Briuselyje - aštuonių menininkų žvilgsniai į miestą - Anglija.lt
 

Briuselyje - aštuonių menininkų žvilgsniai į miestą 

Birželio 19 d. 18:30 val. Briuselyje, Lietuvos nuolatinės atstovybės ES galerijoje „Menų pasažas“ atidaroma aštuonių žinomų šiuolaikinių Lietuvos tapytojų paroda „Menininkas ir miestas“. Kartu su Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Arka“ rengiama paroda skiriama artėjančiai Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pradžiai pažymėti.

Atidaryme dalyvaus parodos kuratorės Arūnė Tornau ir Dovilė Tomkutė, „Arkos“ galerijos direktorė.

Miestas – daugelio menininkų įkvėpimo šaltinis. Gyvendamas mieste dailininkas, ne tik stebi aplinką, bet ir ją piešia, tapo, vertina, suteikia jai individualių bruožų. Parodoje „Menininkas ir miestas“ pristatomi žinomi Lietuvos tapytojai, savo kūryboje vienaip ar kitaip atsigręžiantys į miesto temą.

Pasak parodos kuratorių, ši paroda atspindi šiuolaikinės lietuvių tapybos tendencijas, kartų santykį. Skirtingos stilistikos ir meninio braižo dailininkai ieško naujų kūrybos impulsų tradicijų interpretacijoje ir transformacijoje, kuria šiuolaikiškus, kultūros asociacijų pripildytus kūrinius apie šiandienos žmogaus išgyvenimus. Parodos siekis – pristatyti tarptautinei Briuselio bendruomenei Lietuvą per jos kultūrą, menininkų akimis parodyti mūsų šalį – gyvą, besikeičiančią, patrauklią ir atvirą.

Aloyzas Stasiulevičius – vyresnės kartos tapytojas, Vilniaus miesto temą plėtojęs įvairiomis plastinėmis priemonėmis visą savo gyvenimą A.Stasiulevičius studijavo Vilniaus istoriją, stebėjo miesto transformaciją per įvairius laikotarpius, įvairiu metų ir paros laiku. Jis perprato Vilniaus dvasią, pakylėjo miesto vaizdą iki filosofinio lygmens, kultūrinio simbolio.

Nuolatinis miesto, ypač Vilniaus, tam tikrų jo rajonų – Užupio, Senamiesčio – tapytojas yra Mindaugas Skudutis. Jis brangina tai, ką duoda tapymas autentiškoje aplinkoje. M. Skudučio kūriniai pasižymi nervingu, temperamentingu piešiniu, nevaržoma tapymo maniera ir plastine įvairove. M.Skudučio Vilnius – nepagražintas, skausmingas, tačiau be galo tikras ir atpažįstamas.

Broniaus Gražio miestas – siurrealistiškas, pilnas neišsakytų galimybių, baugus, gąsdinantis savo paslaptimis. Dažniausiai savo mintims išreikšti tapytojas pasirenka realias, kiek apleistas Vilniaus vietas, sukurdamas ypatingą nuotaiką, netikėtai išryškindamas tam tikras detales, kurios suteikia paveikslams naują prasmę.

Algis Griškevičius kuria savitą miesto peizažą, dažniausiai nutviekstą mistiškos gelsvai-rausvos spalvos, kokia dažnai nušviečia žemę prieš audrą. Nuo žmonių ištuštėję peizažai grėsmingai baugūs, kupini neįvardintos paslapties, lyg pranašaujantys pasaulio pabaigą.

Palemono Janonio peizažuose vyrauja kultūros paminklų nuotrupos – vienišos kolonos, pastatų fragmentai, mozaikinės grindys. Tai tarsi nostalgija praėjusiam laikui, aristokratiškumo ilgesys. P.Janonio kūrybai būdingas klasikos veikalų citavimas, remiantis žinomomis istorinėmis sentencijomis, tačiau jas traktuojant šiandienos menininko akimis.

Jūratė Mykolaitytė nuolat tapo Vilnių, talpindama jį į keisčiausias ir netikėčiausias vietas, pvz. padėdama ant rašomojo stalo ar į spintos stalčių, nusviesdama aukštai į kosmines erdves ar prišliedama prie Babelio bokšto. Jos paveikslai pilni netikėčiausios fantazijos, siurrealistinių vizijų, žaidimų ir paradoksalaus mąstymo. Jie nukelia žiūrovą į vaikystės fantazijų šalį, primena mūsų žmogiškos civilizacijos netvarumą ir trumpaamžiškumą.

Arūnės Tornau abstrakcijose miestas matomas lyg pro padidinamąjį stiklą – nutrupėjusios, apsilaupiusios, laiko nugludintos pastatų sienos, rupaus tinko paviršiai, nutvieksti saulės ar nulyti lietaus. Miestas be konkrečios architektūros, beasmenis, neįvardintas – tai tiesiog laiko paliesti pastatai, žmogiškojo gyvenimo nuotrupos, sukeliančios nostalgišką praėjusio laiko pojūtį, primenančios neišvengiamą laiko ir istorijos bėgsmą.

Rytis Valantinas savo kūryboje abstrakčiai pateikia miesto iliuziją. Modernių pastatų konstrukcijos, aštrios, susikertančios linijos, stiklo blizgesys kuria megapolio įspūdį. Kituose paveiksluose miestas pavirsta susiliejusia spalvine dėme, atspindžiu, matomu pro aprasojusi langą, intymios akimirkos nuotaika ar jausmo prisiminimu.

Birželio 19 d. 18:30 val. Briuselyje, Lietuvos nuolatinės atstovybės ES galerijoje „Menų pasažas“ atidaroma aštuonių žinomų šiuolaikinių Lietuvos tapytojų paroda „Menininkas ir miestas“. Kartu su Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Arka“ rengiama paroda skiriama artėjančiai Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pradžiai pažymėti.

Atidaryme dalyvaus parodos kuratorės Arūnė Tornau ir Dovilė Tomkutė, „Arkos“ galerijos direktorė.

Miestas – daugelio menininkų įkvėpimo šaltinis. Gyvendamas mieste dailininkas, ne tik stebi aplinką, bet ir ją piešia, tapo, vertina, suteikia jai individualių bruožų. Parodoje „Menininkas ir miestas“ pristatomi žinomi Lietuvos tapytojai, savo kūryboje vienaip ar kitaip atsigręžiantys į miesto temą.

Pasak parodos kuratorių, ši paroda atspindi šiuolaikinės lietuvių tapybos tendencijas, kartų santykį. Skirtingos stilistikos ir meninio braižo dailininkai ieško naujų kūrybos impulsų tradicijų interpretacijoje ir transformacijoje, kuria šiuolaikiškus, kultūros asociacijų pripildytus kūrinius apie šiandienos žmogaus išgyvenimus. Parodos siekis – pristatyti tarptautinei Briuselio bendruomenei Lietuvą per jos kultūrą, menininkų akimis parodyti mūsų šalį – gyvą, besikeičiančią, patrauklią ir atvirą.

Aloyzas Stasiulevičius – vyresnės kartos tapytojas, Vilniaus miesto temą plėtojęs įvairiomis plastinėmis priemonėmis visą savo gyvenimą A.Stasiulevičius studijavo Vilniaus istoriją, stebėjo miesto transformaciją per įvairius laikotarpius, įvairiu metų ir paros laiku. Jis perprato Vilniaus dvasią, pakylėjo miesto vaizdą iki filosofinio lygmens, kultūrinio simbolio.

Nuolatinis miesto, ypač Vilniaus, tam tikrų jo rajonų – Užupio, Senamiesčio – tapytojas yra Mindaugas Skudutis. Jis brangina tai, ką duoda tapymas autentiškoje aplinkoje. M. Skudučio kūriniai pasižymi nervingu, temperamentingu piešiniu, nevaržoma tapymo maniera ir plastine įvairove. M.Skudučio Vilnius – nepagražintas, skausmingas, tačiau be galo tikras ir atpažįstamas.

Broniaus Gražio miestas – siurrealistiškas, pilnas neišsakytų galimybių, baugus, gąsdinantis savo paslaptimis. Dažniausiai savo mintims išreikšti tapytojas pasirenka realias, kiek apleistas Vilniaus vietas, sukurdamas ypatingą nuotaiką, netikėtai išryškindamas tam tikras detales, kurios suteikia paveikslams naują prasmę.

Algis Griškevičius kuria savitą miesto peizažą, dažniausiai nutviekstą mistiškos gelsvai-rausvos spalvos, kokia dažnai nušviečia žemę prieš audrą. Nuo žmonių ištuštėję peizažai grėsmingai baugūs, kupini neįvardintos paslapties, lyg pranašaujantys pasaulio pabaigą.

Palemono Janonio peizažuose vyrauja kultūros paminklų nuotrupos – vienišos kolonos, pastatų fragmentai, mozaikinės grindys. Tai tarsi nostalgija praėjusiam laikui, aristokratiškumo ilgesys. P.Janonio kūrybai būdingas klasikos veikalų citavimas, remiantis žinomomis istorinėmis sentencijomis, tačiau jas traktuojant šiandienos menininko akimis.

Jūratė Mykolaitytė nuolat tapo Vilnių, talpindama jį į keisčiausias ir netikėčiausias vietas, pvz. padėdama ant rašomojo stalo ar į spintos stalčių, nusviesdama aukštai į kosmines erdves ar prišliedama prie Babelio bokšto. Jos paveikslai pilni netikėčiausios fantazijos, siurrealistinių vizijų, žaidimų ir paradoksalaus mąstymo. Jie nukelia žiūrovą į vaikystės fantazijų šalį, primena mūsų žmogiškos civilizacijos netvarumą ir trumpaamžiškumą.

Arūnės Tornau abstrakcijose miestas matomas lyg pro padidinamąjį stiklą – nutrupėjusios, apsilaupiusios, laiko nugludintos pastatų sienos, rupaus tinko paviršiai, nutvieksti saulės ar nulyti lietaus. Miestas be konkrečios architektūros, beasmenis, neįvardintas – tai tiesiog laiko paliesti pastatai, žmogiškojo gyvenimo nuotrupos, sukeliančios nostalgišką praėjusio laiko pojūtį, primenančios neišvengiamą laiko ir istorijos bėgsmą.

Rytis Valantinas savo kūryboje abstrakčiai pateikia miesto iliuziją. Modernių pastatų konstrukcijos, aštrios, susikertančios linijos, stiklo blizgesys kuria megapolio įspūdį. Kituose paveiksluose miestas pavirsta susiliejusia spalvine dėme, atspindžiu, matomu pro aprasojusi langą, intymios akimirkos nuotaika ar jausmo prisiminimu.

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: