Nelaimėtas auksas ir sirgalių ligos 

Krepšinis lietuviams iš antrosios religijos neabejotinai tapo pirmąja - įtraukė net mane, gerokai atsainią kultiniams ritualams ir masinėms ekstazėms. Kai lietuviai laimėjo sidabrą, kartu su beveik tūkstantine minia ūkčiojau ir kilnojau rankas. Nors neturiu nieko bendra – ir turėti nenoriu – su lietuvių krepšinio sirgaliais.

Su krepšiniu mane nuo seno sieja komplikuoti ir iki galo nesuprasti santykiai. Prisimenu, kai dešimtmetė per televizorių žiūrėjau rungtynes – žaidė lietuviai su rusais – taip jaudinausi dėl kiekvieno mūsiškių nepataikyto metimo, kad pradėjo skaudėti galvą. Po to karto paklausiau savęs - kodėl aš turiu įsivaryti ligą, jei kiti blogai žaidžia? Ir nustojau dėl krepšinio nervintis.

Kitas ir kitoks susidūrimas su krepšiniu, tiksliau krepšininku, įvyko jau studijų metais. Kartą gatvėje prie dabar Brazauskienės, anais laikais „Draugystės“ viešbučio, žinomas Kauno „Žalgirio“ žaidėjas užkalbino mane, pirmakursę studentę, po rytmetinio pabėgiojimo grįžtančią iš Vingio parko - regis, siūlė vakare pasivaikščioti ar kažką ne mažiau naivaus. Tais laikais tekėti už krepšininkų nebuvo kiekvienos merginos svajonė, tuo labiau ne mano. Tiesą sakant, jie tada ir neuždirbdavo tiek, kad taptų geidžiamais jaunikiais; tos, kurioms rūpėjo patogus gyvenimas, mieliau žvalgydavosi į komjaunimo ar profsąjungų veikėjus. Bet krepšininkai ir anais laikais mėgavosi populiarumu ir garbe, ir kai pasiūlymo pasivaikščioti atsisakiau, jam tai buvo netikėtas smūgis – veidas persikreipė it gavus antausį. Bet atsisveikino mandagiai.

Lietuviai krepšininkai iš esmės malonūs žmonės – nepikti, neagresyvūs, ne skandalistai. Net Sabonis, nors jo lūpos retai kada prasišiepia šypsenai (kiek kartų jis nusišypsojo lietuviams pergalingai laimint rungtynes dėl sidabro? Vieną? Du? Tris?), neatrodo rūstus; jo neįveikiamai rimta mina, mano galva, rodo tik viena - atsiribojimą nuo perdėto emocijų siautulio, per kraštus besiliejančio lietuvių sirgalių gretose.

Noras atsiriboti nuo lietuvių krepšinio sirgalių manęs nestebina. Nežinau, ar juos kokia liga yra apnikusi, ar čia aš nesveika, bet lietuvių sirgaliai man primena pirmykštę gentį.

Paskutiniąsias rungtynes, kai buvo kaunamasi dėl aukso, žiūrėjau dideliame ekrane, tad turėjau progą ne tik palyginti žaidėjų meistriškumą, bet ir atidžiai apžiūrėti kaip atrodo besirungiančių komandų - lietuvių bei prancūzų sirgaliai. Pastebėjot skirtumą? Prancūzai tykesni ir ramesni, be ryškios nacionalinės atributikos, dauguma vien su nedidukėmis ant skruostų išpaišytomis vėliavėlėmis. O dabar pažiūrėkim į lietuvius. Ar jie su nežinia kodėl krepšinio sirgalių simboliu tapusiu rudabarzdžiu bei jo žalia-raudona-geltona skiautere pasipuošusiu pusnuogiu draugužiu priešaky neatrodė jums kaip dažais išsitepliojusi, keistai apsikarsčiusi, keistus ritualus atliekanti laukinių gauja?

Štai kas įdomu – lietuvių krepšininkų žaidimo stilius, nesvarbu, kad neatnešęs pergalės, palyginus su agresyviu, jėga paremtu prancūzų žaidimu tomis akimirkomis, kai mūsų krepšininkai nebūdavo išmušti iš vėžių, atrodė labai subtilus ir kultūringas. Tačiau į sirgalių eiles pažiūrėjus viskas atvirkščiai - savo kailyje netelpantys lietuviai ir kultūringai džiugūs prancūzai.

Ačiū Dievui, šiose rungtynėse lietuvių sirgaliai nepasižymėjo taip kaip pernai per Londono olimpiadą, kai kažkas saliutavo į viršų iškelta ranka, ar per ankstesnį čempionatą, kai buvo neapsieita be rasistinių šūkaliojimų ir įžeidinėjimų. Šias pamokas lietuvių sirgaliai jau, regis, išmoko. Reikia tikėtis, kad palaipsniui išmoks ir kitas ir gal ateis laikas, kai ir internetiniuose komentaruose, ir feisbuke, ir Londono pabuose ir net namuose prie televizoriaus nustos juodaodžius žaidėjus vadinti beždžionėmis.

Zita Čepaitė

Krepšinis lietuviams iš antrosios religijos neabejotinai tapo pirmąja - įtraukė net mane, gerokai atsainią kultiniams ritualams ir masinėms ekstazėms. Kai lietuviai laimėjo sidabrą, kartu su beveik tūkstantine minia ūkčiojau ir kilnojau rankas. Nors neturiu nieko bendra – ir turėti nenoriu – su lietuvių krepšinio sirgaliais.

Su krepšiniu mane nuo seno sieja komplikuoti ir iki galo nesuprasti santykiai. Prisimenu, kai dešimtmetė per televizorių žiūrėjau rungtynes – žaidė lietuviai su rusais – taip jaudinausi dėl kiekvieno mūsiškių nepataikyto metimo, kad pradėjo skaudėti galvą. Po to karto paklausiau savęs - kodėl aš turiu įsivaryti ligą, jei kiti blogai žaidžia? Ir nustojau dėl krepšinio nervintis.

Kitas ir kitoks susidūrimas su krepšiniu, tiksliau krepšininku, įvyko jau studijų metais. Kartą gatvėje prie dabar Brazauskienės, anais laikais „Draugystės“ viešbučio, žinomas Kauno „Žalgirio“ žaidėjas užkalbino mane, pirmakursę studentę, po rytmetinio pabėgiojimo grįžtančią iš Vingio parko - regis, siūlė vakare pasivaikščioti ar kažką ne mažiau naivaus. Tais laikais tekėti už krepšininkų nebuvo kiekvienos merginos svajonė, tuo labiau ne mano. Tiesą sakant, jie tada ir neuždirbdavo tiek, kad taptų geidžiamais jaunikiais; tos, kurioms rūpėjo patogus gyvenimas, mieliau žvalgydavosi į komjaunimo ar profsąjungų veikėjus. Bet krepšininkai ir anais laikais mėgavosi populiarumu ir garbe, ir kai pasiūlymo pasivaikščioti atsisakiau, jam tai buvo netikėtas smūgis – veidas persikreipė it gavus antausį. Bet atsisveikino mandagiai.

Lietuviai krepšininkai iš esmės malonūs žmonės – nepikti, neagresyvūs, ne skandalistai. Net Sabonis, nors jo lūpos retai kada prasišiepia šypsenai (kiek kartų jis nusišypsojo lietuviams pergalingai laimint rungtynes dėl sidabro? Vieną? Du? Tris?), neatrodo rūstus; jo neįveikiamai rimta mina, mano galva, rodo tik viena - atsiribojimą nuo perdėto emocijų siautulio, per kraštus besiliejančio lietuvių sirgalių gretose.

Noras atsiriboti nuo lietuvių krepšinio sirgalių manęs nestebina. Nežinau, ar juos kokia liga yra apnikusi, ar čia aš nesveika, bet lietuvių sirgaliai man primena pirmykštę gentį.

Paskutiniąsias rungtynes, kai buvo kaunamasi dėl aukso, žiūrėjau dideliame ekrane, tad turėjau progą ne tik palyginti žaidėjų meistriškumą, bet ir atidžiai apžiūrėti kaip atrodo besirungiančių komandų - lietuvių bei prancūzų sirgaliai. Pastebėjot skirtumą? Prancūzai tykesni ir ramesni, be ryškios nacionalinės atributikos, dauguma vien su nedidukėmis ant skruostų išpaišytomis vėliavėlėmis. O dabar pažiūrėkim į lietuvius. Ar jie su nežinia kodėl krepšinio sirgalių simboliu tapusiu rudabarzdžiu bei jo žalia-raudona-geltona skiautere pasipuošusiu pusnuogiu draugužiu priešaky neatrodė jums kaip dažais išsitepliojusi, keistai apsikarsčiusi, keistus ritualus atliekanti laukinių gauja?

Štai kas įdomu – lietuvių krepšininkų žaidimo stilius, nesvarbu, kad neatnešęs pergalės, palyginus su agresyviu, jėga paremtu prancūzų žaidimu tomis akimirkomis, kai mūsų krepšininkai nebūdavo išmušti iš vėžių, atrodė labai subtilus ir kultūringas. Tačiau į sirgalių eiles pažiūrėjus viskas atvirkščiai - savo kailyje netelpantys lietuviai ir kultūringai džiugūs prancūzai.

Ačiū Dievui, šiose rungtynėse lietuvių sirgaliai nepasižymėjo taip kaip pernai per Londono olimpiadą, kai kažkas saliutavo į viršų iškelta ranka, ar per ankstesnį čempionatą, kai buvo neapsieita be rasistinių šūkaliojimų ir įžeidinėjimų. Šias pamokas lietuvių sirgaliai jau, regis, išmoko. Reikia tikėtis, kad palaipsniui išmoks ir kitas ir gal ateis laikas, kai ir internetiniuose komentaruose, ir feisbuke, ir Londono pabuose ir net namuose prie televizoriaus nustos juodaodžius žaidėjus vadinti beždžionėmis.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 26)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: