Pinigai – būtent jie prieš 18 metų į nedidelį Airijos miestelį atviliojo Snieguolę Kaniauskienę. Tuo metu ji planavo greitai užsidirbti ir grįžti atgal į tėvynę, todėl dirbdama fabrike netaupė jėgų. Vis dėlto viskas pasisuko visai kita linkme.

Su žurnalistais Snieguolė sutiko pasikalbėti savo pačios įkurtame restorane „Romantika“. Tai vienintelis lietuviškas restoranas Monaghne, kuris dažnai vadinamas mažąja Lietuva Airijoje.

„Aš patenkinta, nes jau gyvenu čia. Aštuoniolika metų – ilgas laiko tarpas, – nedrąsiai pokalbį pradėjo Snieguolė. – O atvažiavau labai trumpam laikotarpiui.“

Moteris pasakojo, kad ir Lietuvoje tuo metu turėjo savo verslą, dirbo ir samdomą darbą, todėl buvo įpratusi prie didelio krūvio. „Darbų netrūko ir namuose: šiltnamiai, gėlynai. Dirbau 24 valandas per parą“, – pasakojo moteris, tačiau pridūrė, kad tuo metu vis tiek svajojo apie greitesnį ir didesnį uždarbį.

„Tuo metu čia, Monaghane, dirbo vos keli lietuviai. O aš atvažiavau tik todėl, kad greitai užsidirbčiau pinigų ir pasibaigtume statyti namą, – pasakojo moteris. – Važiavau 2-3 mėnesiams.“ Ir nors tuo metu darbas Airijos fabrikuos viliojo daugelį lietuvių esą dėl didelių pinigų, moteris šypteli, kad tie pinigai nebuvo tokie ir dideli. Be to, norint tikrai užsidirbti, reikdavo dirbti kelias pamainas. Reiškia – beveik be poilsio valandų.

Snieguolė prisipažino, kad tuo metu gautas atlyginimas dabar kelia šypseną. 300-400 Airijos svarų – tiek į moters kišenę įkrisdavo už mėnesį sunkaus darbo. Tiesa, tuo metu mėnesinis minimalus atlyginimas Lietuvoje siekė 430 litų, tad mėnesio atlyginimą Airijoje emigrantai galėjo užsidirbti per savaitę.

Per parą – vos trys valandos miego

„Dirbdavau trijose pamainose, miegodavau po tris valandas per parą. Dirbdavau daug, o pinigai nebuvo tokie dideli, nes reikėjo mokėti didelius mokesčius, o juos buvo galima susigrąžinti tik po aštuonių ar devynių mėnesių“, – pasakojo Snieguolė ir įvardijo, kad būtent dėl to Airijoje ir liko ilgiau nei planuota – laukė, kada galės susigrąžinti mokesčius.

Daugelis tuo metu į Airiją atvykusių emigrantų dirbo nelegaliai, tačiau Snieguolė pasakojo, kad dar Lietuvoje pasirūpino darbo leidimu. Tiesa, ne už dyką. „Susimokėjome ir skrisdami jau žinojome, ką dirbsime ir kur gyvensime“, – įvardijo moteris.

Monaghanas garsėja pievagrybių fabriku. Būtent jame daugybė lietuvių yra pradėję emigranto kelią, tačiau Snieguolė tikina, kad šiame fabrike jai dirbti neteko, ji įsidarbino mėsainių fabrike. „Dirbau prie konvejerio. Džiaugiuosi, kad aplink dirbo airiai, nes patobulinau kalbą, – pasakojo emigrantė, kuriai anglų kalba nebuvo kliūtis. – Nors kai bendrauji anglų kalba kasdien, viskas kitaip.“

Tačiau Snieguolės karjera fabrike truko neilgai, darbščią lietuvę pastebėjęs jos viršininkas pakvietė dirbti kartu ir ji pradėjo vadovauti jo įkurtai valymo įmonei. Snieguolė prižiūrėdavo valytojas ir vertindavo jų darbą, tačiau tokios pareigos lietuvei laimės nesuteikė. „Darbas buvo ne man, nors viršininkas gyrė, kad aš jį dirbu labai gerai. Bet tai nebuvo mano sfera“, – pasakojo Snieguolė.

Restoraną atsidarė už dar Lietuvoje sutaupytus pinigus

Žurnalistus savo restorane pasitikusi Snieguolė pasakojo, kad apie jo atidarymą svajojo šešerius metus. Vis ieškojo vietos, dvejojo, svarstė, kol pamatė, kad patalpos, kuriame šiuo metu įkurtas restoranas, atsilaisvino.

O kiek laiko teko taupyti verslo pradžiai? „Restoranas atidarytas iš Lietuvoje sukauptų santaupų, čia neina sutaupyti“, – pasakojo verslininkė.

„Didelė rizika, – apie verslo pradžią ir dvejones kalbėjo Snieguolė. – Seksis ar nesiseks, o ir vieta buvo labai svarbi. Dabar aš šią vietą tikrai labai myliu, man ji kaip antri namai, o tuo metu, kai ieškojau vietos, ji buvo užimta, bet kai airė uždarė savo verslą, pradėjau kurtis.“

Šis lietuviškas restoranas – vienintelis ne tik pačiame Monaghano miestelyje, bet ir visoje apskrityje. „Dar vienas yra Šiaurės Airijoje, beje, labai panašiu pavadinimu. Čia – „Romantika“, o ten – „Romantik“, – šyptelėjo verslininkė. – Anksčiau Monaghane buvo lietuviška kavinė, bet ji užsidarė. Nelabai ilgai dirbo.“

O kodėl restoranas? Snieguolė pasakoja, kad ir Lietuvoje dirbo maisto įmonėje, tad ši sritis jai ne naujiena.

Cepelinus mėgsta ne tik lietuviai

Prie lietuviško restorano durų pasitinkančiame stende pakabintas valgiaraštis, tad dar neįėjus į vidų galima susipažinti su pagrindiniais patiekalais. Lietuviškame restorane, kaip įprasta, ruošiama ir kepta duona su sūriu ar be jo, lietuviška mišrainė, šaltibarščiai, silkė, cepelinai ir kijevo kotletai. Galima paragauti ir vištienos ar kiaulienos kepsnių, mėsainių ar lietinių, tačiau pati Snieguolė tikina, kad tradicinių cepelinų čia užsuka ne tik lietuviai, bet ir airiai.

„Valgiaraštis vis keičiamas, atnaujinamas. Pernai turėjome labai platų valgiaraštį, bet su juo dirbti buvo sunku, todėl šiek tiek sumažinome ir išrinkome tai, ką klientai mėgsta labiausiai“, – pasakojo verslininkė.

Restorane kviečiama švęsti ir šeimos šventes. Snieguolės tikinimu, jas dažnai emigrantai pamini Monaghane, net dėl krikštynų ne visada grįžta į Lietuvą. Ar rizika įkurti verslą pasiteisino? „Neskaičiuoju.

Aš džiaugiuosi, kad jį turiu. Džiaugiuosi, kad dirbu mylimą darbą ir sukūriau kitiems darbo vietas“, – šyptelėjo verslininkė.

Giria airius, o lietuviams nelieka laiko

Jau kone du dešimtmečius Airijoje gyvenanti Snieguolė pasakoja, kad užmezgė draugystės ryšius su airiais. Su lietuviais bendrauja mažiau.

„Turiu tokių gerų draugų airių, kad jie man kaip giminės tapo. Yra tokių, kurie man kaip antri tėvai. Mane tiesiog supa geri žmonės, – pasakoja moteris ir priduria, kad laiko megzti draugystes – nėra. – Bendrauju čia. Kažkur eiti nėra laiko. Esu pratusi prie kitokio gyvenimo. Jei turiu laisvo laiko – važiuoju prie jūros ar einu pasivaikščioti.“

Moteris pasakoja, kad šeimos verslu ji skiria visą laiką. Net grįžusi namo toliau planuoja ir skaičiuoja: „Atrodo, kad restoranas, gražu. Ne, tai juodas darbas. Reikia dirbti taip, kad klientai būtų patenkinti, kad jie grįžtų“.

Emigracijos negiria – Lietuvoje gyveno geriau

„Čia viskas sunkiau, – sako Snieguolė. – Taip atrodo, kad „oi, ten užsienyje“. Bet nebyra tie pinigai ir nėra jų ant medžių, juos reikia sunkiai užsidirbti.“

Nuo 2000 metų Airijoje gyvenanti lietuvė pasakoja, kad situacija šalyje bangavo – nebuvo stabili. Tačiau išgirdusi klausimą, kada situacija buvo geresnė – vos atvykus ar dabar, svarstė. „Gal dabar. Kai šalyje gyveni jau daug metų, kai jau žinai šalies stiprias ir silpnas vietas, – pasakojo Snieguolė, bet laikėsi savo: Lietuvoje – geriau. – Jei Lietuvoje daug dirbi, turi namus, gali eiti, pirkti, keliauti, daryti, ką tik nori tavo širdis. Manau, kad tada žmogui nieko netrūksta, nes juk ne pinigai žmogų daro laimingą. Laimingą žmogų daro jo paties ir aplinkinių sveikata.“

Airijoje Snieguolė gyvena su savo šeima, Lietuvoje likę tėvai ir sesuo. Ir nors ji turi, ką aplankyti, pastarąjį kartą tėvynėje lankėsi prieš kelerius metus, o kitą vizitą planuoja šįmet, bet tik vos kelioms dienoms.

„Brangu“, – apie tai, kodėl grįžta retokai, kalba Snieguolė. O ir verslu reikia rūpintis nuolat.

Emigranto gyvenimo paveikslo nepiešia vien tik pozityviausiomis spalvomis

Monaghano apskrityje gyvena apie 60 tūkstančių žmonių. Skaičiuojama, kad iš jų apie 20 tūkst. turėtų būti lietuviai. Ir nors šioje Airijos dalyje yra įsikūrę daugybė lietuvių, Snieguolė teigia, kad pramogų, norintiems atsipūsti po darbo, galėtų būti ir daugiau.

Beje, į šį regioną dažnai atvyksta ir lietuvių atlikėjai, kino teatruose rodomi lietuviški kino filmai, tačiau dažnai dėl lietuviškų pramogų tenka važiuoti apie 30-40 ar daugiau kilometrų. Didesni koncertai vyksta ir pačiame Dubline. Jį nuo Monaghano skiria apie pusantro šimto kilometrų.

Čia gyvenantys lietuviai seka ir tėvynėje vykstančius įvykius. Ir Snieguolės darbe dažnai groja lietuviškos radijo stotys, o namuose visa šeima žiūri lietuvišką televiziją.

Grįžti neplanuoja

Verslas, įsigytas nuosavas namas ir įprotis Monaghane jaustis lyg antruose namuose moterį su šeima stabdo nuo grįžimo atgal į Lietuvą. Vis dėlto, ji neneigia, kad kada nors grįš atgal į gimtąją Lietuvą.

„Nežinau, kaip bus. Bet ir Lietuvoje tie, kurie dirba, gyvena normaliai“, – tikina emigrantė.

Beje, skirtumų tarp Lietuvos ir Airijos ji tikina matanti net neieškodama. Vienas kone didžiausių – lietuviams trūksta mandagumo. „Bet gal taip turi būti, gal tai normalu, gal taip tik mums atrodo, – svarstė moteris. – Jei žmogus užkliuvo eidamas ar bėgdamas, tai Lietuvoje taip ir nueina, o Airijoje visada atsiprašo. Lietuvoje žmonės atrodo piktoki, bet gal taip tik atrodo.“