apsieiti be jo.
Religija visuomet suteikdavo žmogui tam tikrą elgesio sistemą, padedančią jam išlaikyti padorumą.

To paties juk siekė ir filosofija – tik be religinių apeigų. Be „fasado“.
Taip. Tos apeigos ilgainiui sustabarėja ir tampa varginančios. Vienus žmones jos traukia, kitus – atgraso. Atsakyti į tuos klausimus – labai sudėtinga. Net jei atsakysi, tai tebus dalinis atsakymas. Visose senosiose religinėse etinėse sistemose iš esmės kalbama apie tą patį. Bet pasaulis eina savo keliu. Žmogus yra sunkiai sukišamas į sistemas.

Gal tam ir yra religija, kad galėtume būti dori, nemąstydami? Moraliai dvasingi, o ne sąmoningi?
Tuomet man kyla klausimas: kaip dori katalikai galėjo Antrojo pasaulinio karo metu imti ginklą į rankas ir šaudyti į beginklius žmones? Dabar žmonės sugedo, nes atsirado televizija, internetas. O 1941 metais, kai atėjo vokiečiai? Lietuviai juk tada dar nebuvo „sugadinti“. Tai kodėl jie griebėsi ginklo ir ėmė pleškinti žydus?
Man patinka Josifo Brodskio mintis apie katalikybę – kad ji yra kaip parduotuvė, kurioje kiek moki, tiek ir gauni. Jis sakė, kad jam patinka Senasis Testamentas, kuriame Dievas yra griežtas, rūstus, paslaptingas. Jam reikia paklusti kaip rūsčiam, bet teisingam tėvui. Manau, bažnyčia apskritai prarado savo vaidmenį mūsų gyvenime. Sovietmečiu Dievas buvo tarsi draudžiamas vaisius. O kai jis nebedraudžiamas...

Ar kartais nėra tikėjimas Dievą panašus į tikėjimą ideologija, fiureriu, dalykais, kurie skatina fanatizmą?
Instinktų lygiu ir savo prigimtimi visi mes esame lygūs. Bet sąmoningumo lygiu esame skirtingi. Juo mažesnė grupė, su kuria tapatiniesi, juo daugiau kyla problemų, kai stengiesi kitas grupes neigti.Arba bandai tas grupes pakęsti, kol jos nekliudo tavo interesų – o kai užkliudo, mėgini jas sunaikinti.

Juk šiuo atžvilgiu krikščionių Dievo įsakymas „neturėk kitų dievų“ savaip paneigia visas kitas tikinčiųjų „grupes“.
Iš esmės – taip. Fanatizmas – ir religinis, ir politinis – man dažniausiai yra baisus. Jis arba naikina patį fanatiką, arba tas fanatikas naikina aplinkinius.

Atskyrėte sąmoningumą ir dvasingumą. Sąmoningas žmogus niekad nesakys: „galvok, ką nori, argumentuok, kaip nori, vis tiek aš tikiu, ir man tavo argumentai nesvarbūs“. O dvasingas žmogus turbūt dažnai taip sakys.
Dažniausiai jis taip ir sako. Mano mėgstamas rašytojas Witold Gombrowicz sako, kad sąžinė yra žmonių veiklos produktas. Manau, mes intuityviai atskiriame gėrį nuo blogio ir intuityviai žinome, kas yra tiesa, gėris, laisvė. Bet tas nelemtas protas mums sumaišo kortas. Pasitelkę pasaulėžiūrą ir ideologiją, imame svarstyti, kuris gėris mums yra patogus.

Bet juk ir intuicijos turbūt skiriasi: žmogaus, kuris skaito knygas, intuicija bus kitokia, nei to, kuris knygų neskaito... kad ir labai dvasingo.
Labai dvasingi žmonės yra įtartini. Ypač kai jie patys apie tai šneka ir „kovoja už dvasingumą“. Sovietiniais laikais buvo daug kalbama apie „dvasingumą“. Bet juk Lietuva buvo okupuota. Kas buvo žmonės, ėję rašytojų sąjungos pirmininko ar sekretoriaus pareigas? Kolaborantai. Ar galima dirbti okupantams, bet kartu būti „dvasingam“ ir „kovojančiam už Lietuvą“? Tai šizofrenija.

Algirdas Brazauskas parašė knygą: „Ir tuomet dirbome Lietuvai“. Dirbama buvo ir tuomet, anot pavadinimo.
Visi jie sako tą patį. Aš tuo netikiu. Jei jie kritikuotų Antano Smetonos valdžią ir nuoširdžiai tikėtų, kad „prie ruso“ buvo geriau – kas kita. Bet kai jie ima aiškinti, kad jie neva buvo „disidentai“, kad dirbo Lietuvai ir slapta griovė sistemą – man tada nebeaišku, apie ką mes kalbame.

Savęs užkalbėjimas?
Taip. Ir kur tada to neva sąmoningo žmogaus dvasingumas ir sąžinė? Man apskritai keistas tas lietuvių prisitaikėliškumas. Tai turbūt – gudri valstietiška sąmonė. Tai – mąstymas instinktų lygiu: apsaugoti save ir savo šeimą. Nesvarbu, kuriam ponui tarnausime: svarbu, kad išliktume. Atėjo rusai – tarnavome rusams; atėjo vokiečiai – tarnavome vokiečiams; vėliau vėl atėjo rusai – ir vėl tarnavome jiems.
Gal reiktų suspausti sėdmenis ir nekabėti apie jokius disidentus? Gal tiesiog reikia sakyti: „Mes tokia tauta. Prisitaikome. Mumis lengva pasinaudoti“.

Ar prisitaikėlių visuomenė yra verta turėti savo valstybę?
Nežinau, kur yra šitos negalios šaknys. Juk ta negalia tęsiasi 20 metų. Gal jau praėjo priešų ieškojimo metas. Bet juk didžiausias lietuvio priešas yra jis pats.
Sovietų Rusijos laikais tai buvo paplitę tarp menininkų: savo blogu elgesiu priešinuosi blogai santvarkai. Ir Lietuvoje dabar – slėpti mokesčius, nepaisyti kelių eismo taisyklių yra „cool“. Tarsi valstybė būtų kas nors kita, nei mes patys.
Savo ruožtu politikai aiškina, kad valstybė yra jie. O kuriuos iš jų rinktis? Yra sąrašai: sektos. Nėra juk partijų, turinčių 500 tūkst. narių.

O kaip gali valdžioje atsidurti geriausieji?
Nežinau, ar dar yra tų geriausių žmonių. Mūsų bendros kultūros lygis yra žemas. Kai kalbame apie Lietuvos valstybės strategijas, viena yra aišku: mes norime gerai gyventi. O ką daryti? Kviestis protingus profesorius iš užsienio? Bet juk reikia kažkokios utopijos. O dabar nėra plano, ką Lietuva turėtų veikti. Nėra mąstymo apie Lietuvos perspektyvą.
Ir anksčiau, ir dabar esu gana skeptiškas žmogaus ir civilizacijos atžvilgiu. Bet pradėjęs kalbėti ką nors gero jausi, kad sau meluoji. O kiek gali sau meluoti?

Kai kurie politikai sako, kad turime mokytis iš estų, kurie meluoja sau ir kitiems, sakydami, kad pas juos viskas yra daug geriau, nei yra iš tikrųjų.
Sigmundas Freudas yra sakęs, kad menininkas yra neurotikas, kuris gydosi pats. Jei mūsų visuomenė yra neurotikė, tai ko mes turime imtis? Žiniasklaidos?
Esu buvęs Kėdainiuose. Viktoras Uspaskichas juos gerai sutvarkė. Tai pavyzdys politikams, kaip reikia ne žodžiais, o darbais įgyvendinti savo pažadus. Ir V. Uspaskichą Kėdainiuose visą laiką rinks – nes jis daro gera žmonėms. O mūsų „dvasingi“ ir „teisingi“ politikai dažniausiai tik kalba, kad viskas gerai.

„...Buvau mokykloje, susitikime su mokiniais – viena mokytoja pasakė, kad kalbėti apie blogus politikus – blogas tonas. Mat kaip“. Tai Jūsų žodžiai.
Apie politikus būtų gerai kalbėti gerai. Bet nėra pagrindo.

Kai kurie politikai reikalauja pozityvumo.
Politikai niekad nesakys: „mums sumokėjo, ir mes prastūmėme projektą“.

Esate sakęs, kad menko intelekto žmogui kyla mažiau problemų.
Taip. Jis rūpinasi paprastais dalykais: kaip šiame pasaulyje išlikti, kaip pratęsti giminę. Politikams visada geriau, kai žmonės kvailesni. Protingesnis žmogus kelia klausimus ir nori atsakymų. Mažiau sąmoningas žmogus tenkinasi būstu ir maistu.
Galbūt ir politikai kartasi teisingai ką nors daro. Bet jie mano, kad tą jų teisingumą mes turime suvokti patys. Sąmoningas žmogus turi kelti pašnekovo sąmoningumą, o ne pataikauti pašnekovui.

Vladimiras Laučius

 (Komentarų: 5)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: