Dainius Paukštė
Ekonominės migracijos reikalų komisijos narys,
Migracijos departamento prie VRM direktoriaus pavaduotojas

Strutis, galvą įkišęs į smėlį, stebėti, kas vyksta aplinkui, negali – jis nieko negirdi ir nieko nemato. Vadinasi, negali ir nieko daugiau daryti. Kažkas panašaus pas mus vyksta, kai kalba pakrypsta apie emigraciją. O situacija blogėja jau dienomis. Jos fotografiją pateikia skaičiai.
Gyventojų registro duomenimis, per keturis šių metų mėnesius savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 16 057 asmenys. Per tą patį 2009 metų laikotarpį išvykimą deklaravo 5 572 asmenys. Taigi, turime augimą, kuris sudaro 288 procentus!

Manyčiau, kad panikuoti kol kas nėra reikalo, bet susirūpinti tokiomis tendencijomis – seniai laikas. Tuo labiau, kad artėjame prie „tikrųjų“ skaičių. Paviešinti privalomojo sveikatos draudimo nemokėjimo faktai paskatino išvykusiuosius pagaliau, nors ir pavėluotai, deklaruoti savo išvykimą. Pagal išvykimo deklaracijos pateikimo vietą, šiam konkrečiam laiko periodui, galime nustatyti nedeklaravusiųjų savo išvykimo asmenų skaičių. Per 4 šių metų mėnesius buvo pateiktos 16 057 išvykimo iš LR deklaracijos: 6 829 – LR konsulinėse įstaigose, 6 817 – seniūnijose (savivaldybėse) Lietuvoje ir 2 411 – elektroniniu būdu (internetu).

Akivaizdu, kad tie, kurie deklaravo gyvenamąją vietą užsienyje (6 829), buvo nedeklaravę savo išvykimo. Galime padaryti prielaidą, kad deklaravusieji savo išvykimą elektroniniu būdu irgi yra užsienyje ir taip pat buvo nedeklaravę savo išvykimo (2 411). Vadinasi, iš viso savo išvykimo buvo nedeklaravę 9 240 asmenų. Manau, kad tai tikrai dar ne visi. Nuojauta kužda, kad nedeklaravusiųjų yra bent kelis kartus daugiau. Bet laikui bėgant ir jie išlįs į dienos šviesą. Ko gero, deklaruoti savo išvykimą reikalo nematys tik tie, kurie yra pasiryžę galutinai nutraukti visus savo socialinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius su Lietuva.

Kad galėtume lyginti skaičius, mums šiuo atveju svarbesnis yra kitas išvykusiųjų skaičius, t. y. tie, kurie deklaravo savo išvykimą čia – seniūnijose (6 817). Tai – naujai išvykusieji, „šviežiausi“ emigrantai. Iš dabar Lietuvoje gyvenančių jie radikaliausiai reaguoja į padėtį šalyje. Prieš metus tokių buvo 5 572 asmenys. Taigi, po keturių šių metų mėnesių išvykstančiųjų iš Lietuvos srautas didėja 22,3 procento, nors vasario viduryje šio srauto padidėjimas sudarė tik 16 procentų. Išvada viena – situacija ir toliau blogėja. O emigracijos apimtys apie Lietuvą metų pabaigoje, pridėjus anksčiau nedeklaravusius savo išvykimo, atrodys iš viso tragiškai.

Ką daryti?
Tai amžinas klausimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudaryta Ekonominės migracijos reikalų komisija (toliau – ERK) palikta merdėti, todėl Vyriausybės ausų nepasiekia siūlymai vienaip ar kitaip reaguoti į besiklostančią situaciją. O jos ataskaita už 2009 metų veiksmus yra reakcija į prieš dvejus metus Lietuvoje buvusią situaciją, kai augo grįžtančiųjų srautai, mažėjo išvykstančiųjų, augo imigracija ir pan..

Tuo tarpu iš įvairių valstybės institucijų emigracijos tema sklinda prieštaringi pareiškimai ir žinios. Geriausias pavyzdys – situacija su privalomuoju sveikatos draudimu. Nors apie išvykimo nedeklaravimo pasekmes Ekonominių reikalų komisijoje šnekėta dar prieš paskutinius Seimo rinkimus, komisija šiuo klausimu nesugebėjo suformuluoti pasiūlymo. Nejaugi vienos iš ministerijų vadovų pasiūlymą mūsų emigrantų tėvams socializuoti savo atžalas šalyse, į kurias jie yra atvykę, t. y. skatinti juos asimiliuotis, reikia laikyti mūsų Vyriausybės migracijos politikos dalimi? O nelankančių mokyklų moksleivių paieškos, rezultatai ir išvados? Kokias pasekmes sukelia darbo rinkos teisinės bazės liberalizavimas arba kaip emigracijos augimą įtakoja ir taip nedidelių socialinių garantijų nuoseklus mažinimas? Tokie klausimai jau turėjo būti ERK dienotvarkėje. Visa tai liudija, kad emigracijos procesams bėgame iš paskos.

O gal jas, emigracijos politikos kryptis, bent jau iš pradžių galima būtų suformuluoti iš šių teiginių:
• Valstybė savo piliečiams pagaliau prisipažįsta, kad esant dabartiniams sunkumams nesugeba pasirūpinti visais, kuriems tokios pagalbos reikia.
• Valstybė neskatina, bet ir neprieštarauja, kad aktyvesni jos piliečiai, norėdami greičiau prakusti, pasinaudoja ES teikiamomis galimybėmis ir išvyksta laikinai padirbėti į kitas ES šalis.

• Vyriausybė imasi teisinių priemonių, kad laikinai išvykę žmonės iš karto „nevirstų“ emigrantais, kaip yra dabar, o, pavyzdžiui, 5 metus turėtų „laikinai išvykusiųjų“ statusą, todėl pasižada tam laikotarpiui įstatymiškai sureguliuoti jų teisinę padėtį.
• Tėvai ne skatinami socializuoti vaikus užsienyje, o pagal Vyriausybės migracijos politiką (vaikai turi mokytis ir augti jiems pažįstamoje ir gimtoje aplinkoje) siūloma, jeigu neturi kam palikti vaikų, apgyvendinti juos tam skirtuose internatuose už prieinamą ir protingą kainą arba vaikus, teisiškai įforminus globą, palikti namuose. Tokiu atveju valstybė imsis atsakomybės, kad vaikai turėtų galimybę ne tik mokytis, bet ir tobulėti jų pasirinktoje užklasinėje veikloje, organizuos priemones, kad turiningai būtų praleidžiamas jų laisvalaikis.

• Vykdydama minėtus įsipareigojimus, Vyriausybė skiria Švietimo ir mokslo ministerijai papildomų asignavimų priimtiems įsipareigojimams įvykdyti, į šią veiklą įtraukiami tiek dirbantys, tiek jau į pensiją išėję pedagogai.
• Taip būtų užtikrinamas išvykusių tėvų ryšys su Lietuva ir galimybė jų vaikams po mokyklos baigimo tęsti mokslus Lietuvos aukštosiose ar specialiosiose mokyklose, o tėvams valstybė sudarytų sąlygas tikslingai investuoti arba naudingai išleisti uždirbtas lėšas Lietuvoje.

Be to, negalima pamiršti, kad legaliai dirbdami kitose ES šalyse, mūsų žmonės toje šalyje turi ne tik pareigas, bet ir teises – sunkiu darbu jie užsidirba ten teikiamas socialines garantijas, teisę į nedarbo pašalpą, du ar tris kartus didesnę už vidutinį atlyginimą Lietuvoje, todėl visiškai nereikia tokių žmonių spausti būtinai sugrįžti į Lietuvą.
Tokia aiški ir skaidri Vyriausybės politika emigracijos srityje sustabdytų nesibaigiantį žodžių karą tarp emigravusių ir pasilikusių Lietuvoje tautiečių, kai vieni apšaukiami išdavikais, o kiti – kvailiais ir pavyduoliais. Pagerėtų visuomenės psichologinis klimatas.

Tuomet galbūt susilpnėtų ir spaudimas valdžiai dėl dvigubos pilietybės gavimo galimybės, nes išvykęs žmogus žinos, kad po penkerių metų jis grįš į Lietuvą, nes čia jo Tėvynė, čia jo šeima, vaikai, čia visų mūsų ateitis.
Negi geriau atsistoti stručio poza?
Publikuota Delfi.lt