Netradicinės Kalėdos - vakarėlis "Harrodse" ir homoseksualus Kalėdų Senis - Anglija.lt
 

Netradicinės Kalėdos - vakarėlis "Harrodse" ir homoseksualus Kalėdų Senis 

Ir vėlgi, tik prekybininkų dėka Kalėdos kol kas išlaiko tradicinį veidą. Kalėdų Senis, dovanos, eglutės... Tiesa, kalėdinėms eglutėms buvo iškilęs pavojus nuskambėjus nuomonei, kad jos įžeidžia kitų religijų atstovus, ir todėl viešose vietose jų neturėtų būti. Nuomonė suraibuliavo ir dingo, nes staiga pasirodė, kad net bedieviškoji Britanija Kalėdų ginti stojo mūru.

Ataka nenusisekė ir abejonė, ar reikia švęsti Kalėdas, žmonių širdyse pasėta nebuvo. Įvyko atvirkščiai – Kalėdoms ruoštis pradedama vis anksčiau ir švenčiama vis prabangiau. Štai „Harrods“ parduotuvė, kuri daugeliui atstoja teatrą, muziejų bei sporto klubą, nes kol apeini visas sales jautiesi kaip po gero maratono, kalėdinę prekybą pradėjo liepos pabaigoj, pristatydama net 250 tūkstančių Kalėdoms skirtų produktų. Neaprėpiamą tų produktų gausą ir įvairovę vainikuoja žmogaus ūgio ir į visas puses lankstytis sugebantis Kalėdų Senis, kainuojantis 2999 svarus. Užsukau ir aš į tą brangujį senį pažiūrėti ir tryniausi aplink gerą valandą – norėjau pamatyti, kas jį pirks, bet nesulaukiau. Kad „Harrodse“ išvystum tikrai turtingą žmogų, valandos, matyt, neužtenka. Arba egzistuoja kitos taisyklės, kurių nesuprantu.

Beje, vieną jų paaiškino bičiulis, pakvietęs mane į „Harrods“ Kalėdų vakarėlį. Jis sakė, kad tikrai turtingi žmonės su paprasta liaudimi net „Harrodse“ nesimaišo. Tai ne jie eina į „Harrodsą“, o „Harrodsas“ eina pas juos.

Bet kam tada tas „Harrodso“ Kalėdų vakarėlis? Aiškiai ne turtingiesiems, nes jų į beveik puskilometrinę eilę, o būtent tokia susidarė prie įėjimo, nepastatysi. Net man tokioje eilėje yra tekę stovėti nebent sovietmečiu prieš Naujuosius prie apelsinų.

Šypsenos ir šampanas įėjus pro duris ir šventinė dalis baigta. Tai, kas vyko toliau, priminė ne Kalėdų vakarėlį, kaip rašyta kvietime, o maisto gaminių pristatymą. Tiesa, nuo panašaus pobūdžio renginių kokiuose nors „teskuose“, kai mergina su padėklu gaudo praeivius už rankovės, siūlydama paragauti mažėliausią kokį įmanoma atpjauti sūrio trupinį, „Harrodso“ renginys skyrėsi ir kąsnių dydžiais, ir jų įvairove, ir gausa. Išragavau viską. Kiek kainuoja, neklausiau. Iš maloniai gėrybes dalinančių padavėjų veidų buvo matyti, kad jie trokšte trokšta, jog ką nors įsigyčiau arba ant staliuko palikčiau užsakomų gėrybių sąrašą. Bet man Kalėdos nėra apsirijimo šventė.

Į apsirijimo nuodėmės liūną įtraukiama nepasidaviau, bet kalėdine karštine užsikrėčiau. Kalėdinės karštinės požymis – nesuvaldomas poreikis lakstyti po parduotuves. Kelis sykius pirmyn atgal pėsčiomis išmatavusi Oksfordo gatvę supratau, kad tokių dovanų, kokias norėčiau dovanoti, neįperku, o beverčių niekučių kaišioti nemėgstu, tad nusprendžiau apsiriboti sveikinimo atvirukais.

Esu išranki, tad nepagailėjau pusdienio, kad susipažinčiau su visa atvirukinio pasaulio įvairove.

Kadangi Anglijoje ranka rašyti visi arba tingi, arba pamiršo, dauguma atvirukų yra aprūpinti kreipiniais ir palinkėjimais. Dėl palinkėjimų nesierzinsiu, nepatikusį galima išbraukti ir įrašyti savąjį. Bet su tiesiai ant atviruko įspaustais kreipiniais taip nepasielgsi – nenubrauksi, pavyzdžiui, užrašo „Tėčiui“ ir neužrašysi „Mano širdies draugui“. Nebent norėtum susigadinti santykius.

Kalėdiniai atvirukai - ne išimtis. Lentynų lentynos tokių, kuriuose primygtinai pabrėžima, kokiu giminystės ryšiu esi su sveikinamuoju susisaistęs.

Sėkmingai laviruodama tarp pirkėjų prasigrūdau pro lentyną su atvirukais, skirtais dėdėms, tetoms, seneliams ir anūkams. Tolėliau rikiavosi tėčių, mamų, žmonų ir vyrų sekcijos. Už jų tikėjausi rasti kertelę, kur užsilaikė specializacijai nepasidavę ir įpareigojančio ryšio neperšantys atvirukai. Tačiau čia manęs laukė pribloškiantis atradimas - prieš mano akis ėmė ėmė rikiuotis eilės kalėdinių atvrukų su užrašais „mamai ir patėviui“, „mamai ir jos vyrui“, „mamai ir jos boyfriendui“, „tėčiui ir jo partneriui/ei“ ir pan. Nepastebėjau tik užrašų „mano abiem tėčiams“ ar „mano abiem mamom“. Tie arba jau buvo išpirkti arba, prekybininkų nuomone, nepakankai aktualūs, kad būtų verti tiražuoti. Tačiau visa kita šiuolaikinių tarpusavio ryšių ir poryšių įvairovė kalėdinių atvirukų pasaulyje buvo atspindėta kuo puikiausiai.

Į tą įspūdingą atvirukinį pasaulį pasinėriau vien dėl to, kad mažiesiems mano giminaičiams Lietuvoje norėjau nusiųsti atviruką su siurprizu - tokį, kurį atvertus, kas nors birbdamas iššoktų ar cypdamas sublizgėtų, žodžiu, su garso ir vaizdo efektais. Bet to, ko ieškojau, nebuvo. Radau vienintelę, šiek tiek panašią į tai, ką įsivaizdavau – besijuokiantį Kalėdų Senį, kuriam kvatojant šokinėjo jo pilvas. Bet atviruko kampai buvo aplamdyti, ir tik tas vienintelis gulėjo ant lentynos.

Parduotuvės darbuotojo pasiteiravau, gal turi daugiau. Peržiūrėjęs visus stalčius, jis papurtė galvą. Slėpdama nepasitenkinimą pasišaipiau, jog man keista, kad artėjant Kalėdoms pritrūksta atvirukų.

„Visko turim, madam,“ – parduotuvės darbuotojas išdidžiai mostelėjo ranka ton pusėn, kur buvau pastebėjusi šūsnį atvirukų, skirtų mamoms ir jų „boyfriendams“.
„O gal turite atvirukų su užrašu „ mano ex-boyfriendo patėviui?“ – pasiteiravau. Savo nepasitenkinimo jau nebeslėpiau. Parduotuvės darbuotojas susiraukęs pasižiūrėjo į mane lyg būčiau jam įdūrusi smeigtuku.

Aš suprantu, kad net Kalėdos negali užsimerkti prieš šiuolaikinio pasaulio neaprėpiamą įvairovę.

Tačiau su vaikišku širdies tyrumu puoselėjau įsitikinimą, kad Kalėdų Senio įvaizdis išliko tipiškai tradicinis – vyriškas, stiprus, su kailiniais ir barzda, išvengęs modernios gyvensenos įtakų, be jokių dirbtinių blakstienų, lyties pakeitimų ir kitokių kūno transformacijos ar seksualinės orientacijos ženklų. Deja, apsirikau. Ant gretimos lentynos ranka pasiekiamas, gulėjo atvirukas su tradicinės išvaizdos Kalėdų Seniu, o užrašas skelbė: „Aš esu užsislaptinęs gėjus“.

Ir ko tik nepadarysi, kad Kalėdos tiktų visiems!

Zita Čepaitė

Ir vėlgi, tik prekybininkų dėka Kalėdos kol kas išlaiko tradicinį veidą. Kalėdų Senis, dovanos, eglutės... Tiesa, kalėdinėms eglutėms buvo iškilęs pavojus nuskambėjus nuomonei, kad jos įžeidžia kitų religijų atstovus, ir todėl viešose vietose jų neturėtų būti. Nuomonė suraibuliavo ir dingo, nes staiga pasirodė, kad net bedieviškoji Britanija Kalėdų ginti stojo mūru.

Ataka nenusisekė ir abejonė, ar reikia švęsti Kalėdas, žmonių širdyse pasėta nebuvo. Įvyko atvirkščiai – Kalėdoms ruoštis pradedama vis anksčiau ir švenčiama vis prabangiau. Štai „Harrods“ parduotuvė, kuri daugeliui atstoja teatrą, muziejų bei sporto klubą, nes kol apeini visas sales jautiesi kaip po gero maratono, kalėdinę prekybą pradėjo liepos pabaigoj, pristatydama net 250 tūkstančių Kalėdoms skirtų produktų. Neaprėpiamą tų produktų gausą ir įvairovę vainikuoja žmogaus ūgio ir į visas puses lankstytis sugebantis Kalėdų Senis, kainuojantis 2999 svarus. Užsukau ir aš į tą brangujį senį pažiūrėti ir tryniausi aplink gerą valandą – norėjau pamatyti, kas jį pirks, bet nesulaukiau. Kad „Harrodse“ išvystum tikrai turtingą žmogų, valandos, matyt, neužtenka. Arba egzistuoja kitos taisyklės, kurių nesuprantu.

Beje, vieną jų paaiškino bičiulis, pakvietęs mane į „Harrods“ Kalėdų vakarėlį. Jis sakė, kad tikrai turtingi žmonės su paprasta liaudimi net „Harrodse“ nesimaišo. Tai ne jie eina į „Harrodsą“, o „Harrodsas“ eina pas juos.

Bet kam tada tas „Harrodso“ Kalėdų vakarėlis? Aiškiai ne turtingiesiems, nes jų į beveik puskilometrinę eilę, o būtent tokia susidarė prie įėjimo, nepastatysi. Net man tokioje eilėje yra tekę stovėti nebent sovietmečiu prieš Naujuosius prie apelsinų.

Šypsenos ir šampanas įėjus pro duris ir šventinė dalis baigta. Tai, kas vyko toliau, priminė ne Kalėdų vakarėlį, kaip rašyta kvietime, o maisto gaminių pristatymą. Tiesa, nuo panašaus pobūdžio renginių kokiuose nors „teskuose“, kai mergina su padėklu gaudo praeivius už rankovės, siūlydama paragauti mažėliausią kokį įmanoma atpjauti sūrio trupinį, „Harrodso“ renginys skyrėsi ir kąsnių dydžiais, ir jų įvairove, ir gausa. Išragavau viską. Kiek kainuoja, neklausiau. Iš maloniai gėrybes dalinančių padavėjų veidų buvo matyti, kad jie trokšte trokšta, jog ką nors įsigyčiau arba ant staliuko palikčiau užsakomų gėrybių sąrašą. Bet man Kalėdos nėra apsirijimo šventė.

Į apsirijimo nuodėmės liūną įtraukiama nepasidaviau, bet kalėdine karštine užsikrėčiau. Kalėdinės karštinės požymis – nesuvaldomas poreikis lakstyti po parduotuves. Kelis sykius pirmyn atgal pėsčiomis išmatavusi Oksfordo gatvę supratau, kad tokių dovanų, kokias norėčiau dovanoti, neįperku, o beverčių niekučių kaišioti nemėgstu, tad nusprendžiau apsiriboti sveikinimo atvirukais.

Esu išranki, tad nepagailėjau pusdienio, kad susipažinčiau su visa atvirukinio pasaulio įvairove.

Kadangi Anglijoje ranka rašyti visi arba tingi, arba pamiršo, dauguma atvirukų yra aprūpinti kreipiniais ir palinkėjimais. Dėl palinkėjimų nesierzinsiu, nepatikusį galima išbraukti ir įrašyti savąjį. Bet su tiesiai ant atviruko įspaustais kreipiniais taip nepasielgsi – nenubrauksi, pavyzdžiui, užrašo „Tėčiui“ ir neužrašysi „Mano širdies draugui“. Nebent norėtum susigadinti santykius.

Kalėdiniai atvirukai - ne išimtis. Lentynų lentynos tokių, kuriuose primygtinai pabrėžima, kokiu giminystės ryšiu esi su sveikinamuoju susisaistęs.

Sėkmingai laviruodama tarp pirkėjų prasigrūdau pro lentyną su atvirukais, skirtais dėdėms, tetoms, seneliams ir anūkams. Tolėliau rikiavosi tėčių, mamų, žmonų ir vyrų sekcijos. Už jų tikėjausi rasti kertelę, kur užsilaikė specializacijai nepasidavę ir įpareigojančio ryšio neperšantys atvirukai. Tačiau čia manęs laukė pribloškiantis atradimas - prieš mano akis ėmė ėmė rikiuotis eilės kalėdinių atvrukų su užrašais „mamai ir patėviui“, „mamai ir jos vyrui“, „mamai ir jos boyfriendui“, „tėčiui ir jo partneriui/ei“ ir pan. Nepastebėjau tik užrašų „mano abiem tėčiams“ ar „mano abiem mamom“. Tie arba jau buvo išpirkti arba, prekybininkų nuomone, nepakankai aktualūs, kad būtų verti tiražuoti. Tačiau visa kita šiuolaikinių tarpusavio ryšių ir poryšių įvairovė kalėdinių atvirukų pasaulyje buvo atspindėta kuo puikiausiai.

Į tą įspūdingą atvirukinį pasaulį pasinėriau vien dėl to, kad mažiesiems mano giminaičiams Lietuvoje norėjau nusiųsti atviruką su siurprizu - tokį, kurį atvertus, kas nors birbdamas iššoktų ar cypdamas sublizgėtų, žodžiu, su garso ir vaizdo efektais. Bet to, ko ieškojau, nebuvo. Radau vienintelę, šiek tiek panašią į tai, ką įsivaizdavau – besijuokiantį Kalėdų Senį, kuriam kvatojant šokinėjo jo pilvas. Bet atviruko kampai buvo aplamdyti, ir tik tas vienintelis gulėjo ant lentynos.

Parduotuvės darbuotojo pasiteiravau, gal turi daugiau. Peržiūrėjęs visus stalčius, jis papurtė galvą. Slėpdama nepasitenkinimą pasišaipiau, jog man keista, kad artėjant Kalėdoms pritrūksta atvirukų.

„Visko turim, madam,“ – parduotuvės darbuotojas išdidžiai mostelėjo ranka ton pusėn, kur buvau pastebėjusi šūsnį atvirukų, skirtų mamoms ir jų „boyfriendams“.
„O gal turite atvirukų su užrašu „ mano ex-boyfriendo patėviui?“ – pasiteiravau. Savo nepasitenkinimo jau nebeslėpiau. Parduotuvės darbuotojas susiraukęs pasižiūrėjo į mane lyg būčiau jam įdūrusi smeigtuku.

Aš suprantu, kad net Kalėdos negali užsimerkti prieš šiuolaikinio pasaulio neaprėpiamą įvairovę.

Tačiau su vaikišku širdies tyrumu puoselėjau įsitikinimą, kad Kalėdų Senio įvaizdis išliko tipiškai tradicinis – vyriškas, stiprus, su kailiniais ir barzda, išvengęs modernios gyvensenos įtakų, be jokių dirbtinių blakstienų, lyties pakeitimų ir kitokių kūno transformacijos ar seksualinės orientacijos ženklų. Deja, apsirikau. Ant gretimos lentynos ranka pasiekiamas, gulėjo atvirukas su tradicinės išvaizdos Kalėdų Seniu, o užrašas skelbė: „Aš esu užsislaptinęs gėjus“.

Ir ko tik nepadarysi, kad Kalėdos tiktų visiems!

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 12)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: