Naujuoju Ukrainos ekonomikos ministru paskirtas 38-erių lietuvis Aivaras Abromavičius sako, kad priimti tokį sprendimą nebuvo lengva, tačiau noras prisidėti prie Ukrainos politinio ir ekonominio gyvenimo brendo jau nuo Maidano pradžios. Savo valdomą ministeriją lietuvis vadina didžiuliu monstru, tačiau įdomiausias yra jam keliamas tikslas – tapti paskutiniuoju Ukrainos ekonomikos ministru.

– Ministre, Ukrainoje gyvenate ne vienerius metus, šalį pažįstate, ten užsiimate verslu, bet kaip politika? Kaip tai nutiko?

– Tai buvo nelengvas sprendimas. Jis subrendo ne taip greitai, kaip galbūt atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet kuriuo atveju tai, žinoma, buvo ganėtinai netikėtas sprendimas daugeliui Ukrainoje. Politinė situacija ganėtinai sunki, taip pat ir ekonominė, jau daugiau kaip metus. Pats su šeima gyvenu pagrindinėje gatvėje, kur ir vyko visi procesai, revoliucija. Teko dalyvauti, padėti protestuojantiems, todėl tas sprendimas kažkuo prisidėti Ukrainos ekonominio ir politinio gyvenimo brendo visus praėjusius metus. Aš esu neblogai žinomas verslo sluoksniuose, gerai žinomas Prezidento administracijoje. Kai pas juos subrendo sprendimas į naują Vyriausybę pakviesti jaunų, kitaip mąstančių žmonių iš tikrojo verslo, taip pat ir užsieniečių, buvo susisiekta su manimi. Tarėmės kurį laiką ir galiausiai pasiekėme abiems pusėms tinkantį sprendimą.

– Ar jūs esate pažįstamas su prezidentu P. Porošenka ar su premjeru A. Jaceniuku? Juk tokie pasiūlymai neatsiranda „iš oro“.

– Galiu sakyti, kad dabar su jais jau esu labai gerai pažįstamas. Su premjeru tenka bendrauti praktiškai 3–4 kartus per dieną. Su prezidentu ilgai teko bendrauti sekmadienio vakarą. Taigi santykiai šiuo metu yra puikūs. Tiek premjeras, tiek Prezidentas labai palaiko naują komandą, kuri atėjo į Vyriausybę, abiejų parama yra labai stipri ir naudinga šiuo metu.

– Jau kelios dienos dirbate ministru, ar yra dalykų, kurie stebina?

– Ne, iš tikrųjų nėra daug dalykų, kurie stebintų, kadangi jau iš anksto buvau stipriai pasiruošęs tam dideliam biurokratijos sluoksniui, dideliam dokumentų kiekiui. Panašiuose koridoriuose ne kartą teko lankytis ir kitose buvusiose SSRS šalyse – viskas atrodo lygiai taip, kaip ir tikėtasi. Čia kaip visur: yra gerų žmonių, yra prastesnių, bet tikrai nedaug dalykų, kurie pirmomis dienomis stebintų.

Darbo kiekis, žinoma, yra milžiniškas. Reikia iš karto susitvarkyti su kadrų politika – priimti kažkokį ilgalaikį sprendimą kuo greičiau. Mano ministerija yra labai didžiulis monstras. Ji toli gražu nėra atsakinga vien tik tai už ekonomiką, prekybos santykius su kitomis šalimis ar ekonominės politikos formavimą. Mano ministerija atsakinga už tokius dalykus, kaip karinė pramonė, taip pat ministerija atsakinga už tokias įmones kaip „Antonov“, kuri gamina didžiausius pasaulyje lėktuvus ir turi 13 tūkst. darbuotojų. Ministerija atsakinga už rezervą, kuriame yra 1 milijardo grivinų vertės turto, kuris saugomas nelaimių ir karo atvejams.

Mano tikslas yra reformos, verslo klimato gerinimas, bet kas įdomiausia – aš esu 25-asis Ukrainos ekonomikos ministras ir Prezidento bei premjero man keliamas tikslas, kad aš būčiau ir paskutinis ekonomikos ministerijos ministras. Daugelyje šalių nėra tokios ministerijos ir mes Ukrainoje turime pasiekti to paties. Reikia, kad dalis funkcijų būtų perduodama finansų ministerijai, kitoms ministerijoms ir kad dauguma su ministerija susijusių agentūrų, kurios yra korumpuotos ir trukdančios verslui, būtų panaikintos, sumažintos arba sujungtos viena su kita. Ministerija turi būti reformuota galų gale.

– Iš tiesų problemų daug, bet nuo visko iš karto nepradėsi. Nuo ko jūs pradedate, į ką pirmiausiai telkiate dėmesį?

– Labai svarbu nenugrimzti į popierius, nenugrimzti į konkrečius skaičius. Reikia stengtis susikoncentruoti į strategiją – kas būtų komandos nariai, kokios yra svarbiausios veiklos kryptys. Dėl to reikia stengtis pasiekti trumpalaikių tikslų. Daugelis man šiek tiek pavydi, kadangi kai kurie kolegos turi labai sunkias ministerijas, pavyzdžiui, finansų. Ukraina yra labai netoli visiškos gilios finansinės krizės ir greitai reikia priimti biudžetą. Gynybos ministerija atsakinga už karo situaciją. Panaši padėtis ir vidaus reikalų ministerijai. Tai ypač „sunkios“ ministerijos. Todėl visi tikisi, kad aš per trumpą laiką parodysiu kažkokius rezultatus.

Pirmiausiai mano veiklos rezultatai turėtų matytis dereguliacijos srityje. Jau esu sakęs, kad vadovausiuosi principu, jog viskas, kas gero yra siūloma šiai šaliai, jau yra parašyta. Viskas, kas gera, jau yra pritaikyta kažkur kitur, kitose šalyse. Kadangi šiuo metu Ukrainos valdžia turi politinę valią, mano tikslas – visas jau esamas geras idėjas paimti ir per labai trumpą laiką įgyvendinti.

Taip pat bus valstybinių įmonių valdymo reforma, pertvarkysime jas, įdiegsime skaidrumo. Daug kur stengsimės atlikti auditus, nes daugelio įmonių finansinė situacija yra labai neaiški. Skirtingais duomenimis Ukrainoje yra apie 3300 valstybinių įmonių, kuriose dirba 1,1 mln. darbuotojų. Tos įmonės nuolat generuoja didelius nuostolius, įsiskolinimai daugiausiai valstybiniuose bankuose nuolat auga. Tai sukuria papildomos rizikos visam bankiniam sektoriui.

Taip pat vienas iš pirmųjų dalykų, prie kurių kibsiu, yra valstybinių pirkimų organizavimas. Šiuo metu taip vadinami tenderiai sudaro apie 140 mlrd. grivinų per metus, t.y. apie 10 mlrd. dolerių. Juose yra nepakankamas kiekis skaidrumo, nepakankamas kiekis konkurencijos ir bus „linkstama“ prie elektroninės prekybos. Tokiu atveju būtų galima sutaupyti apie 20 proc. nuo mano minėtos sumos.

Taigi darbų yra daug, yra neblogų perspektyvų pasiekti ir kai kuriuos greitus tikslus. Jau trečiadienį naujos vyriausybės kitų metų programa bus pristatyta parlamentui. Ji bus ganėtinai radikali, visiškai reforminė. Manau, kad tokios programos Ukraina iki šiol nematė ir bus įdomu pamatyti parlamento reakciją. Tai bus tikras testas jiems, ar vis dėlto Ukraina juda reformų linkme.

– Pone Abromavičiau, jūs viešai esate pareiškęs, kad asmeninės pajamos jau nebėra jūsų dėmesio centre, nes vykdėte sėkmingą investavimo verslą. Sakėte, kad net nesidomėjote ministro atlyginimu. Kiek teko domėtis, jūsų valdoma 5 proc. „East Capital“ fondo dalis verta kelių šimtų milijonų eurų. Kokie jūsų paties ateities planai: parduosite akcijas, trauksitės iš verslo, planuojate politinę karjerą?

– Visų pirma, mano dalis „East Capital“ tikrai neverta kelių šimtų milijonų eurų. Yra didelis skirtumas tarp valdomų pinigų ir įmonės vertės. „East Capital“ valdo turto už 4 mlrd. dolerių, bet tai yra klientų pinigai. Mes imame tik nedidelį mokestį už tų pinigų valdymą. Skaičiai, kuriuos jūs minite, labai toli nuo tikrovės, bet, nepaisant to, mano finansinė padėtis yra labai stabili. Galiu sau leisti kurį laiką negalvoti apie atlyginimą. Atlyginimas, kiek žinau, bus apie 6000 grivinų per mėnesį, t.y. apie 400 dolerių (apie 1 125 litus, – LRT). Mano tikslas – valstybės valdymo organuose, ne tik mano ministerijoje, sumažinti žmonių skaičių, padidinti efektyvumą ir tiems likusiems darbuotojams stipriai pakelti atlyginimus, kad galų gale valstybės aparto darbuotojai galėtų gyventi normalų gyvenimą.

– O savo gyvenimą jūs jau siejate tik su Ukraina?

– Iš tikrųjų kai prieš šešerius metus atvažiavau į Ukrainą, vaikai pradėjo eiti į prancūzišką mokyklą, nes planavome maždaug po penkerių metų važiuoti gyventi į Ženevą. Bet mano žmona ukrainietė, mes čia apsistojome, įsigijome būstą tiek Kryme, tiek Kijeve, mums čia patiko ir mes savo planus jau prieš kelis metus pakeitėme. Kol kas jokių planų važiuoti kažkur kitur, o ne likti Ukrainoje, nėra. Bet kaip žinote, esu gyvenęs daugelyje pasaulio šalių, taigi šiuo metu planai yra likti Ukrainoje, o kaip bus vėliau – parodys gyvenimas.