Per labai trumpą laiką Lietuvos žmonėms buvo sugebėta įkalti į galvą, kad krepšinis yra antroji Lietuvos religija. Dabar visi užsimerkę tą giesmelę gieda ir nedrįsk pasakyti, kad tai tik alaus pardavėjų išpūstas burbulas. Deja, gyvenimas rodo ką kita – ne krepšinis Lietuvos tautą vienija, mus vienija melas. Ir tada, kai patys kitiems į ausis melus pilam, ir tada, kai trokštame melus išgirsti. Tai tarsi socialinis narkotikas, ir tai, kaip juo visuomenę svaiginti, yra labai gerai įvaldę politiniai, o ir kitokie manipuliatoriai.

Ne per seniausiai teko skaityti apie Amerikos mokslininkų atliktą tyrimą, kuris parodė, kad tie, kas vaikystėje išmoko meluoti, vėliau padarė daug sėkmingesnes karjeras, negu teisybę sakę ir jos laikęsi jų bendraamžiai ir kolegos. Iš to išvada, kad melas – tam tikras socialinis lipčius, padedantis žmonėms išlaikyti draugiškumą ir pakantumą vienas kito atžvilgiu.

Paklauskime savęs, kiek mūsų, kai sakom “myliu”, būtent tai ir turim galvoje? Paklauskim savęs, kas nutiktų, jei papasakotume aplinkiniams, ką apie juos galvojame? Paklauskim savęs, kas dėtųsi, jei Europos lyderiai atskleistų tikrąją eurozonos situaciją? Ir kas būtų, jei žmonės Lietuvoje sužinotų tiesą, glūdinčią anapus taip vadinamos pedofilijos bylos?

Lietuvoj (beje, kaip ir Europoj) prisikaupė labai daug melo skraiste dangstomo blogio. Ir daug jėgų ir pastangų skiriama tam, kad ta melo skraistė būtų išlaikyta, nes jeigu pliš, pasekmės tikrai neprognozuojamos. Pasižvalgykim – kada Europoje po karo buvo tiek maištų ir riaušių, kiek kyla pastaruoju metu? Būtent maištų bei riaušių baimė gąsdina net tuos, kurie galbūt labiau linkę gyventi ne mele, bet tiesoje.

Beje, užsiliūliuoti melu buvo sėkminga strategija ir sovietiniais metais. Tik reikia paskaityti sovietinių veikėjų memuarus, kuriuose jie apgailestauja nežinoję, kad vienas kitas iš jų artimųjų ar draugų buvo ištremtas į Sibirą. Sielojosi negalėję padėti, aiškina nuoširdžiai tikėję komunizmo idealais. Reikia būti fantastiškai aklam, kad nepastebėtum trėmimų ir fantastiškai kvailam, kad tikėtum komunistinio rojaus melu. Bet nematė ir tikėjo.

Melais tikėti jauku ir patogu. Tiesa reikalauja pastangų ją įrodyti, melui užtenka trumpų, t.y. po nedidelį žingsnelį, bet sparčiai žengiančių kojų. Tą puikiai supranta manipuliatoriai žmonių sąmone, nesvarbu, ar jie tarnauja politikams, ar prekybininkams. Užduotis ta pati – pasiekti, kad žmonės pirktų jų proteguojamą politiką ar jų reklamuojamą alų. Tiesą sakant, galėtų jie – ir alus, ir politikai – būti vienoje pakuotėje. Ir du už vieno kainą.

Kai viskas šitaip, ar ateina kada nors tiesos metas? Kažkada, kai kilo Sąjūdis, buvo tikima, kad tiesa mus išlaisvins. Ir taip, išlaisvino. Tačiau tuoj pat visiems ant galvų buvo užmesta melo antklodė, teigiant, kad po dešimties metų gyvensim taip pat gerai, kaip Europoj. Tas melas kai kam atnešė valdžią ir turtus, bet daugumą pavergė greito ir lengvo prasigyvenimo iliuzijai.

Dabar Lietuvoj ant grindinio vėl randasi žodis TIESOS. Bet ar pavyks tam grindinio žodžiui bent trumpam įveikti vis sparčiau malantį ir gausiau pilantį melų malūną? Nes tiesa kažkodėl reikalauja aukų ir didelio tikėjimo. Kaip, beje, ir visos tikrosios vertybės. Ar liko tokių, kurie dar nori stengtis? Juk smagiau ir saugiau svaigintis melu ir žiūrėti krepšinį.

Zita Čepaitė