Apie emigraciją iš Lietuvos svajoję bedarbiai ryžosi net mokėti įspūdingas pinigų sumas jiems darbą užsienio valstybėse surasti žadėjusiai vertimų bendrovės direktorei, tačiau vis tiek liko kvailio vietoje – žmonės ne tik negavo darbo, bet ir prarado pinigus.

Skaudžiausia buvo tiems, kurie buvo išsiųsti į užsienį – svetur jų niekas nelaukė, negavo jokio darbo, už savo pinigus buvo priversti miegoti viešbučiuose ar glaustis kur nors pakampėse, o po to išsekę grįžti į namus.

Tačiau net ir tada jie neatgavo pinigų, kuriuos buvo sumokėję vertimų biuro direktorei – nukentėjusieji ilgą laiką buvo maitinami pažadais, o kai kuriems buvo net nurodyta, kad net neverta kreiptis pagalbos į policiją, nes pareigūnai papirkti.

Tokios aplinkybės paaiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kurioje dabar jau buvusi bendrovės „Ricora“ direktorė Skaidrė Gaidukevičienė buvo pripažinta kalta dėl sukčiavimo – ji apgavo net 26 žmones iš įvairių Lietuvos miestų.

Teisėjas Mindaugas Striaukas paskelbė, kad 51 metų S. Gaidukevičienė iš nukentėjusiųjų savo ir bendrovės „Ricora“ naudai įgijo daugiau kaip 11,3 tūkst. eurų.

Už tai, kad apgaulės būdu išviliojo svetimus pinigus S. Gaidukevičienei buvo skirta 40 MGL (1 506 Eur) bauda ir trejų metų laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtas tam pačiam laikotarpiui. Teismas nutarė, kad bausmės vykdymo atidėjimo metu nuteistoji privalės dirbti arba būti registruota darbo biržoje ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei per dvejus metus nukentėjusiesiems atlyginti ne mažiau kaip pusę nuosprendžiu priteistos žalos.

Teismas atsisakė nukentėjusiesiems priteisti pareikštus ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes jie buvo neįrodyti – nepateikė jokių duomenų apie patirtą žalą. Be to, anot teismo, apie emigraciją svajoję žmonės dalį žalos „galėjo patirti dalinai ir dėl pačių kaltės ir neapdairumo tinkamai neįvertinant pasirašytų sutarčių turinio, nesigilinant į „Ricora“ galimybes įgyvendinti jiems direktorės S. Gaidukevičienės išsakomus pažadus.“

Apkaltinamajame nuosprendyje, kuris dar gali būti skundžiamas apeliacine tvarka, teismas konstatavo, kad nuo pat įkūrimo bendrovei „Ricora“ vadovavusi S. Gaidukevičienė neturėjo ne tik teisės teikti įdarbinimo užsienyje paslaugų, bet ir realių galimybių įdarbinti žmones, nes sutarčių įdarbinimo garantijoms gauti nebuvo pasirašiusi.

„Žadėdama įdarbinimo ir su tuo susijusias keliones, apgyvendinimo paslaugas S. Gaidukevičienė apgaudinėjo nukentėjusiuosius, – nuosprendyje nurodė teisėjas M. Striaukas. – Kaltininkės naudotos apgaulės turinį patvirtina nustatyti akivaizdūs faktai, kad dalis nukentėjusiųjų nuvykę į užsienį iš ten grįžo darbo negavę, daugelis nukentėjusiųjų apskritai iš Lietuvos neišvyko, pavykusiems toliau bendrauti su S. Gaidukevičiene ši išvykas darbui vis žadėdavo artimiausiu laiku, vėliau bet kokį bendravimą su nukentėjusiaisiais apskritai nutraukė.“

Anot teismo, S. Gaidukevičienė elgėsi nusikalstamai ir sukčiavo ne tik savo, bet ir „Ricora“ naudai – nustatyta, kad nukentėjusiesiems pervedus pinigus į bendrovės sąskaitą direktorė beveik visą sumą išgrynindavo.

Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad sostinės centre įsikūrusi vertimų paslaugas teikusi bendrovė įvairiuose skelbimų portaluose talpindavo skelbimus, kad siūlo darbą užsienyje. Tačiau buvo nutylima, kad už dyką – į agentūrą atvykę bedarbiai sužinodavo, kad jie turės pasirašyti konsultavimo sutartį ir sumokėti direktorės nurodytą sumą už darbo paieškas – nuo 230 iki 600 Eur. Kokią sumą reikia mokėti, direktorė greičiausiai pasakydavo „iš akies“, nes oficialūs įkainiai net nebuvo nustatyti.

Telšiuose, Vilniuje, Jonavoje, Kelmėje, Šilalėje, Kretingoje, Vilniuje bei Kaune gyvenantys nukentėjusieji pareigūnams pasakojo, kad bendrovės „Ricora“ patalpose Vilniuje, Upės g., jiems buvo žadamas gerai apmokamas darbas užsienyje – statybose, bei gyvenimo sąlygų užtikrinimas viešbutyje.

Kai kurie nukentėjusieji prisipažino žinoję, kad bendrovė vykdė nelegalią įdarbinimo užsienyje veiklą, neturėjo licencijos, tačiau esą pasitikėdavo S. Gaidukevičiene. Tačiau dėl to jie vėliau gailėdavosi – liko ir be darbo, ir be pinigų.

Apie 600 Eur už įdarbinimą Vokietijoje sumokėjęs vienas vyras pareigūnams pasakojo, kad ieškodamas darbo internete rado skelbimą – nuvykęs pasikalbėti jis sužinojo, kad galės išvykti jau artimiausiu metu su brigada, tereikia atnešti pinigus.

„Pasakiau, kad pasitarsiu su šeima, o kai kitą kartą į bendrovę atėjau su pinigais – direktorė pasakė, kad reikės pasirašyti sutartį, kuri buvo įvardyta kaip „konsultavimo sutartis“, – pasakojo vyras. – Aš jai pasakiau, kad ši sutartis yra niekinė, bet S. Gaidukevičienė man paprieštaravo – esą čia labai rimta sutartis, firma Vokietijoje irgi labai rimta, ir viskas čia labai rimta. Ji teigė, kad ši sutartis tik formalumas, ji reikalinga, kol aš išvyksiu iš Lietuvos, o Vokietijoje bus sudarytas visai kitas susitarimas.“

Vyras sutartį pasirašė ir nuėjo į Darbo biržą, kurioje buvo užsiregistravęs.

„Išstojau iš biržos, man buvo nutrauktas bedarbio pašalpos mokėjimas, – pasakojimą tęsė vilnietis. – Vis skambindavau S. Gaidukevičienei, norėdamas sužinoti, kada išvažiuosiu į Vokietiją, tačiau ji sakydavo, kad ryt ar poryt. Tai truko dvi savaites. Vėliau ji jau nebeatsiliepdavo į skambučius.“

Vyro teigimu, vieną vakarą, apie 23 val., jam netikėtai paskambino S. Gaidukevičienė ir pasakė, kad tuoj pat jis turi atvažiuoti su daiktais į bendrovės biurą.

„Atvažiavau, buvo dar keli žmonės, ji mums pasakė, kad važiuosime į Dresdeną, – sakė nukentėjusysis. – Kai pagaliau buvome Vokietijoje ir nuvažiavome prie namo, kur mus turėjo pasitikti, susidūrėme su pirmosiomis kliūtimis – niekas mūsų nelaukė. Laukėme, kol kas nors atvažiuos, kai netikėtai sutikome lietuvius – juos anksčiau į Vokietiją taip pat atsiuntė bendrovė „Ricora“. Jie mums paaiškino, kad dirba, bet už tai jiems niekas nemoka atlyginimo jau daugiau kaip dvi savaites.“

Anot nukentėjusiojo, tada tautiečiai pasiūlė paskambinti tarpininkui, vardu Erikas, – gal šis ką žino.

„Jis davė adresą ir liepė atvažiuoti, bet ten mus pasitiko kitas žmogus ir pareiškė, kad mes turime susimokėti už nakvynę, – pasakojo nukentėjusysis. – Tai mus labai nustebino, nes S. Gaidukevičienė buvo sakiusi, jog neturėsime mokėti nė cento. Mums kilo įtarimas, kad kažkas ne taip ir pasiprašėme nakvynės pas lietuvius. Pamatę, kokiomis nežmoniškomis sąlygomis jie dirbo, nusprendėme grįžti į Lietuvą.“

Grįžęs į Vilnių vyras nuėjo pas S. Gaidukevičienę. „Ji ištraukė konfidencialumo sutartį ir liepė pasirašyti – sakė, kad tik tada bus grąžinti pinigai, o aš privalėsiu niekam nepasakoti apie tai, ką mačiau ir patyriau“, – vyras teigė, kad pinigus buvo pažadėta grąžinti per 12 dienų, tačiau jie taip ir nebuvo grąžinti.

„Aš jai vis skambindavau, sakiau, kad rašysiu pareiškimą policijai ir taip visko nepaliksiu – tada ji man dalį pinigų pervedė į sąskaitą, dalį davė grynais, bet – ne visą sumą“, – nukentėjusysis teigė, kad S. Gaidukevičienė pareiškė, jog daugiau pinigų negrąžins, o jeigu šis kreipsis į teismą, esą vis tiek bylos nelaimės.

Panašias istorijas pasakojo ir kiti nukentėjusieji. Tuo metu S. Gaidukevičienė aiškino, kad bendrovėje „Ricora“ dirbo direktore, buvo samdoma darbuotoja, vykdė pareigines instrukcijas ir „nematė jokio sukčiavimo“.

„Pagal konsultavimo sutartį aš žmones konsultavau dėl darbo užsienyje – niekam nežadėjau darbo vietų, tik aiškinau sąlygas“, – teigė baudžiamojon atsakomybėn patraukta dabar jau buvusi „Ricora“ vadovė.