Wembley'yje, Vakarų Londone, gyvenančios Barrettų šeimos nepastebėti neįmanoma. Visi kartu jie primena smagų vakarėlį, kuriam nereikia papildomų svečių. Ir standartine Didžiosios Britanijos šeima jų taip pat nepavadinsi: devynis vaikus auginantys tėvai neima jokių pašalpų.

„Kartais aš žiūriu į visus savo vaikus ir savęs klausiu: „Kaip tai įvyko?“, – juokais sako 51 metų Ana, kuri vyriausios dukros susilaukė būdama 23, o pagranduko sūnaus – 46 metų amžiaus. – Visuomet norėjau didelės šeimos, tačiau neįsivaizdavau, kad ji bus tokia didelė. Kartais jaučiamės kaip garsenybės, nes žmones prieina ir manęs klausia, ar šie visi vaikai mano.“

„Jeigu būtume turėję daugiau pinigų, veikiausiai būtume susilaukę ir dešimto ar net vienuolikto vaiko, – juokavo taip pat 51 metų IT konsultantu dirbantis Williamas, mintinai prisiminantis kiekvieno vaiko gimtadienį ir jo svorį gimimo metu. – Dabar jau vėlu gręžiotis atgalios.“

Pora pasakojo, kad žmonės labai dažnai mano, kad jie yra „suneštinė šeima“: neva vaikai yra ne tik bendri, bet ir iš kitų santuokų ar santykių. Kartais žmonės taip pat pamano, kad jauniausi du vaikai yra vyriausios dukros ir kad jų tikroji mama yra jų senelė.

Tačiau šiais laikais Barrettų šeimą galima vadinti unikalia: jie yra laimingai vedę mama su tėčiu, kurie augina devynis bendrus vaikus. Abu jie dirba ir neima jokių pašalpų.

Ann vadovauja lopšeliui Notting Hille, Vakarų Londone. Visus savo vaikus ji maitino krūtimi iki metų ar net dvejų. Moteris teigia, kad jų per daug nevargino bemiegės naktys auginant vaikus. Ji sakė niekada neskaičiusi jokių knygų vaikų auginimo tema ir pripažįsta, kad tiesiog negalėtų „ramiai gyventi su dviem ar trim vaikais“.

Vyresnioji 27 metų šeimos dukra Livvy jau gyvena atskirai su draugu ir dirba socialine darbuotoja, padedančia vaikus globojančioms šeimoms. O aštuoni likę vaikai dar gyvena su tėvais: trys iš jų dirba, o kiti dar mokosi.

Kitos mamos Annos dažnai klausia, kaip ji su viskuo susidoroja, ir įsivaizduoja, kad viskas šeimoje vyksta kaip kariuomenėje.

„Žmonės manęs dažnai klausia, ar keturis namų kampus laikau kaip koks generolas. Tačiau viskas yra priešingai. Tai tarsi organizuotas chaosas, – juokiasi moteris. – Williamas ir aš esame labai atsipalaidavę. Mes niekada nesusėsdavome, nesudarinėdavome biudžeto ir savęs klausdavome, ar galima sau leisti dar vieną vaiką. Jie tiesiog gimė ir mes susitvarkydavome.“

„Mes niekada neėmėme pašalpų, net už vaikus, nes man nepatinka kažko prašinėti. Mums patinka stovyklauti, o ne vykti brangių atostogų į užsienį. Tiesiog susikrauname daiktus ir į gamtą. Vaikams patinka, o ir visa tai yra nemokama, – sakė devynių vaikų mama. – Williamas niekada nepraleidžia darbo. Vienais metais labai snigo, ir niekas negalėjo nukakti iki darbo, tai Williamas ėjo pėsčiomis kelias valandas.“

„Man pasisekė, kad dirbau tokį darbą, kuris leido man atsivesti savo vaikus į darbą. Todėl neleidome pinigų vaikų priežiūrai. Ir išleidome juos į valstybines mokyklas, – sakė ji. – Galbūt tai mano jorkšyriškas auklėjimas, bet mano vaikai turėjo po vieną porą batų eiti į mokyklą ir po porą sportbačių. Jiems daugiau nereikėjo. Mane stebina, kad dabar žmonės vaikams perka tiek daug drabužių, iš kurių jie greitai išauga.“