Naujoji Belgijos vyriausybė ketvirtadienį prisieks karaliui - krizė išspręsta  

Naujoji Belgijos vyriausybė ketvirtadienį ryte prisieks karaliui Albertui II ir pakeis laikinąjį antikrizinį Guy Verhofstadto kabinetą.

Taigi devynis mėnesius trukusią Belgijos politinę krizę, kuri sužadino diskusiją dėl šalies susiskaldymo, galima laikyti sureguliuota.

Antradienį ryte būsimosios valdančiosios koalicijos politinės partijos pasirašė susitarimą dėl vyriausybės programos. Nors jis ir neišsprendžia giluminių prieštaravimų tarp politinį elitą sudarančių flamandų ir frankofonų, jo visiškai pakanka suformuoti nuolatinę vyriausybę, vadovaujamą Yves'o Leterme'o - pernykščių parlamento rinkimų nugalėtojo krikščionio demokrato iš Flandrijos.

Derybose, kurių paskutinysis ratas Hercogienės slėnio pilyje (Kasteel van Hertoginnedal, arba Chateau de Val-Duchesse) truko visą naktį iki pat antradienio ryto, dalyvavo penkios partijos, turėsiančios savo atstovus Y.Leterme'o vyriausybėje: dvi flamandų ir trys frankofonų, kurių politinis spektras varijuoja nuo liberalų iki socialistų.

Ketvirtadienį perimsiantis vadovavimą Y.Leterme naktinių derybų rezultatą pavadino "geru sandoriu vyriausybei su subalansuotomis priemonėmis".

Vyriausybės veiksmų programa - nelemtasis "belgiškasis kompromisas". Ji daugmaž tenkina visus dalyvius, apima ekonominius, socialinius ir teisinius klausimus.

Frankofonų socialistų lyderis Elio Di Rupo joje įžvelgia "didesnę perkamąją galią ir stiprėjantį socialinį solidarumą", o liberalų lyderis Didier Reyndersas - griežtesnes sąlygas skiriant lygtinę bausmę.

Susitarimas kurį dar pasirašė ir centristų lyderė, frankofonė Joelle Milquet, tapo įmanomas tik todėl, kad flamandai ir frankofonai nusprendė laikinai užmiršti Belgijos valstybės reformos problemą. Flamandų partijos reikalavo didesnės autonomijos regionams, tai yra, norėjo faktiškai paversti federacinę valstybę konfederacija, o prancūziškai kalbančius politikus labiau tenkina dabartinė valstybės struktūra.

Flamandai sudaro beveik 60 proc. Belgijos gyventojų, ir poindustrinėje epochoje Flandrija ekonomiškai išsiveržė į priekį, tuo tarpu prancūzakalbių gyvenamos Valonijos ekonomika išgyvena struktūrinę krizę.

Šalį vienija bendras socialinio draudimo biudžetas. Rimta kliūtis, neleidžianti šaliai suskilti, yra prancūziškai kalbantis Briuselis, Belgijos ekonominis centras, politinė ne tik karalystės, bet ir Europos Sąjungos sostinė.

BNS
Wikipedia.org nuotrauka

BNS naujienas ar jų dalį publikuoti ir/ar kitaip naudoti žiniasklaidos priemonėse bei informacinės visuomenės informavimo priemonėse be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.

Naujoji Belgijos vyriausybė ketvirtadienį ryte prisieks karaliui Albertui II ir pakeis laikinąjį antikrizinį Guy Verhofstadto kabinetą.

Taigi devynis mėnesius trukusią Belgijos politinę krizę, kuri sužadino diskusiją dėl šalies susiskaldymo, galima laikyti sureguliuota.

Antradienį ryte būsimosios valdančiosios koalicijos politinės partijos pasirašė susitarimą dėl vyriausybės programos. Nors jis ir neišsprendžia giluminių prieštaravimų tarp politinį elitą sudarančių flamandų ir frankofonų, jo visiškai pakanka suformuoti nuolatinę vyriausybę, vadovaujamą Yves'o Leterme'o - pernykščių parlamento rinkimų nugalėtojo krikščionio demokrato iš Flandrijos.

Derybose, kurių paskutinysis ratas Hercogienės slėnio pilyje (Kasteel van Hertoginnedal, arba Chateau de Val-Duchesse) truko visą naktį iki pat antradienio ryto, dalyvavo penkios partijos, turėsiančios savo atstovus Y.Leterme'o vyriausybėje: dvi flamandų ir trys frankofonų, kurių politinis spektras varijuoja nuo liberalų iki socialistų.

Ketvirtadienį perimsiantis vadovavimą Y.Leterme naktinių derybų rezultatą pavadino "geru sandoriu vyriausybei su subalansuotomis priemonėmis".

Vyriausybės veiksmų programa - nelemtasis "belgiškasis kompromisas". Ji daugmaž tenkina visus dalyvius, apima ekonominius, socialinius ir teisinius klausimus.

Frankofonų socialistų lyderis Elio Di Rupo joje įžvelgia "didesnę perkamąją galią ir stiprėjantį socialinį solidarumą", o liberalų lyderis Didier Reyndersas - griežtesnes sąlygas skiriant lygtinę bausmę.

Susitarimas kurį dar pasirašė ir centristų lyderė, frankofonė Joelle Milquet, tapo įmanomas tik todėl, kad flamandai ir frankofonai nusprendė laikinai užmiršti Belgijos valstybės reformos problemą. Flamandų partijos reikalavo didesnės autonomijos regionams, tai yra, norėjo faktiškai paversti federacinę valstybę konfederacija, o prancūziškai kalbančius politikus labiau tenkina dabartinė valstybės struktūra.

Flamandai sudaro beveik 60 proc. Belgijos gyventojų, ir poindustrinėje epochoje Flandrija ekonomiškai išsiveržė į priekį, tuo tarpu prancūzakalbių gyvenamos Valonijos ekonomika išgyvena struktūrinę krizę.

Šalį vienija bendras socialinio draudimo biudžetas. Rimta kliūtis, neleidžianti šaliai suskilti, yra prancūziškai kalbantis Briuselis, Belgijos ekonominis centras, politinė ne tik karalystės, bet ir Europos Sąjungos sostinė.

BNS
Wikipedia.org nuotrauka

BNS naujienas ar jų dalį publikuoti ir/ar kitaip naudoti žiniasklaidos priemonėse bei informacinės visuomenės informavimo priemonėse be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: