Susitikus su Mindaugu Mosiejumi (30 m.), Romforde įsikūrusios firmos “NBS (London) ltd.” komercijos direktoriumi, pokalbis iškart pakrypo prie vieno iš didžiausių jo pomėgių – nardymo. Jis jau buvo išmėginęs Raudonąją bei Viduržemio jūras ir norėjo pasižvalgyti, kas įdomaus Tolimųjų Rytų vandenyse. Tad praeitais metais, prieš Kalėdas, Mindaugas su savo kolega susiruošė į Tailandą. Šioje kelionėje jam teko patirti dvigubą “ekstrymą” – ne tik dalyvauti sudėtingame nardyme, bet ir sužinoti, ką reiškia, kai šalyje, į kurią keliauji, prasideda neramumai.

Tą dieną, kai Mindaugas iš „Gatwick“ oro uosto dar tik kilo skrydžiui, vietos maištininkai užėmė tarptautinį Bankoko oro uostą. “Sėdime lėktuve ir žmona man parašė žinutę – ar žinote, kas dedasi Bankoke? Skridome visą naktį – jokios informacijos. Likus trims valandoms iki nusileidimo, pilotas pats išėjo į saloną ir sako – leistis Bankoke negalime, skrisime dar 3 valandas ir leisimės Tapao. Pasirodo, tai karinis oro uostas, didumo maždaug kaip Kauno, visiškai nepritaikytas dideliems lėktuvams. Žodžiu, gerokai pakratė, kol nusileidome“, – pirmąjį kelionės netikėtumą su šypsena prisimena Mindaugas.

Bagažo teko reikalauti

Nusileidus lėktuvui, keleiviai buvo paraginti tuoj pat lipti lauk, nes lėktuvas dar turėjo skraidinti keleivius į Japoniją. Tačiau nardyti vykęs Mindaugas susirūpino bagažu su nardymo įranga. „Su savo bendrakeleiviu pradėjome reikalauti bagažo. Prie mūsų prisijungė būrys keleivių, nuėjome į lėktuvo priekį ir ėmėme aiškintis. Mus įtikinėjo, kad bagažas tuoj bus, ir ragino lipti lauk. Nelipome, kol galiausiai pasirodė pilotas, pranešė, kad išduos maistą ir gėrimus ir užtruksime 6 valandas, nes turi atvažiuoti iš vietinio oro uosto specialūs transporteriai, kad mūsų bagažą iškeltų...“, – pasakoja Mindaugas ir priduria, kad į Tapao per tą laiką nusileido dar septyni „Boeingai“. „Įsivaizduokite, kokia minia žmonių, visi pasimetę“, – aiškina vyras daugeliui iš spaudos ar televizijos žinomus, o jam savo paties kailiu patirtus įvykius.

Beje, keliautojams rūpėjo ne vien tai, kaip atgauti bagažą – dar viena problema, kaip pasiekti Phuketo salą, kur jie buvo užsisakę viešbutį.

„Kelionė buvo suplanuota taip – atskrendame į Bankoką ir už dviejų valandų sėdame į kitą lėktuvą, kuris nugabentų mus į Phuketą. Susidraugavome su tokia stiuardese ir klausiame jos, ką daryti. Tuo metu į Tapao iš kitų oro uostų atsiuntė darbuotojų, kad padėtų su keleivių srautu susitvarkyti, tai ji ir sako - iš Phuketo čia dar turėtų atskristi lėktuvas su papildomais oro uosto darbuotojais ir 10 val. jis skris atgal. Mes tuoj nusipirkome bilietus į tą lėktuvą“, – sako jis.

Vizai – nuotrauka iš ID kortelės

Prieš išvykdamas į kelionę Mindaugas internete rado informaciją, kad ES piliečiui, kuris Tailande ketina būti ne ilgiau kaip penkiolika dienų, vizą įsigyti galima oro uoste. Paaiškėjo, kad tam reikia nuotraukos. Dideliuose oro uostuose fotografijos automatai gali per keletą minučių pagaminti nuotrauką, tačiau Tapao tokios įrangos nebuvo. „Sakau muitininkui – fotografuokite, sumokėsiu. Jis atsako, kad fotoaparato neturi. Turėjau darbo ID kortelę, klausiu - šita tiks? Sako – tiks. Tai, - sakau, - kirpkite nuotrauką“, – juokiasi Mindaugas.

Kai jis jau galėjo išeiti iš oro uosto teritorijos, buvo tamsu, maždaug po valandos lėktuvas į Phuketą, o bagažo vis nėra. „Paskui žiūrime atvažiuoja traktoriukai su priekabomis, lagaminai ten sumesti. Patys keleiviai išsikrovė tas priekabas, susirado kiekvienas savo daiktus. Mes susiradome lagaminus ir greitai į lėktuvą“, - kelionės nemalonumus pasakoja nardymo aistruolis.

Lėktuve buvo tik šešios vietos, o skrendančiųjų į Phuketą, sumaišties metu susibūrusių į vieną komandą – dviem daugiau. Tačiau galiausiai sutilpo visi, nes stiuardesės užleido savo vietas, o pačios visą kelią stovėjo.

Vos atvykus - kaip išvykti?

Galiausiai jie atsidūrė septynių dienų atostogoms užsakytame viešbutyje Phukete.
„Trečią dieną į savo mobiliuosius, nes angliški numeriai buvo, gavome žinutę iš JK ambasados. Jie pranešė, kad šalyje neramumai, paragino susižinoti dėl savo skrydžių ir prisiregistruoti ambasadoje, nes gali kilti pilietinis karas ir jie nori žinoti, kur esame. Mes viešbučio tarnautojams pranešėme, tai jie nusiuntė į ambasadą visas detales“, – tęsia Mindaugas.

Prasidėjo galvosūkis, kaip išvykti iš šalies. Bendrovės, atskraidinusios juos į Tailandą, telefonai visą laiką išjungti. Tada Mindaugas paprašė namuose likusios žmonos, kad ši nueitų į Londone įsikūrusios bendrovės štabą. Jai paaiškino, kad nieko padaryti jie negali, nes šeši bendrovei priklausantys lėktuvai sulaikyti Bankoke. „Pasiūlė stoti į eilę, kurioje jau buvo susikaupę septynių dienų keleiviai, ir laukti. Turėjome atgal išskristi pirmadienį, o jie sako – artimiausia galimybė šeštadienį ar sekmadienį. Sako, atvažiuokite penktadienį į Tapao, o šeštadienį pastatysime į gyvą eilę“, – sako Mindaugas ir priduria, kad jis su kolega apsisprendė pirkti bilietą iš naujo ir grįžti į Londoną tiesiai iš Phuketo.

„Papildomai dar po 1000 svarų žmogui. Ar grąžins? Tikriausiai ne, nes įvykis - ne dėl oro linijų kaltės. Nebent padengtų valstybė. Tačiau Tailando vyriausybė ir taip dengė labai daug – jei kam teko ilgiau pasilikti viešbutyje, nakvynė ir maistas buvo nemokamai“, – teigia Mindaugas.

Ekstremalus nardymas

Kad ir kaip būtų, nardymu Mindaugas liko patenkintas.
„Susipažinome su narų profesionalų komanda, jie parodė tokių jūros būtybių, kad net nepagalvotum, jog pasaulyje tokių yra. Jūrų ryklį matėme, barakudų sutikome, kitokių retų gyvių“, – dalijasi nardymo įspūdžiais Mindaugas, rodydamas povandenine kamera darytas nuotraukas ir filmuotą medžiagą.
Nardymo kursus Mindaugas baigė Londone ir jau spėjo aplankyti nemažai populiarių nardymo vietų. Tačiau Phukete jis ne tik matė įvairiausių jūros gyvių, bet ir turėjo progą išbandyti nardymo vietą, įrengtą specialiai aštrių pojūčių mėgėjams.

„Kaip tik tuo metu Phukete atidarė naują nardymo punktą. Ten panardino keliasdešimt lėktuvų ir malūnsparnių, kad pritrauktų ekstremalaus nardymo mėgėjus. Į atidarymą suvažiavo daug garbingų svečių, labai didelė šventė, ir man teko vienam iš pirmųjų ten panerti. Visi gavome padėkos raštus, kaip pirmieji narai, išbandę tą nardymo vietą“, – džiaugiasi lietuvis nardytojas.

Amerikietis pritrūko oro

Išbandyti naują nardymo vietą buvo leista tik profesionalams, o Mindaugas turėjo tik mėgėjo kvalifikaciją. Tačiau vietiniai narai profesionalai, su kuriais Mindaugas buvo spėjęs susidraugauti, įtikino organizatorius, kad jis yra jų komandos narys. „Jie sako - mes norime nerti kartu, nes keturiese sudarome komandą, ir pasiekė, kad aš irgi galėjau nerti.“ Mindaugas pasakojo, kad nardymo sąlygos 26 metrų gylyje buvo labai sudėtingos. „Matomumas 3-4 metrai, klaidu. Srovės labai stiprios, norėjome nuplaukti nuo vieno lėktuvo prie kito, bet neužteko jėgų. Turėjome kitą kelią rinktis ir būtinai vienas kito laikytis, kad nepasimestume. Vieną pasiklydusį radome. Plaukiame ir žiūrime - žmogeliukas varinėja. Pasirodo, naras iš Amerikos, kuris atsiskyrė nuo grupės ir pasiklydo. Tai prie mūsų prisijungė“.

Mindaugas pasakoja, kad tam amerikiečiui pasisekė, jog sutiko juos, nes oro pas jį visai nedaug buvo likę. „Nardant reguliariai reikia pasitikrinti orą. Stabtelime, pasitikrinu, viskas gerai. Pasižiūriu į tą paklydėlį, o jis smiliumi ir nykščiu man rutuliuką rodo. Pamaniau, gal nori pasakyti, kad viskas ok, bet paskui supratau, kad jis rodo, jog pas jį nulis oro“, – prisimena Mindaugas. Šiuolaikinė nardymo įranga tokia, kad prireikus gali dviese viena įranga naudotis.Tai abu drauge ir laikėsi, kol iškilo į paviršių.

Maitinosi „snikeriais“

Mindaugas sako, kad Tailande gamta labai graži, tačiau aptarnavimas, maistas ir bendra atmosfera pasibaisėtini. „Man susidarė įspūdis, kad tai senukų iškrypėlių šalis. Paauglių prostitucija labai paplitusi, o sanitarinės sąlygos – žiaurios. Karšta, drėgmė 95 procentai, tai kiek buvo mėsos patiekalų, nevalgiau, nes kol tą mėsą paruošia, ji spėja kvapą įgauti. Teko maitintis „snikeriais“, – neslepia Mindaugas.
Kadangi mažiausiai tris dienas po nardymo dėl sveikatos negalima skristi, Mindaugas išsinuomojo mašiną ir važinėjo po salą. „Ten pačioje kalno viršūnėje stato milžinišką Budos statulą, kokių dvylikos aukštų pastato dydžio, ir ją visą dengia marmuru. Ji dar nebaigta, pasikalbėjome su vietiniais, sako, kad ji kasmet gražėja. Nuo to kalno visas Phuketas matosi“, – džiugiai prisimena vyras, bet teigia, kad dar kartą ten nevažiuotų. Jo nuomone, ten viskas daroma dėl turizmo, viskas dirbtina.

Koks lietuvis be pirties

Mindaugas mėgsta ne tik nardymą. „Motociklas, mašinos, slidės, nardymas....“, - vardija pomėgius žvitrių akių vyras ir prisipažįsta turįs dar vieną svajonę. „Šiuo metu žaidžiu su modeliukais. Kai nuo žemės išmoksti radijo bangomis lėktuviuką valdyti, įsėdus į tikrą lėktuvą daug lengviau. Vasarą planuoju pilotavimo kursus išlaikyti.“

Neseniai jis įsigijo laivą ir vasarą su draugais plaukia į jūrą žvejoti.
Tačiau bene didžiausia staigmena buvo pamatyti kiemo gale įrengtą tikrų tikriausią pirtį. Paklaustas, kodėl jos prireikė, Mindaugas linksmai atsakė: „Koks lietuvis be pirties“.

Prieš trejus metus Romforde Mosiejų šeima nusipirko namą, kurį pertvarkė pagal save - panaikino koridorių ir išgriovė keletą sienų, kad atsirastų daugiau erdvės. Tuomet atrado ir restauravo maždaug šimtmečio senumo medines lubas, kurios dabar būstui suteikia ypatingą savitumą. Baigus tvarkyti namą žvilgsnis nukrypo į sodelį, kurio gale vietoj tradicinės pašiūrės šeima sugalvojo įsirengti pirtį.
„Vantų atsivežame iš Lietuvos, akmenis irgi vežėme iš Lietuvos“, – sako Mindaugas ir priduria, kad tautiečiai jo pirtyje mielai lankosi. Tiesa, palaipsniui pirtį pamėgo ir jo verslo partneris.

„Anglą įkišti į pirtį – įsivaizduokite! Tačiau jis sąnariais skundžiasi, tai sakė, kad vienintelis, kas jam padeda, – pirtis“, – teigia Mindaugas.

Zita Čepaitė, Infozona