Ramunė Rubinaitė
Anglija.lt

Londone šiuo metu veikia viena anoniminių narkomanų ir trys anoniminių alkoholikų draugijos. Jose vadovaujamasi vienos dienos programa – „šiandien negeriu, o kaip bus ateityje, nežino niekas“. Ponas Jonas šypsosi, jog alkoholikai visuomet vadovaujasi priešingu principu – „šiandien dar geriu, o rytoj jau neįpils niekas“.

Kivirčai šeimoje, pašliję santykiai su artimaisiais, nemalonumai darbe, finansinės skolos – taip atrodo žmogaus, turinčio rimtų problemų su alkoholio vartojimu, gyvenimas. „Išgeri mažą taurelę – atsipalaiduoji. Išgeri daugiau – užsiveda visas alkoholizmo mechanizmas ir sustoti jau nebegali. Nejauti kontrolės. Prisigėręs jauti gėdą ir nenori toks rodytis šeimai, tad namo neini. Kitą dieną blogai jautiesi, galvoji, truputį išgersiu, kad palengvėtų, ir jau eisiu. Bet vėl prisigeri ir vėl nepareini. Trečią dieną mąstai, kad šiaip ar taip, jau blogai, tad išgeri, kad drąsiau būtų ir parlinguoji namo“, – alkoholiko gyvenimą prisimena ponas Jonas (vardai tekste pakeisti).

Londone gyvenantis vyras jau aštuoneri metai negeria nė lašo, turi darbą, šeimą ir jaukius namus. Jonas sako, jog mokosi gyventi iš naujo. Netolimoje praeityje viskas buvo kitaip. Jonas turėjo priklausomybę alkoholiui: „Mano draugai pradėdavo trečią kartą linksmintis, o aš dar pirmo karto būdavau nebaigęs. Ir gėda, ir bėda, ir verkdavau, ir slėpdavausi, bet sustoti negalėjau“.

Iš alkoholizmo – į narkotikų liūną

Alkoholiko gyvenimą Jonas prilygina leidimuisi liftu žemyn: „Keičiasi žmonių ratas, alkoholio rūšis ir taip po truputį leidiesi žemyn, kol pasieki savo dugną. Paskui pradedi iš jo kapstytis, bet tai labai sunku“. Dėl alkoholio vartojimo problemų Jonas kelis kartus atsidūrė ligoninėje, kur vyrui buvo atlikta organizmo detoksikacija. Tačiau gėrimo problemos tai neišsprendė. Jonas sako, jog alkoholizmas, tai liga, kuomet serga žmogaus kūnas, protas ir siela. Ligoninėje suteikiama pagalba žmogaus kūnui, prablaivėja protas ir sąmonė, bet noras gerti niekur nedingsta.

„Pamenu, po detoksikacijos nusprendžiau, jog nuo šiol gersiu saikingai. Pradėjau po truputį: bealkoholis alus, vėliau sidras, vynas ir taip vėl iki stipriųjų gėrimų“. Po antro karto ligoninėje, Jonas pradėjo lankyti anoniminių alkoholikų susirinkimus. Nustojo gerti, pradėjo tvarkytis gyvenimą. Bet atstatyti prarastus dalykus nėra lengva: „Kai nustoji gerti, nori iš karto vėl viską turėti, bet tai sunkus etapas, reikalaujantis laiko. Aš neatsilaikiau.

Prisimenu, susiradau darbą naktiniame klube ir kaip pakaitalą, pradėjau vartoti lengvus narkotikus. Kai pirmą kartą paragavau narkotikų, galvojau, kokio velnio aš gėriau? Buvo taip gera ir niekas nesuprato, nes tu nesmirdi, nesvirduliuoji. Iš pradžių vartojau nedaug. Bet tai nekontroliuojamas dalykas. Greitai įgavau priklausomybę.

Atsikeldavau ryte ir galvoje viena mintis – kur gauti narkotikų. Kad išgyvenčiau, narkotikams man reikėjo šimto litų per dieną. Geriausi draugai buvo tie, kurie paskolindavo pinigų. Jaučiau, kaip grimzdau į skolas, norėjau susitvarkyti, bet negalėjau.“ Dėl per didelės narkotikų dozės Jonui vėl prireikė medikų pagalbos.

Išėjęs iš ligoninės vyras pradėjo lankyti anoniminių narkomanų susirinkimus ir nuo to laiko nei alkoholio, nei narkotikų Jonas nevartoja. Atvykęs į Didžiąją Britaniją, vyras tęsė apsilankymus anoniminių alkoholikų susirinkimuose. Vėliau Londone įsikūrė ir anoniminių narkomanų draugija. Jonas lankosi abiejose ir vadina jas gyvenimo mokyklomis.

Išgerti - bet kokia proga

Ponia Elena gėrė dvylika metų. Savo ligos moteris nesuvokė: „Aš nepripažinau, kad esu alkoholikė. Visuomet galvojau, kad darbą dar turiu, vaikai neatimti, tad problemų man nėra. Bet visos mano gyvenimo emocijos siejosi su alkoholiu: jei džiaugdavausi ar švęsdavau – reikėjo išgerti, jei liūdėdavau ar kokia bėda nutikdavo – reikėjo išgerti, jei sąžinė pradėdavo graužti – vėl gerdavau. Santykiai su artimaisiais buvo blogi. Man tuomet atrodė, jog visi aplinkui trukdo man gyventi, jog tėvai per daug kišasi į mano asmeninį gyvenimą ir man nurodinėja. Negalėjau nueiti pas mamą ir pasidžiaugti, kad darbe gavau premiją, nes ji sakydavo: „kas iš to, tu vistiek tuos pinigus pragersi“. Jei kokia nelaimė nutikdavo, irgi bijojau pasakyti, nes visas problemas sukeldavo alkoholis“.

Elena girtauti pradėjo kartu su tuometiniu savo vyru ir jo draugais, vėliau Elena gerdavo ir viena. „Į anoniminių alkoholikų grupę pirmą kartą nuvažiavau su savo buvusiu vyru. Jis irgi gėrė daug. Pamenu, tuomet galvojau, jog jam jau reikia gydytis, bet man tai dar ne. Tačiau grupėje paklausė, ar visi turite alkoholinių problemų ir aš supratau, jog jei atsakysiu, kad problemos neturiu, man lieps išeiti. Todėl pasakiau, kad esu alkoholikė. Bet sau to dar nepripažinau. Tik vėliau, klausant žmonių istorijų, suvokiau, jog jie kalba tą patį, ką aš išgyvenu, kad aš iš tikrųjų esu alkoholikė.

Buvo baisu. Galvojau, negi iš tikrųjų jau niekada negalėsiu gerti? Kaip reikės švęsti šventes? Bet nuo tos dienos jau nebegėriau. Į susitikimus vaikščiojau kasdien. Potraukis alkoholiui dingo. O vėliau tai tapo gyvenimo būdu. Alkoholio man jau nebereikia. Jis manęs nebevilioja ir nebeerzina“, – pasakoja moteris. Elena yra viena iš penktadalio anoniminius alkoholikų susirinkimus pradėjusių lankyti žmonių, kurie jau po pirmo apsilankymo grupėje visiškai atsisako alkoholio. Atvykusi į Didžiąją Britaniją Elena jau nebegėrė, bet iš karto ieškojo anoniminių alkoholikų grupės, nes bijojo, jog viena gali neatsilaikyti ir pasiduoti praeityje kankinusiai priklausomybei.

Alkoholizmas – liga

Kęstutis jau trylika metų negeria alkoholinių gėrimų, nevalgo saldainių su alkoholiais įdarais ir stengiasi nevartoti net vaistų, kurių sudėtyje yra alkoholio. Pasak Kęstučio, alkoholizmo problemų turėjusiam žmogui, visiškai negerti yra vienintelis būdas visiškai nenusigerti: „Iš rauginto agurko šviežio agurko nepadarysi, taip ir iš alkoholiko saikingai geriančiu netapsi“. Kęstučio išgertuvės tęsdavosi savaitėmis. Santykiai su artimaisiais blogėjo.

Kaip ir dauguma alkoholikų, savo problemos Kęstutis ilgai nesuprato: „Visada žiūrėdavau į apšepusius, valkataujančius alkoholikus ir manydavau, jog jie tai turi problemą, o aš ne, nes dar turiu turto, šeimą, darbą. Kai prisimenu dabar, iki jų man buvo likę jau visai nedaug. Alkoholizmas nėra žmogaus socialinis statusas. Tai liga. Ir labai turtingas žmogus gali būti alkoholikas. Pradžioje būna pasileidimas, pramoga, o vėliau tai perauga į poreikį“.

Atsikratyti priklausomybės vyras bandė ir „koduodamasis“, bet tai nepadėjo: „Atsimenu, sėdėjau priimamajame, laukdamas savo eilės, ir svarsčiau, jog reikia užsikoduoti penkeriems metams – tuomet dukra jau bus pilnametė, tėvams daug pagalbos nereikės ir aš vėl galėsiu gerti. Tai kokia nauda gali būti iš tokio kodavimosi, kai dar nespėjęs užsikoduoti jau planuoji savo gėrimą ateityje? Kodavimosi metu man buvo stengiamasi įvaryti baimę – jei išgersiu, širdis sustos, kepenų veikla sutriks, įsivarysiu impotenciją... Bet tai tik baimė. Noro gerti tai neatėmė, o prieš baimes žmonės maištauja“.

Pagalbą Kęstutis taip pat surado anoniminių alkoholikų susirinkimuose. Vyras pamena, jog pirmą kartą eidamas į susirinkimą, bare išgėrė kelis bokalus alaus, kad drąsiau būtų. Nuėjęs ten Kęstutis prisipažino, kad yra gėręs. Vyras nustebo, jog niekas iš jo nepasijuokė, niekas nebarė, o visi jo būseną suprato. „Pripažinti sau, jog esi bejėgis prieš alkoholį ir negali tvarkytis pats – tai pirmas žingsnis pasveikti. Bet pripažinti nelengva. Ištarti gali, bet suvokimas pasiekiamas sunkiau. Man prireikė beveik metų, kad suvokčiau. Tuomet pasijutau išlaisvėjęs. Šiandien jau trylika metų, kai nebegeriu visiškai. Tai nebuvo lengvi metai – netekau žmonos, pirmieji metai Anglijoje taip pat buvo sunkūs... Bet per gyvenimo sunkumus išmokau eiti blaivas. Nustojus gerti gyvenimo problemos neišnyksta, bet tu tampi pajėgus jas spręsti“, – pasakoja Kęstutis.

Priklausomybės priežastis – per dažnai ir per daug alkoholio

Visus šiuos žmones jungia priklausomybė alkoholiui, noras pasveikti ir pagalbos atradimas anoniminių priklausomybių susirinkimuose. Prisiminti ir atvirai papasakoti apie savo likimus Joną, Eleną ir Kęstutį paskatino noras padėti tiems, kurie dar nepripažįsta savo problemos arba nepajėgia su ja susitvarkyti. Kaip sako ponas Kęstutis, neužtenka nustoti gerti, nes tuomet būni piktas ir irzlus. Žmogus turi išmokti gyventi – liūdėti ir linksmintis – negerdamas. Būtent to anoniminių susirinkimų nariai ir siekia.

Psichologė Sonata Marčėnienė, internetu teikianti nemokamą pagalbą migracijos paliestiems žmonėms (www.psyvirtual.lt), sako, jog su alkoholizmo problemą turinčiais žmonėmis ir jų artimaisiais susiduria dažnai. „Visuomet, kai kas nors prašo pakalbėti apie alkoholizmo problemą, man pirmiausia ateina į galvą Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis Princas“, tas skyrius, kuriame Mažasis Princas patenka į girtuoklio planetą ir jo klausia: „kodėl tu geri?“. Girtuoklis atsako: „todėl, kad man liūdna“. „O kodėl tau liūdna?“ – klausia Mažasis Princas. „Todėl, kad geriu“… Tai bene trumpiausias ir tiksliausias alkoholinės priklausomybės esmės ir priežasčių nusakymas“, – sako psichologė.

S.Marčėnienė alkoholizmą prilygina uždaram ratui, iš kurio išsivaduoti sunku, nes nuo alkoholio priklausomas žmogus dažniausiai mano, kad panorėjęs bet kada gali sustoti gerti ir randa tūkstančius priežasčių bei pasiteisinimų, kodėl geria (nemalonumai šeimoje, darbe, įtampa, noras atsipalaiduoti, stresas ir t.t.), tačiau nepripažįsta, jog daugelį tų problemų būtent ir sukūrė alkoholio vartojimas.

Psichologės teigimu, svarbiausia priežastis, kodėl susiformuoja psichologinė ir fiziologinė priklausomybė – per dažnas alkoholio vartojimas ir per dideli jo kiekiai. „Jei jau yra atsiradęs priklausomybės sindromas, vienintelė išeitis – visiška abstinencija, nes menkiausia nuolaida sau (gurkšnelis alaus prie kepsnio, sudėtyje alkoholio turintys medikamentai) gali bet kada nublokšti atgal“, – sako psichologė.

Psichologė pastebi, jog migracija alkoholizmui dažniausiai jokios įtakos nedaro, nes, nesvarbu, kurioje šalyje žmogus gyvena ir su kokiais sunkumais susiduria, „jei žmogus turėjo polinkį gerti arba jau susiformavusią priklausomybę gyvendamas Tėvynėje, išvažiuodamas jis pasiėmė ir ją kartu, jos niekur nepaliksi“, – pasakoja S.Marčėnienė.

Anoniminiai alkoholikai buriasi ir Londone

S.Marčėnienė pastebi, jog anoniminių alkoholikų susirinkimai veiksmingai padeda išlaikyti ryžtą: „Niekas jūsų nesupras taip gerai, kaip likimo draugai. Anoniminių alkoholikų susirinkimuose niekas jūsų nepasmerks, neteis, nekaltins, o tik padės susivokti, suprasti ir neišgerti to lemtingojo lašo šiandien. Anoniminių alkoholikų susirinkimų veikla grindžiama savitarpio pagalba, palaikymu ir supratimu, atsiranda bendrumo jausmas. Žmonės, perėję ir išgyvenę tą patį, supranta vienas kitą iš pusės žodžio“.

Londone šiuo metu veikia viena anoniminių narkomanų ir trys anoniminių alkoholikų draugijos. Jose vadovaujamasi vienos dienos programa – „šiandien negeriu, o kaip bus ateityje, nežino niekas“. Ponas Jonas šypsosi, jog alkoholikai visuomet vadovaujasi priešingu principu – „šiandien dar geriu, o rytoj jau neįpils niekas“.

Anoniminių susirinkimų tikslas – padėti žmonėms problemą spręsti šiandien, gyventi dabartimi, o ne ateities planais. Senieji draugijų nariai siekia išlikti blaivūs ir padėti naujai atėjusiems alkoholikams atsikratyti priklausomybės. Naujų narių priėmimas į draugijas yra visiškai laisvas, nereikalaujantis nei stojamojo, nei narystės mokesčio. Vienintelė sąlyga norint tapti draugijos nariu – noras mesti gerti.

(Telefonai pasiteirauti: 07787826157, 07875660982)