Savo kreipimesi į tautą sekmadienio rytą Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May ryžtingai teigė, kad būtina keisti tiek visuomenės požiūrį į ekstremizmą, tiek vyriausybės kovos su terorizmu strategiją.

Atsižvelgiant į tai, kad per pastaruosius tris mėnesius Jungtinėje Karalystėje įvykdyti trys išpuoliai ir sužlugdyti dar penki, tai atrodo tinkamas atsakas, o dauguma žmonių greičiausiai sutiktų su Th.May nuostata, kad „gana yra gana“, naujienų portale „The Guardian“ rašo Richardas Barrettas.

Tačiau dar neaišku, ko ji ketina imtis, kad dabartinis ryžtas peraugtų į efektyvius veiksmus, juolab kad padėtį labai lengva dar labiau pabloginti. Kuo labiau bus siekiama dramatizuoti visuomenei kylančias grėsmes, tuo ilgiau išliks terorizmo grėsmė ir jo poveikis, mano straipsnio autorius.

Th.May šalies ministre pirmininke tapo 2016 m., po šešerių metų darbo vidaus reikalų sekretorės pareigose, kurias eidama ji vadovavo Didžiosios Britanijos kovos su terorizmu politikai dar tada, kai grupuotė „Islamo valstybė“ (IS) apskritai neegzistavo. Th.May buvo atsakinga už vyriausybės Prevencijos strategiją, kuria siekiama skatinti visuomenę atkreipti dėmesį į ekstremistines apraiškas ir apie jas informuoti valdžios atstovus.

Nepaisant to, kad visame pasaulyje dedama itin daug pastangų ir skiriamos milžiniškos lėšos, terorizmo grėsmė dabar neabejotinai didesnė nei iki Rugsėjo 11-osios. Pasak R. Barretto, yra pagrindo abejoti, ar tiesiog ryžtingesnis tokios pat politikos taikymas padės pasiekti esminių pokyčių.

Kaip rodo pastaruosius dvejus metus rengtas žurnalistinis tyrimas, per kurį 11-oje šalių apklausti 43 kaliniai, kovoję ekstremistinėse grupuotėse Sirijoje, pagrindinė jų nurodyta priežastis prisijungti prie tokios kovos buvo solidarumas su tikėjimo broliais, kurie esą kenčia nuo užsienio šalių arba valstybės priespaudos. Akivaizdu, kad tokios grupuotės sugeba atskirų žmonių nepasitenkinimą gyvenimu susieti su platesniu pasakojimu apie svarbų tikslą ir didvyriškumą ginant religiją.

Todėl ministrė pirmininkė, anot R.Barretto, turi būti atsargi ir stengtis terorizmo neprilyginti islamo ekstremizmui. Toks sugretinimas, nepaisant Th.May pastabos apie tikrąsias islamo vertybes, reiškia, kad sudėtingas reiškinys per daug supaprastinamas, o ministrės pirmininkės retorika prisideda prie susiskaidymo, kurį teroristai nori suformuoti tarp musulmonų ir visų kitų. Kalbant su musulmoniškų šalių pareigūnais apie bendras pastangas įveikti teroristines nuostatas, beveik visada reiškiama dvejopa kritika dėl to, kaip Vakarai mėgina spręsti problemą.

Pirma, pareigūnai skundžiasi, kad Vakarų vyriausybės toleruoja ekstremistinius pasisakymus prieš musulmoniškas šalis, tvirtindamos, kad tokie pasisakymai nepažeidžia įstatymų ir jiems taikomi žodžio laisvės principai. Ir tai yra tiesa, nes asmens laisvių apsauga ir teisinė valstybė yra sveikos ir vieningos visuomenės ramsčiai.

Antra, jie taip pat reiškia nepasitenkinimą, kad Vakarų kovos su terorizmu politika konflikto zonose dažnai atneša priešingų rezultatų, ypač kai sprogstant bomboms žūsta civiliai. Tai tiesa, ir tokius veiksmus daug sunkiau pateisinti. Pasak R.Barretto, kariniai veiksmai nėra tinkamas atsakas į teroristinę grėsmę, nebent tai dalis platesnės strategijos, kurią taikant atsižvelgiama į įvairius ekstremizmą kurstančius veiksnius. Strateginiai antiteroristiniai dalyvavimo karinėse operacijose Sirijoje (lygiai kaip ir Libijoje, Sirijoje ir Afganistane) tikslai nėra aiškūs.

Teroristai siekia išprovokuoti tiek valdžios, tiek visuomenės reakciją, todėl, raginant viešąjį sektorių ir vietos bendruomenes ryžtingiau kovoti su ekstremizmu, labai svarbu užtikrinti, kad jokiu būdu nebūtų sudarytos sąlygos pateisinti grupes, kurios kursto neapykantą musulmonams. Nepakanta labai lengvai gali išprovokuoti dar didesnę nepakantą iš abiejų pusių. Kaip teigė Th.May, terorizmas gimdo terorizmą. Pasak jos, kampanijos prieš rasizmą rezultatai gali padėti rengti teisės aktus, tačiau jie taip pat rodo, kaip sunku mažinti socialinį susiskaidymą. Kraštutinių dešiniųjų rasizmas yra labai gyvybingas, nepaisant griežto žiniasklaidos požiūrio, plataus masto teisinių iniciatyvų ir teisėsaugos institucijų veiklos nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Th.May vėl iškėlė mintį, kad iš ekstremistų reikia atimti jų prieglobstį internete. Tai pagirtinas tikslas, tačiau jį bus labai sunku pasiekti tiek teisiniu, tiek techniniu požiūriu. Atsižvelgiant į tai, kaip pirmojoje JAV Konstitucijos pataisoje apibrėžta žodžio laisvės apsauga, teisėtą ir neteisėtą kalbą sunku atskirti, todėl, kai siekiame užkirsti kelią smurtui, neturėtume apriboti teisės reikšti radikalias nuomones, rašo R.Barrettas. Teisė į privatumą taip pat yra svarbi, o iš paslaugų teikėjų neturėtų būti reikalaujama ją pažeisti, nebent vadovaujamasi įstatymu. Veiksminga teisinė interneto kontrolė negali egzistuoti už tarptautinių susitarimų ribų; tačiau net tada, kai tokį susitarimą pasiekti įmanoma, jo vykdymui dabartiniai politiniai ir techniniai ištekliai nėra pritaikyti.

Saugumo tarnybos ir policijos pajėgos nereikalauja priimti naujų įstatymų, be to, joms jau yra pažadėta daugiau išteklių. Tačiau dauguma profesionalų sutinka, kad būtina aktyvesnė žvalgybinė veikla, siekiant išsiaiškinti, kas ir kodėl gali planuoti išpuolius.

Grėsmė neišnyks dar daug metų po to, kai grupuočių „Islamo valstybė“ ir „Al Qaeda“ bazės bus sunaikintos. Todėl laukia ilga kova su ekstremizmą skatinančia ideologija.