Naujoji Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May prieš kelias dienas pirmą kartą kalbėjosi su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Tuo metu britų gynybos ekspertai ir vadai murma, esą Rusijos kariai per labai trumpą laiką įveiktų visą šalies kariuomenę, o Rio de Žaneiro baseinuose amerikiečių plaukikai neslepia pasidygėjimo Rusijos sportininkais ir juos lydinčiu dopingo skandalo šleifu, skelbia „The Guardian“.

Kaip teigia paties Kremliaus atstovai, Th. May ir V. Putino pokalbis buvo konstruktyvus. „Abi pusės išreiškė nepasitenkinimą dabartine dvišalio bendradarbiavimo būkle“. Dauning Stritas, kaip galima teigti, tokiam teiginiui pritarė. Didžiosios Britanijos ir Rusijos piliečiams grasina „tokie patys terorizmo pavojai“, teigiama pranešime. Th. May ir V. Putino susitikimas akis į akį numatytas rugsėjį per Didžiojo 20 (G20) viršūnių susitikimą Kinijoje.

Visi ženklai leidžia daryti išvadą, kad Th. May norėtų „perkrauti“ santykius su Maskva. Būtent tokios politikos, deja, be apčiuopiamų rezultatų, siekė ir jos pirmtako Davido Camerono vyriausybė. Beveik dešimtmetį Rusijos ir Didžiosios Britanijos santykiai buvo gana šaltoki – tokią situaciją lėmė 2006 metų lapkričio įvykiai, kai Londone buvo nunuodytas disidentas ir V. Putino kritikas Aleksandras Litvinenka.

Vienas iš pirmųjų Didžiosios Britanijos ministru pirmininku tapusio Gordono Browno darbų buvo iš šalies išsiųsti keturis Rusijos diplomatus.

Tai buvo protestas prieš V. Putino atsisakymą išduoti du asmenis – Dmitrijų Kovtuną ir Andrejų Lugovojų – kurie įtariami radioaktyviu poloniu užnuodiję V. Litvinenkos arbatą. G. Brownas atsisakė susitikti su V. Putinu. Britų valdžia buvo įsitikinusi, kad visa tai – Rusijos valstybinis sąmokslas.

2010 metais D. Cameronas prabilo apie naują strategiją ir leido suprasti esąs pasirengęs kalbėtis apie „A. Litvinenkos bylą“. D. Camerono užsienio reikalų politikos prioritetų būta merkantilistinių – svarbiausia buvo prekyba su užsieniečiais. Vykdydamas dvišalių santykių su Rusija perkrovimą, D. Camerovas pasikvietė V. Putiną kartu stebėti dziudo varžybų Londono 2012 metų vasaros olimpinėse žaidynėse. Akimirkos buvo vertos kino juostos – abu politikai akivaizdžiai jautėsi labai nejaukiai vienas šalia kito, o ant geltono kilimo vyko nuožmi kova.

Ankstesnė Th. May politika Rusijos klausimu taip pat demonstruoja gana liūdnai nuteikiančią prisitaikėlišką strategiją. Eidama vidaus reikalų ministrės pareigas, politikė atmetė A. Litvinenkos našlės Marinos prašymą inicijuoti valstybinį jos vyro mirties aplinkybių tyrimą. Th. May niekada neslėpė, kad „tarptautiniai santykiai“ priimant šį sprendimą atliko nemenką vaidmenį – kitaip tariant, ji tiesiog nenorėjusi suerzinti Rusijos prezidento.

Tai neabejotinai vienas iš gėdingiausių Th. May karjeros momentų. Štai kaip jį prisimena M. Litvinenko: „Kaip moteris moters paprašiau jos pabandyti bent trumpam atsidurti mano vietoje. Jeigu jos vyras būtų taip siaubingai nužudytas, nejaugi ji nenorėtų sužinoti tiesos?“. Panašu, kad tada atsakymas buvo neigiamas. Nepaisant to, Didžiosios Britanijos aukščiausiasis teismas Th. May sprendimą apvertė aukštyn kojomis, ir praeitais metais tyrimas buvo pradėtas.

Įrodymai, su kuriais susipažino šiuo metu jau į pensiją išėjęs teisėjas Robertas Owenas, tapo tikrų tikriausia sensacija. Paaiškėjo, kad du žudikai į Londoną radioaktyviojo polonio gabeno net kelis kartus, o auką nunuodyti pavyko tik trečiu bandymu. Be to, paliko neįtikėtinų radioaktyvių pėdsakų: savo viešbučio kambariuose (polonio likučius nuleido į kanalizaciją), restoranuose ir naktiniame klube.

Teisėjo R. Oweno parengtos išvados, paskelbtos sausį, nustebino visus. Remiantis Didžiosios Britanijos žvalgybos surinkta medžiaga, teigiama, kad nužudyti A. Litvinenką „galimai nurodęs“ pats V. Putinas ir jo žvalgybos aparato vadovas Nikolajus Patruševas (tuometinis Rusijos federalinės saugumo tarnybos vadovas). Paskelbus tokias skandalingas išvadas, Th. May nebeturėjo kito pasirinkimo – tik visgi susitikti su Marina, tačiau atsisakė uždrausti į Didžiąją Britaniją atvykti visiems, susijusiems su nužudymu, įskaitant ir patį V. Putiną.

Tai reiškia, kad Rusijos prezidentas – galimas žudikas, be jokių gailesčio iš savo kelio šalinantis visus priešus. V. Putino kritikų Rusijoje ne kartą laukė itin mįslingas ir šiurpus likimas. A. Litvinenkos atvejis išskirtinis dėl pasirinko taikinio (Didžiosios Britanijos piliečio) ir fakto, kad nusikaltimas suplanuotas ir įvykdytas ne Rusijoje, o užsienyje (tai reiškia, kad tyrimo turėjo imtis Skotland Jardas).

Th. May kuo puikiausiai žino – terorizmas turi daugybę veidų ir formų, kinta jis ir priklausomai nuo konkrečios šalies. Kaip skelbia Didžiosios Britanijos vyriausybės atstovai, šalies premjerė ir V. Putinas sutarė, kad „bendradarbiavimas – konkrečiai aviacijos srityje – yra vienas svarbiausių tarptautinių kovos su terorizmu pastangų elementų“.

Panašu, kad Didžiosios Britanijos premjerė pamiršta, kad A. Litvinenkos žudikai iš Maskvos į Londoną atskrido skrydžių bendrovės „British Airways“ lėktuvu (polonio pėdsakų aptikta A. Lugovojaus vietoje – 23D).

Ir kaip dėl Malaizijos oro linijų MH17, kuris prieš dvejus metus buvo numuštas virš Rytų Ukrainos? Kaip išsiaiškino Nyderlandų tyrėjai, prorusiškai nusiteikę separatistai (ar Rusijos kariai) keleivinį lėktuvą numušė per klaidą. Tam buvo panaudota į Ukrainą iš Rusijos slapta atgabenta „Buk“ raketinė sistema. Žuvo dešimt Didžiosios Britanijos piliečių. Jų šeimos reikalauja teisingumo.

V. Putinas Vakarų lyderius, tokius kaip Th. May, regi kaip silpnus ir laikinus. Jam, tiesą sakant, visiškai neįdomi pati „bendradarbiavimo sąvoka“. Jis turi aiškų tikslą: pasiekti, kad Europos Sąjunga panaikintų Rusijai taikomas sankcijas, galiojančias nuo 2014 metų, kai buvo aneksuotas Krymo pusiasalis.

Nepaisant tokių siekių, pastaruoju metu netyla kalbos apie Kryme telkiamas Rusijos pajėgas, tad nuogąstaujama dėl naujų karinių veiksmų prieš Ukrainą galimybės.

„Brexit“ Maskvai atvėrė naujų politinių galimybių ir skaudžiai smogė ir taip pasaulinių krizių nemenkai išvargintai Europos vienybei. Th. May būtina pasekti kitos stiprios lyderės, su kuria ji paviršutiniškai lyginama, pavyzdžiu: tai Angela Merkel. Vokietijos kanclerė užaugo Rytų Vokietijoje, moka rusų kalbą ir puikiai supranta KGB įkvėptas V. Putino pažiūras ir ambicijas.