Veržimąsis užsienyje studijuoti bakalauro – nesąmonė? - Anglija.lt
 

Veržimąsis užsienyje studijuoti bakalauro – nesąmonė? 


Tarpukariu lietuviai kunigai važiavo studijuoti į Šveicarijos universitetus, o kiekvieno inteligento garbės reikalas buvo pasistažuoti Paryžiuje. To meto mados gajos ir šiandienos Lietuvoje – apie tai byloja vykstančių studijuoti svetur mastai. Istorikas, ambasadorius specialiesiems pavedimams Alfonsas Eidintas nesąmone vadina veržimąsi į užsienį studijuoti bakalauro. Interviu DELFI istorikas aiškino, kad protų nutekėjimas negatyvus tuomet, jei žmogus lieka užsienyje, tačiau nedirba Lietuvos visuomenės labui.

- Dailininkai, rašytojai, muzikantai - daug didžių Lietuvos žmonių dar praeitame amžiuje mokslus baigė užsienio šalyse. Ar galima sakyti, kad ir šių dienų studentų ar darbuotojų emigracija – nieko nauja?
- Oficialios statistikos nėra. Problema turbūt ta, kad ten anksčiau vyko dešimtimis, o dabar - tūkstančiais. Ir studijuoti važiuoja labai daug.
Ir lietuviai kunigai važiavo studijuoti į Šveicarijos katalikų universitetus. Mūsų prezidentas Aleksandras Stulginskis Vokietijoje baigė agronomijos mokslus.

Prieš I pasaulinį karą JAV buvo didžiulis lietuvybės centras. Dalis lietuvių koledžus ar universitetus baigė ten ir po to, grįžę į Lietuvą, dirbo šalies reikalams.
Tarpukariu kiekvieno inteligento garbės reikalas buvo pasistažuoti Paryžiuje – pasauliniame kultūros, mokslo centre. Dauguma, pasisėmę patirties ir žinių, grįždavo.

Turbūt skaudžiausia – pokario istorija. Juk išvažiavo apie 70 tūkst. – tarp jų - pusė rašytojų sąjungos narių. Tačiau tai buvo politinė – priverstinė migracija – bėgant nuo bolševizmo. Praktiškai visi jie dalyvavo lietuviškoje veikloje, dirbo politinėse, kultūrinėse organizacijose.
Kūrė ir lietuvių rašytojai – kiek knygų ten išleista. Niekas iš lietuviškų barų nedingo. Daugelis tapo žinomais ir pasaulinėje kultūroje.
Man įstrigęs Jono Meko sakinys – mama ar teta sako „bėkit, vaikai, į Vakarus, pasaulio pamatysit“.

- Kokią reikšmę šaliai turėjo lietuvių vykimas žinių semtis į užsienį?
- Jeigu emigracija grįžta ar lietuviška kūryba, arba jie patys grįžta su nauja patirtimi ir galimybėmis – be abejo, čia nieko blogo negali sakyti. Štai Steponas Darius grįžo – ir pilotas, ir karo aviacija, ir skrydis. Koks jo indėlis į sporto vystymą... O jis jau buvo JAV – galėjo ir negrįžti.
Kur dar visa politinė jėga – JAV veikusios organizacijos vykdė lobistinę veiklą Amerikos valdžioje. Tokius dalykus sunku pasverti, bet jie padarė daugiau ten, nei būtų galėję čia padaryti.

Dabar irgi gali vardinti grįžusių pavardes: jie ir dėsto, ir rašo, dalyvauja televizijos, radijo laidose. Jie Lietuvoje nusipirko butus, pasistatė namus – tai atnešė kapitalo.
Tikėjomės, kad grįš daugiau. Nepriklausomybė truputį per ilgai užtruko, kad grįžtų to labiausiai laukę – pensininkai, ligoti žmonės. Ta karta būtų buvusi pati patriotiškiausia.

- Kaip jūs pats, būdamas daktaras ir profesorius, vertinate veržimąsi studijuoti užsienyje?
- Važiuoti dėl bakalauro studijų, mano galva, gryna nesąmonė. Čia tik pradinės studijos - visame pasaulyje maždaug tas pats. O magistro studijas užsienyje labai vertinčiau – kai dar per bakalauro studijas susiranda tinkamą vadovą ir universitetą, ten apgina savo darbą. Tai būtų racionaliausias variantas.

O dabar važiuoja studijuoti, kad neva pigiau. Tokie motyvai nėra rimti. Gal daugiau tai „svieto“ pamatymo troškimas ar galimybė ten studijuoti ir užsidirbti, kai Lietuvoje su darbais blogai.
Kiek dirbdamas Norvegijoje kalbėjau su norvegais, visi mokėsi Vakaruose – metus, dvejus arba Anglijoje, arba Vokietijoje. Tai – natūralus dalykas. Protų nutekėjimas negatyvus tik ta prasme, jei ten žmogus lieka ir nieko daugiau – jis savimi ir savo darbais užpildo kitą visuomenę, Lietuvos visuomenei nieko nebelieka.

- Ką rodo, kad studijuoti į užsienį vyksta net tokios turtingos ir mokslo kokybe garsėjančios Norvegijos studentai?
- Manau, net lituanistai turi vykti į užsienį. Atrodytų, jiems nėra prasmės užsienyje stažuotis, tačiau yra pasaulyje lietuviškų mokslo centrų, archyvų. Neigiamo taško dar nedėčiau – pasimokys, pasižiūrės, galbūt nepatiks būti visuomenėse svetimu, o galbūt padarys karjerą ir norės save išbandyti Lietuvoje.

Dabar mane ir kitus stebina masinė migracija – netikėjau, kad tokia bus. Ji dar nėra galutinė, ji – laikina. Ją taip pat galima vadinti uždarbio ir mokslo migracija. Tačiau tai nereiškia, kad žmonės išvyko ir nebegrįš. Žmonės dar nėra apsisprendę, nes praėjo nedaug laiko. Žinoma, kas namus pasistatę, paskolas pasiėmę – tiems labai keblu.
Turime ilgą migracijos istoriją, tendencijos matyti. Pagal ekonomiką, visą laiką Lietuvoje buvo 200-300 tūkst. santykinis gyventojų perteklius – šiam skaičiui žmonių visąlaik nebuvo darbo.

- Ar ši tendencija galioja ir šiandien?
- Matyt, kad taip. Juk jei būtų daugiau, kad ir mažai apmokamo darbo, nebūtų tokio išvažiavimo. Realiai nebuvo darbų – dėl to 300-400 tūkst. lietuvių ir emigravo.
Šiais laikais nuotoliai sumažėjo – internetas, „Skype“ yra, kasdien, jei turi laiko, gyveni Lietuvos reikalais. O juk anksčiau mėnesį trukdavo kelionė, nebuvo pinigų. Dabar, jei uždirbi, gali sau leisti per šventes parvažiuoti, parskristi namo, pabūti su tėvais, giminėmis.

- Ar dabartinės emigracijos mastai grėsmingi?
- Nuo masinio išvažiavimo praėjo dar labai nedaug laiko. Dar žmonės neužsidirbo, kad galėtų grįžti. Svarbu neprasnausti laikotarpio, kada jau galima patraukti juos grįžti.
Manau, procesą pradedame stebėti, analizuoti. Tačiau jis, mano manymu, dar tik pradinis. 8, 10, 12 metų dar nėra labai daug.

Emigracija visą laiką buvo Lietuvos problema. Paimkit „Aušrą“, vėlesnius lietuviškus laikraščius – ten rašoma, kad visi važiuoja į Ameriką, namuose liks tik „pūstynė“ – atvažiuos iš kitų gubernijų dvarininkai.
Vieni važiavo dirbti į Ameriką, kiti – į Peterburgą, Odesą ar Rygą. Pradėjo trūkti darbo jėgos, kilo didžiulis nerimas. Bijota, kad ir tautiniu atžvilgiu Lietuva liks tuščia – užplūs svetimtaučiai. Nepasitvirtino. Manau, pesimistais neturėtume būti, tačiau dirbti reikia.

Bet kuriuo atveju emigracija – nutekėjimas. Mano skaičiavimais, iki XX a. vidurio grįždavo apie 25 proc. Jie čia nusipirkdavo žemės arba įsteigdavo krautuves, užsidirbę pinigų, imdavosi verslo. Tačiau II pasaulinis karas ir okupacijos viską sujaukė. Koks tas procesas būtų buvęs, gali tik spėlioti. Ir kiek dabar grįš, gali tik spėlioti.

Mindaugas Jackevičius


Tarpukariu lietuviai kunigai važiavo studijuoti į Šveicarijos universitetus, o kiekvieno inteligento garbės reikalas buvo pasistažuoti Paryžiuje. To meto mados gajos ir šiandienos Lietuvoje – apie tai byloja vykstančių studijuoti svetur mastai. Istorikas, ambasadorius specialiesiems pavedimams Alfonsas Eidintas nesąmone vadina veržimąsi į užsienį studijuoti bakalauro. Interviu DELFI istorikas aiškino, kad protų nutekėjimas negatyvus tuomet, jei žmogus lieka užsienyje, tačiau nedirba Lietuvos visuomenės labui.

- Dailininkai, rašytojai, muzikantai - daug didžių Lietuvos žmonių dar praeitame amžiuje mokslus baigė užsienio šalyse. Ar galima sakyti, kad ir šių dienų studentų ar darbuotojų emigracija – nieko nauja?
- Oficialios statistikos nėra. Problema turbūt ta, kad ten anksčiau vyko dešimtimis, o dabar - tūkstančiais. Ir studijuoti važiuoja labai daug.
Ir lietuviai kunigai važiavo studijuoti į Šveicarijos katalikų universitetus. Mūsų prezidentas Aleksandras Stulginskis Vokietijoje baigė agronomijos mokslus.

Prieš I pasaulinį karą JAV buvo didžiulis lietuvybės centras. Dalis lietuvių koledžus ar universitetus baigė ten ir po to, grįžę į Lietuvą, dirbo šalies reikalams.
Tarpukariu kiekvieno inteligento garbės reikalas buvo pasistažuoti Paryžiuje – pasauliniame kultūros, mokslo centre. Dauguma, pasisėmę patirties ir žinių, grįždavo.

Turbūt skaudžiausia – pokario istorija. Juk išvažiavo apie 70 tūkst. – tarp jų - pusė rašytojų sąjungos narių. Tačiau tai buvo politinė – priverstinė migracija – bėgant nuo bolševizmo. Praktiškai visi jie dalyvavo lietuviškoje veikloje, dirbo politinėse, kultūrinėse organizacijose.
Kūrė ir lietuvių rašytojai – kiek knygų ten išleista. Niekas iš lietuviškų barų nedingo. Daugelis tapo žinomais ir pasaulinėje kultūroje.
Man įstrigęs Jono Meko sakinys – mama ar teta sako „bėkit, vaikai, į Vakarus, pasaulio pamatysit“.

- Kokią reikšmę šaliai turėjo lietuvių vykimas žinių semtis į užsienį?
- Jeigu emigracija grįžta ar lietuviška kūryba, arba jie patys grįžta su nauja patirtimi ir galimybėmis – be abejo, čia nieko blogo negali sakyti. Štai Steponas Darius grįžo – ir pilotas, ir karo aviacija, ir skrydis. Koks jo indėlis į sporto vystymą... O jis jau buvo JAV – galėjo ir negrįžti.
Kur dar visa politinė jėga – JAV veikusios organizacijos vykdė lobistinę veiklą Amerikos valdžioje. Tokius dalykus sunku pasverti, bet jie padarė daugiau ten, nei būtų galėję čia padaryti.

Dabar irgi gali vardinti grįžusių pavardes: jie ir dėsto, ir rašo, dalyvauja televizijos, radijo laidose. Jie Lietuvoje nusipirko butus, pasistatė namus – tai atnešė kapitalo.
Tikėjomės, kad grįš daugiau. Nepriklausomybė truputį per ilgai užtruko, kad grįžtų to labiausiai laukę – pensininkai, ligoti žmonės. Ta karta būtų buvusi pati patriotiškiausia.

- Kaip jūs pats, būdamas daktaras ir profesorius, vertinate veržimąsi studijuoti užsienyje?
- Važiuoti dėl bakalauro studijų, mano galva, gryna nesąmonė. Čia tik pradinės studijos - visame pasaulyje maždaug tas pats. O magistro studijas užsienyje labai vertinčiau – kai dar per bakalauro studijas susiranda tinkamą vadovą ir universitetą, ten apgina savo darbą. Tai būtų racionaliausias variantas.

O dabar važiuoja studijuoti, kad neva pigiau. Tokie motyvai nėra rimti. Gal daugiau tai „svieto“ pamatymo troškimas ar galimybė ten studijuoti ir užsidirbti, kai Lietuvoje su darbais blogai.
Kiek dirbdamas Norvegijoje kalbėjau su norvegais, visi mokėsi Vakaruose – metus, dvejus arba Anglijoje, arba Vokietijoje. Tai – natūralus dalykas. Protų nutekėjimas negatyvus tik ta prasme, jei ten žmogus lieka ir nieko daugiau – jis savimi ir savo darbais užpildo kitą visuomenę, Lietuvos visuomenei nieko nebelieka.

- Ką rodo, kad studijuoti į užsienį vyksta net tokios turtingos ir mokslo kokybe garsėjančios Norvegijos studentai?
- Manau, net lituanistai turi vykti į užsienį. Atrodytų, jiems nėra prasmės užsienyje stažuotis, tačiau yra pasaulyje lietuviškų mokslo centrų, archyvų. Neigiamo taško dar nedėčiau – pasimokys, pasižiūrės, galbūt nepatiks būti visuomenėse svetimu, o galbūt padarys karjerą ir norės save išbandyti Lietuvoje.

Dabar mane ir kitus stebina masinė migracija – netikėjau, kad tokia bus. Ji dar nėra galutinė, ji – laikina. Ją taip pat galima vadinti uždarbio ir mokslo migracija. Tačiau tai nereiškia, kad žmonės išvyko ir nebegrįš. Žmonės dar nėra apsisprendę, nes praėjo nedaug laiko. Žinoma, kas namus pasistatę, paskolas pasiėmę – tiems labai keblu.
Turime ilgą migracijos istoriją, tendencijos matyti. Pagal ekonomiką, visą laiką Lietuvoje buvo 200-300 tūkst. santykinis gyventojų perteklius – šiam skaičiui žmonių visąlaik nebuvo darbo.

- Ar ši tendencija galioja ir šiandien?
- Matyt, kad taip. Juk jei būtų daugiau, kad ir mažai apmokamo darbo, nebūtų tokio išvažiavimo. Realiai nebuvo darbų – dėl to 300-400 tūkst. lietuvių ir emigravo.
Šiais laikais nuotoliai sumažėjo – internetas, „Skype“ yra, kasdien, jei turi laiko, gyveni Lietuvos reikalais. O juk anksčiau mėnesį trukdavo kelionė, nebuvo pinigų. Dabar, jei uždirbi, gali sau leisti per šventes parvažiuoti, parskristi namo, pabūti su tėvais, giminėmis.

- Ar dabartinės emigracijos mastai grėsmingi?
- Nuo masinio išvažiavimo praėjo dar labai nedaug laiko. Dar žmonės neužsidirbo, kad galėtų grįžti. Svarbu neprasnausti laikotarpio, kada jau galima patraukti juos grįžti.
Manau, procesą pradedame stebėti, analizuoti. Tačiau jis, mano manymu, dar tik pradinis. 8, 10, 12 metų dar nėra labai daug.

Emigracija visą laiką buvo Lietuvos problema. Paimkit „Aušrą“, vėlesnius lietuviškus laikraščius – ten rašoma, kad visi važiuoja į Ameriką, namuose liks tik „pūstynė“ – atvažiuos iš kitų gubernijų dvarininkai.
Vieni važiavo dirbti į Ameriką, kiti – į Peterburgą, Odesą ar Rygą. Pradėjo trūkti darbo jėgos, kilo didžiulis nerimas. Bijota, kad ir tautiniu atžvilgiu Lietuva liks tuščia – užplūs svetimtaučiai. Nepasitvirtino. Manau, pesimistais neturėtume būti, tačiau dirbti reikia.

Bet kuriuo atveju emigracija – nutekėjimas. Mano skaičiavimais, iki XX a. vidurio grįždavo apie 25 proc. Jie čia nusipirkdavo žemės arba įsteigdavo krautuves, užsidirbę pinigų, imdavosi verslo. Tačiau II pasaulinis karas ir okupacijos viską sujaukė. Koks tas procesas būtų buvęs, gali tik spėlioti. Ir kiek dabar grįš, gali tik spėlioti.

Mindaugas Jackevičius

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: