Rytą po „Eurovizijos“ dainų konkurso antrojo pusfinalio, Lietuvos radijo laidoje girdžiu atsakinėjantį į klausimus mūsų delegacijos vadovą, esą „InCulto“ pasirodymas buvo geras „ir energetiškai, ir vokaliai“. Po to ėmė skambinti laidos klausytojai, kurie išsakė visiškai priešingą nuomonę. Vieną iš jų pacituosiu. Vytautas iš Klaipėdos: „Nesutinku su tokiu vertinimu. Tai buvo nei šokis, nei daina. Blogiau kaip agitmeninė brigada“.

Kas teisus? Kas apsimetinėja ar nesusivokia, o kas kalba nuoširdžiai ir teisingai?
Savo nuomonę apie lietuvių pasirodymą spėjo pareikšti ir didelis Europos autoritetas – BBC visuomeninis transliuotojas. Jis paskleidė žinią, kad „InCulto“ lietuviams nepavyko sudrumsti vandens su savo ironiška protesto daina „East European Funk“.

Nepavyko sudrumsti vandens... Pasakyta labai daug. Aiškiai išsakyta britų visuomeninio transliuotojo pozicija šių metų „Eurovizijos“ dainų konkurso atžvilgiu, kai tuo tarpu Lietuvėlėje skeptikai vis dar kartoja esą Didžioji Britanija „Eurovizijos“ nežiūri.

Ar iš tikrųjų lietuviai siekė sudrumsti Europos dainų konkurso vandenį? Čia vėl turbūt nuomonės išsiskirtų. Minėtos radijo laidos klausytojas (Algimantas iš Vilniaus) pasakė, kad „InCulto“ daina Lietuvai tikrai neatstovavo. Tačiau yra ir tokių, kurie, vis spekuliuodami frazėmis esą „Eurovizija“ nenuspėjama, neprognozuojama, „InCulto“ nesėkmę aiškintų kaip žiūrovų nesugebėjimą įvertinti pokštą.

Ironija ir komizmas – kietas riešutas. Tai vienas iš estrados meno bruožų. Tačiau sukurti ironija ir komizmu pagrįstą dainą, su kuria būtų galima pasirodyti Europos dainų konkurse (beje, čia tokių pavyzdžių jau būta), nėra taip paprasta. Nepakanka geros nuotaikos pagroti miestų gatvėse ir pasakyti, kad mes tokie esame. „Eurovizija“ – ne lietuviškosios „šlovės minutės“ ir ne „žvaigždžių duetai“. Tai, manyčiau, daug kas supranta. Tačiau ne visi suvokia, kokį ardomąjį poveikį šie ir kiti panašūs bulvariniai smagumai daro muzikinei kultūrai.
Tad kas teisus? Ar įmanoma būti nuoširdžiu ir teisingu? Ar galime sukurti nuoširdžią dainą ir atviru veidu, atviromis akimis dainuoti Europos bendrijai? Ar dar galime mylėti, ar galime būti talentingi, ar turime sielą?

Susidaro įspūdis, kad Lietuva, apskritai aukštos muzikinės kultūros šalis, kažkada sukūrusi unikalią muzikinio ugdymo sistemą, šiandien nebežino kas yra daina. Daina kaip muzikinis žanras. Nebežino, kas yra melodija, kas yra aranžuotė, dainos muzikinis audinys, koks dainos žodžių vaidmuo ir apskritai kam reikia dainos.

2010 metų „Eurovizijos“ dainų konkursas į šiuos klausimus įtikinamai atsako. Plačiau apie tai pakalbėsime po konkurso baigiamojo koncerto.
O vis dėlto kas yra „InCulto“ fankas? Sakyčiau, smagi stadioninė dainelė pasišokinėjimui ir apšilimui. O! Gal dar ir artėjančiam futbolo čempionatui.

Kazimieras Šiaulys