Ką kaltinti dėl emigracijos – Lietuvos valdžią ar globalizaciją? Kol vyksta peštynės šiuo klausimu, apeliacijos į patriotizmą, kalbama, kad valstybei trūksta darbo rankų ir protų, išvykti ketinantiems tėvams ir jų vaikams jau ketinama padėti rengti ir specialiais seminarais. Ar toks pasikeitęs tonas rodo, kad bandoma suprasti, ką jaučia emigruoti ketinančių šeimų nariai?

Teko rūpintis jaunesne seserimi
„Kai mano mama išvažiavo dirbti į Airiją, man buvo 23 metai. Ant pečių krito daug atsakomybės, reikėjo tvarkyti piniginius reikalus, – pasakojo Rasa iš Druskininkų. – Sesuo buvo dar vaikas, ką tik baigusi mokyklą. Mama išlėkė nesulaukusi jos išleistuvių, nes gavo darbą ir reikėjo skubiai išvykti. Buvo labai liūdna, labai gaila, kad per tokią svarbią gyvenimo šventę ji nebus kartu. Mama Airijoje dirba pusantrų metų, per visą tą laiką ji buvo grįžusi du kartus. Kai ji išvažiavo, aš jau buvau savarankiška, bet seserį reikėjo išleisti į mokslus, ją palaikyti. Esmė ta, kad, kai šalia nėra tėvų, labai suartėjome, kaip kumštukas pasidarėme.“

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per 17 nepriklausomybės metų iš Lietuvos išvyko daugiau nei 330 tūkst. lietuvių. Neoficialiais duomenimis, šie skaičiai būtų daug didesni. Tuo tarpu pernai savo išvykimą gyventi svetur deklaravo 18 788 Lietuvos gyventojai, vyresni nei aštuoniolikos metų.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikti tyrimai parodė, kad kas antras emigrantas turi vaikų, tačiau tik pusė jų į užsienį vyksta kartu su jais.

Kaip gyvena Lietuvoje likę emigrantų vaikai? Darbo ir socialinių tyrimų instituto duomenimis, 16 proc. išvykusių tėvų vaikų reikalinga skubi pagalba, ir net 23 proc. Lietuvoje laikinai be tėvų gyvenančių moksleivių, kurių tėvai dirba užsienyje, sumažėjo mokymosi pažangumas.

Psichologinės pagalbos dažniau kreipiasi emigrantų vaikai
„Dažniausiai tėvai, norėdami daugiau gero vaikams, prieš išvykdami akcentuoja: dėl tavęs taip dirbu, taip stengiuosi. Vaikams tai didelė trauma, jie jaučiasi našta, palikti“, – sakė keturis seminarus emigruoti ketinantiems sostinėje gyvenantiems tėvams ir užsiėmimus jų vaikams surengti ketinančios viešosios įstaigos „Gebu“ psichologė Goda Kaniušonytė.

Projektą, iš dalies finansuojamą Vilniaus miesto savivaldybės, parengę žmonės įsitikinę, kad vaikai, kurių gimdytojai emigravo, patiria tokio paties stiprumo traumą, kaip ir tėvams išsiskyrus, todėl tėvams teks pasakoti, kas jų vaikams geriausia įvairiose raidos stadijose, kuo svarbus santykis su tėvais kiekviename etape, kaip išvengti neigiamų emigracijos padarinių ir ateityje ištiksiančių sunkumų.

Tačiau psichologinę pagalbą internetu emigrantams ir jų vaikams teikiančios svetainės psyvirtual.lt psichologė Vilma Kuzmienė stebėjosi, kad kažkodėl apie tai, kaip tinkamai paruošti vaiką tam, kad tėvai kuriam laikui išvyks, dažniau klausia ne patys gimdytojai, o žurnalistai.

„Nė viena šeima nėra į mus kreipusis tokiu klausimu, taigi nežinau, ar žmonės eitų į seminarus ketinantiems emigruoti. Abejoju, nes ekonominiai migrantai ruošdamiesi emigruoti yra klaikiai desperatiški, susijaudinę, kad dar turėtų laiko pagalvoti apie psichologines problemas. Manau, didžioji dauguma vadovaujasi iliuzija, kad išvykus viskas išsispręs“, – sakė psichologė.

V. Kuzmienė pastebėjo, kad dėl savo vaikų reakcijos per visą jos darbo interneto svetainėje laiką kreipėsi vos keletas emigruoti ketinančių žmonių – dažniau pagalbos ieško patys vaikai. „Daugiau atvejų, kai kreipėsi patys vaikai, paaugliai ir kiek vyresni. Jie buvo išvežti tėvų, sakykime, grubiai – per prievartą. Vaikai nenorėjo emigruoti, bet jei visa šeima emigruoja, ką gi darysi. Šie jaunuoliai jautėsi depresiški, buvo didžiulių problemų su adaptacija – prisitaikymo mokykloje, bendravimo su klasės draugais, draugų nebuvimo, kritusios savivertės. Buvo ir rimtų ligų atvejų, kai padėjome į užsienio kliniką paguldyti paauglę, o paskui parvežti ją į Lietuvą ir parinkti gydymą.

Mūsų patirtis rodo, kad dažnai ne visi tėvai žinojo, kad jų vaikas turi psichologinių problemų, nes vaikai nenori užkrauti ir taip įsitempusiems, ariantiems gimdytojams dar ir savo bėdų. O gal tėvai jų neišklauso, nes yra pervargę.

Yra buvę, kad tėvai kreipiasi dėl vaikų tokiu atveju: mama išteka už užsieniečio ar užsienyje gyvenančio lietuvio, vaikas iš pradžių, kol ji įsikurs, lieka Lietuvoje, vėliau jį pasiima. Tradiciškai prasideda nesutarimai su patėviu. Seneliai smerkia dukrą, kam išvežė vaiką. Vaikas išgyvena ir nesijaučia mylimas, nes mamai svarbiausia naujas vyras“, – pasakojo V. Kuzmienė.

Stresą kelia aplinkinių požiūris?
Dar prieš keletą metų statistika rodė, kad kas antras namų ūkis buvo be vaikų, o vis daugiau jų gimdavo ne santuokoje. Panašios tendencijos išlieka ir šiemet – be to, tuoj pilnametystės sulauks arba jau sulaukė vaikų, užaugusių vadinamojoje atotolio šeimoje, karta.

Terminą „atotolio šeima“ 2006 metais pasiūlė sociologai Irena Juozeliūnienė ir prof. Marius Povilas Šaulauskas. Jis apibūdina asmenų grupę, kurioje vienas iš tėvų arba abu ir vaikas gyvena skirtinguose namų ūkiuose skirtingose šalyse. Šie asmenys suvokia save kaip šeimą ir artimiausios socialinės aplinkos taip pat laikomi šeima.

„Kaip vertinti šiuos šeiminio gyvenimo pokyčius? Kokie bus naujos šeimos sampratos ir visuomeniškumo sklaidos padariniai? Ar šie transnacionaliniai šeimų deriniai, išorinių ir vidinių mainų susietos socialinės šeimos, inicijuotos emigracijos procesų, taps viena alternatyvų branduolinei šeimai, kaip kadaise ja tapo sugyvenimas?

Kiekvienas laikotarpis iš naujo išranda šeimos konstruktą – pasikeitus kasdienio gyvenimo aktualijoms atsiskleidžia naujos šeimai ir santuokai priskiriamos socialinės reikšmės.

Dar prieš keletą metų trumpalaikė ekonominė emigracija neatrodė pavojinga, į ją buvo žvelgiama kaip į priemonę mažinti nedarbą, turėti didesnes pajamas, įgyti naudingos patirties užsienyje. Šiuo metu atsiskleidžia „neigiamos“ darbo jėgos judėjimo pasekmės. Nerimaujama, kad išaugs nauja karta su jai būdingais skiriamaisiais požymiais – polinkiu į smurtą, tarpasmeninių santykių ir savimonės ypatumais“, – naujus šeimų darinius charakterizuoja Vilniaus universiteto socialinių mokslų daktarė, docentė Irena Juozeliūnienė.

Šeimas sociologiniu požiūriu tirianti mokslininkė įžvelgė, kad jau dabar atotolio šeimos ir jose augantys vaikai išskiriami kaip atskiros socialinės grupės, kurioms reikalingas ne mažesnis valstybės ir visuomenės dėmesys nei našlaičiams ar probleminėms šeimoms.

Tokiose šeimose augantys vaikai dažnai jaučiasi vieniši ir ima elgtis jautriai arba agresyviai, ypač reaguodami į bendraamžių pastabas apie tėvus, o aplinkiniai juos laiko nemylimais, paliktais, nepuoselėjančiais įprastų tėvų ir vaikų santykių. Net jeigu vaikai mano, kad išvykę į užsienį užsidirbti jų tėvai nedaro jiems žalos ir nesijaučia palikti, kaimynai, mokytojai dažniausiai neslepia neigiamo požiūrio.

Buvusių emigrantų vaikas: lengviau, kai tėvai paaiškina
Seminarų emigrantams rengėjai tikisi, kad taip padės jų vaikams išvengti emocinių ir elgesio problemų ateityje. Tačiau tinkamai paruošti savo vaikus laikinam išsiskyrimui atsakomybė pirmiausia tenka jų šeimos nariams. Kartais jie tai padaro ir nesikreipdami į specialistus.

„Tėvai išvažiavo užsidirbti į užsienį seniai, prieš keliolika metų, – pasakojo 24 metų Karolis. – Man buvo gal trylika, brolis – šešeriais metais jaunesnis. Mus paliko sanatorijoje, kurioje dirbo močiutė, taigi buvome prižiūrėti. Kaip tėvai paaiškino mums, kad jiems reikia išvykti? Jau nebeatsimenu – išvažiavo, tai išvažiavo, man tai atrodė natūralu, žinojau, kad jie vyksta dirbti. Tik aš labiau norėjau likti namuose, o ne sanatorijoje, arba važiuoti kartu. Tai, kad likau su broliu, veikė teigiamai: turėjau jį prižiūrėti, jaučiausi atsakingas ir reikalingas. Ar pasiilgdavome tėvų? Aišku, pasiilgdavome, bet traumos nebuvo. Galbūt daug kas priklauso ir nuo santykių šeimoje, ir nuo pačių vaikų psichologijos – savarankiškesni reaguoja ramiau.“

Šiuo metu Vilniuje studijuojantis vaikinas pasakojo, kad tėvai užsidirbti į užsienį važinėjo tris vasaras iš eilės, bet berniukai nesijautė apleisti: šalia visada būdavo močiutė, perėmusi gimdytojų vaidmenį, ir nors tuo metu šeima dar neturėjo mobiliųjų telefonų, nuolat palaikydavo ryšį. Pasak Karolio, vaikams būna lengviau, jei tėvai prieš išvažiuodami jiems viską išaiškina.