Ne taip jau baisu be stogo gyventi 

Gyvenu Anglijos pietinėje pakrantėje ir mėgaujuosi… Ne tik vandenynu, statistiškai palankiausiu oru, bet ir draugiškais žmonėmis. O draugiškiausi čia benamiai! Sunku patikėti?! Betgi ne kas kitas, o būtent benamis kiekvieną rytą apdovanos mane bedante šypsena, pašveblens keletą pagiriamųjų žodžių apie mano naująjį švarkelį, rankinę, šukuoseną ar lūpdažį ir malonių maloniausiu būdu pasiūlys nusipirkti jo ir jo likimo brolių platinamą žurnalą „Big Issue“.

Kur dėsies, duodu svarą ar du, bet žurnalo neimu, neišsiugdžiau pomėgio skaityti benamių istorijas. Bet jei to svaro neduočiau, nieko tokio – nepaleis keiksmažodžių tirados ir įžeidaus gesto prieš nosį nešvystels, o palinkės geros dienos ir saugios kelionės į darbą.

Vakare, grįžtant namo, karto per savaitę reguliarumu, prieš tai dešimt kartų atsiprašiusi už trukdymą, narkomanė rūpintojėlės veidu pasiteiraus, kaip man sekasi, ir lyg tarp kito paprašys 80 pensų. Taip jau susiklostė, kad jai nuolat trūksta tų 80 pensų! O aš jų nuolat neturiu! Bet ji anaiptol nepyksta. Kelioliktąjį kartą atsiprašiusi pavadina mane „brangute“ (angl. darling) arba „meile“ (angl. love) ir abi draugiškai atsisveikiname iki kito karto.

Praeitą savaitę lūkuriavau prie bibliotekos ir iš nuobodumo leidausi į kalbas su vienu iš benamiško gyvenimo būdo puoselėtojų. Pasiteiravus, kodėl neieško darbo, jis man išsamiai ir argumentuotai paaiškino: dirbti jis lyg ir norėtų, darbo lyg ir ieškosi, bet šiuo metu turi pardavinėti laikraščius, kad susimokėtų už lovą nakvynės namuose. Jeigu pinigų tiek, kiek reikia, jis nesurinks, niekas į nakvynės namus jo nepriims, ir tada teks miegoti automobilių stovėjimo aikštelėje. Jeigu miegos automobilių stovėjimo aikštelėje, vadinasi, visą kitą dieną bus nesiprausęs. Jeigu bus nesiprausęs, bus prasmirdęs, o prasmirdusiam negražu eiti į interviu dėl darbo. Jeigu nenueis į interviu dėl darbo, darbo negaus ir vėl turės pardavinėti laikraščius, kad susimokėtų už nakvynę, o jeigu ne....

Žodžiu, viskas vėl iš naujo. Ir taip be galo. Ir tai vadinasi užburtas ratas, iš kurio išsikapstyti ne dažnam pavyksta. Bet man kažkodėl pasivaideno, kad ne taip labai jis ir stengiasi iš to rato išsikapstyti ir kad tuos benamių laikraščius pardavinėti jam visai smagu.

O visai prie pat namų įsikūrę savi, vietiniai varguolėliai. Vienas šunį apsikabinęs kasdien sėdiniuoja siaurame ir tamsiame skersgatvyje. Kartą buvo taip apsiniaukę, praeiviai apsimuturiavę ir nuleidę galvas skubėjo iš darbų namo, o jis kad rėkia, kad rėkia, iškėlęs pirštą į dangų. Smalsumo pagauta stabtelėjau. O jis išsišiepęs šaukia visu balsu: „Žiūrėk, vaivorykštė“! Net ašarą išspaudė. Visi, apnikti blogų minčių apie tai, kaip krizė juos į kampą stumia, paknopstom namo skuba, o va, benamis vaivorykšte džiaugiasi. Ne taip jau baisu, pasirodo, be stogo gyventi.

www.anglija.lt

Gyvenu Anglijos pietinėje pakrantėje ir mėgaujuosi… Ne tik vandenynu, statistiškai palankiausiu oru, bet ir draugiškais žmonėmis. O draugiškiausi čia benamiai! Sunku patikėti?! Betgi ne kas kitas, o būtent benamis kiekvieną rytą apdovanos mane bedante šypsena, pašveblens keletą pagiriamųjų žodžių apie mano naująjį švarkelį, rankinę, šukuoseną ar lūpdažį ir malonių maloniausiu būdu pasiūlys nusipirkti jo ir jo likimo brolių platinamą žurnalą „Big Issue“.

Kur dėsies, duodu svarą ar du, bet žurnalo neimu, neišsiugdžiau pomėgio skaityti benamių istorijas. Bet jei to svaro neduočiau, nieko tokio – nepaleis keiksmažodžių tirados ir įžeidaus gesto prieš nosį nešvystels, o palinkės geros dienos ir saugios kelionės į darbą.

Vakare, grįžtant namo, karto per savaitę reguliarumu, prieš tai dešimt kartų atsiprašiusi už trukdymą, narkomanė rūpintojėlės veidu pasiteiraus, kaip man sekasi, ir lyg tarp kito paprašys 80 pensų. Taip jau susiklostė, kad jai nuolat trūksta tų 80 pensų! O aš jų nuolat neturiu! Bet ji anaiptol nepyksta. Kelioliktąjį kartą atsiprašiusi pavadina mane „brangute“ (angl. darling) arba „meile“ (angl. love) ir abi draugiškai atsisveikiname iki kito karto.

Praeitą savaitę lūkuriavau prie bibliotekos ir iš nuobodumo leidausi į kalbas su vienu iš benamiško gyvenimo būdo puoselėtojų. Pasiteiravus, kodėl neieško darbo, jis man išsamiai ir argumentuotai paaiškino: dirbti jis lyg ir norėtų, darbo lyg ir ieškosi, bet šiuo metu turi pardavinėti laikraščius, kad susimokėtų už lovą nakvynės namuose. Jeigu pinigų tiek, kiek reikia, jis nesurinks, niekas į nakvynės namus jo nepriims, ir tada teks miegoti automobilių stovėjimo aikštelėje. Jeigu miegos automobilių stovėjimo aikštelėje, vadinasi, visą kitą dieną bus nesiprausęs. Jeigu bus nesiprausęs, bus prasmirdęs, o prasmirdusiam negražu eiti į interviu dėl darbo. Jeigu nenueis į interviu dėl darbo, darbo negaus ir vėl turės pardavinėti laikraščius, kad susimokėtų už nakvynę, o jeigu ne....

Žodžiu, viskas vėl iš naujo. Ir taip be galo. Ir tai vadinasi užburtas ratas, iš kurio išsikapstyti ne dažnam pavyksta. Bet man kažkodėl pasivaideno, kad ne taip labai jis ir stengiasi iš to rato išsikapstyti ir kad tuos benamių laikraščius pardavinėti jam visai smagu.

O visai prie pat namų įsikūrę savi, vietiniai varguolėliai. Vienas šunį apsikabinęs kasdien sėdiniuoja siaurame ir tamsiame skersgatvyje. Kartą buvo taip apsiniaukę, praeiviai apsimuturiavę ir nuleidę galvas skubėjo iš darbų namo, o jis kad rėkia, kad rėkia, iškėlęs pirštą į dangų. Smalsumo pagauta stabtelėjau. O jis išsišiepęs šaukia visu balsu: „Žiūrėk, vaivorykštė“! Net ašarą išspaudė. Visi, apnikti blogų minčių apie tai, kaip krizė juos į kampą stumia, paknopstom namo skuba, o va, benamis vaivorykšte džiaugiasi. Ne taip jau baisu, pasirodo, be stogo gyventi.

 (Komentarų: 6)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: