Paauglių nusikalstamumas tampa epidemija 

Laura Masiulytė

Paauglių nusikalstamumą teisėtvarkos atstovai vadina besiplečiančia epidemija. Net senieji gatvės nusikaltėliai ir elgetaujantys žmonės pripažįsta, jog labiausiai bijo gatvėse “besišlaistančių” jaunuolių, nes jie nepripažįsta jokių vertybių ir už paprastą žodį, žvilgsnį ar tiesiog pasipainiojimą kelyje gali sulaukti dūrio į šoną ar kulkos į kaktą.

Šiais metais vien Londone buvo nužudyta 18 jaunuolių ir beveik visas šias žmogžudystes įvykdė kiti paaugliai. Jungtinėje Karalystėje atliktos apklausos skelbia, jog kas ketvirtas paauglys nusikalsta ir paauglių nusikalstamumas auga greičiau nei nusikalstamumas apskritai. Situacija negeresnė ir Lietuvoje, kur, pagal viešosios policijos skelbiamus duomenis, 14-29 metų jaunuoliai sudaro apie 60proc. visų nusikaltusių asmenų. Deja, tai dar nėra tikslus rodiklis, nes į šį skaičių neįtraukti jaunieji nusikaltėliai, kurių veikla nebuvo išaiškinta.

Į klausimą, kas verčia paauglius sužiaurėti ir kaip šią problemą spręsti, paprasto atsakymo nėra. Dažnai visuomenė pirmiausiai puola kaltinti tėvus ir reikalauti daugiau atsakomybės iš jų. Psichologai ir sociologai aiškina, jog vaikai, augantys nedarniose šeimose, kuriose pykstamasi, šaukiama ir yra naudojamas smurtas, daug labiau linkę nusikalsti. Tačiau kartais pačius žiauriausius nusikaltimus įvykdo ir taip vadinamose “tvarkingose” šeimose augantys paaugliai. Tad ar tikrai tėvai yra pagrindiniai vaikų nusikaltimų kaltininkai?

Nacionalinės tėvų ir mokytojų asociacijos narė Margaret Morrissey sako, jog pasakyti tėvams, kad šie sutramdytų rūkantį, geriantį ir nepaklusnų savo penkiolikmetį, tai tas pats, kas pasakyti jiems nuskristi į mėnulį. Pirmiausia, ne visi tėvai net nutuokia apie savo atžalų veiklą ir nusikaltimus, nes dirbantys tėvai negali vaikščioti savo nepilnamečiui iš paskos, parinkti jam draugų ar priversti įsitraukti į vieną ar kitą užklasinę veiklą, jei vaikas to nenori. Diržu savo paauglio jau nebeišvanosi. O jei ir išvanosi, vargu, ar to rezultatas bus “auksinis berniukas” ar “auksinė mergaitė”. Smurtas gimdo smurtą. Tačiau nuolaidumas ir atlaidumas dažnai irgi nebūna veiksmingi, o pokalbiai – ne visuomet išgirsti. Ką daryti? Kaip bendrauti su savo “problematišku” vaiku?

Daugybė tėvų tikisi daugiau atsakomybės iš mokytojų, nes vaikai mokyklose praleidžia didžiąją savo dienos dalį. Bet ar į mokytojo darbą įeina pareiga auklėti vaikus? Ar turėtų “moralizavimas” užimti dalį pamokų laiko? Ir ar gali mokytojas mokiniams aiškinti, kas šiame gyvenime yra gerai, o kas blogai? Juk mokytojų vertybės ir tiesos gali nesutapti su tiesomis, kurių vaikai yra mokomi šeimose. Kaip spręsti šias problemas?

Tiesa ta, jog smurtas šiandien vaikus supa nuo mažumės. Animaciniai filmukai, kuriuos žiūrėdavome mes, mokydavo, jog jei per daug norėsi iš auksinės žuvelės, liksi sėdėti geldą apsiglėbęs, jei tingėsi dirbti, negausi valgyti ir pan. Šiandieninė vaikų animacija perpildyta kovų ir muštynių vaizdeliais, o kompiuteriniai žaidimai skatina paauglių diskusijas, kur šauti “blogiukui”, kad ištrykštų daugiau kraujo. Smurtas vaikų pasąmonėje tampa normalia problemų sprendimo išraiška.

Paauglių nusikalstamumo stabdymo priemonės, tai klausimai, į kuriuos paprasto atsakymo nėra. Vaikų teisių pažeidimai, nesantaika šeimoje, draugų įtaka, ryški socialinė diferenciacija, alkoholis, žiniasklaida ir daugybė kitų veiksnių suformavo aplinką ir atmosferą, kurioje dabar gyvename. Pripažinkime, jog dažnai vėlų vakarą pastebėję besikeikiančių, rūkančių, šūkalojančių ir besistumdančių paauglių grupelę, nejučiomis stengiamės pereiti į kitą gatvės pusę arba prasilenkti neužkliudant ir net nežiūrint į jų pusę, nes bijom reakcijos ir galimo jų pykčio. Ir, deja, statistiniai duomenys patvirtina, jog bijom ne be reikalo.

www.anglija.lt

Anglija.lt naujienas ar jų dalį publikuoti ir/ar kitaip naudoti be raštiško "Anglija.lt Ltd." sutikimo draudžiama.

Laura Masiulytė

Paauglių nusikalstamumą teisėtvarkos atstovai vadina besiplečiančia epidemija. Net senieji gatvės nusikaltėliai ir elgetaujantys žmonės pripažįsta, jog labiausiai bijo gatvėse “besišlaistančių” jaunuolių, nes jie nepripažįsta jokių vertybių ir už paprastą žodį, žvilgsnį ar tiesiog pasipainiojimą kelyje gali sulaukti dūrio į šoną ar kulkos į kaktą.

Šiais metais vien Londone buvo nužudyta 18 jaunuolių ir beveik visas šias žmogžudystes įvykdė kiti paaugliai. Jungtinėje Karalystėje atliktos apklausos skelbia, jog kas ketvirtas paauglys nusikalsta ir paauglių nusikalstamumas auga greičiau nei nusikalstamumas apskritai. Situacija negeresnė ir Lietuvoje, kur, pagal viešosios policijos skelbiamus duomenis, 14-29 metų jaunuoliai sudaro apie 60proc. visų nusikaltusių asmenų. Deja, tai dar nėra tikslus rodiklis, nes į šį skaičių neįtraukti jaunieji nusikaltėliai, kurių veikla nebuvo išaiškinta.

Į klausimą, kas verčia paauglius sužiaurėti ir kaip šią problemą spręsti, paprasto atsakymo nėra. Dažnai visuomenė pirmiausiai puola kaltinti tėvus ir reikalauti daugiau atsakomybės iš jų. Psichologai ir sociologai aiškina, jog vaikai, augantys nedarniose šeimose, kuriose pykstamasi, šaukiama ir yra naudojamas smurtas, daug labiau linkę nusikalsti. Tačiau kartais pačius žiauriausius nusikaltimus įvykdo ir taip vadinamose “tvarkingose” šeimose augantys paaugliai. Tad ar tikrai tėvai yra pagrindiniai vaikų nusikaltimų kaltininkai?

Nacionalinės tėvų ir mokytojų asociacijos narė Margaret Morrissey sako, jog pasakyti tėvams, kad šie sutramdytų rūkantį, geriantį ir nepaklusnų savo penkiolikmetį, tai tas pats, kas pasakyti jiems nuskristi į mėnulį. Pirmiausia, ne visi tėvai net nutuokia apie savo atžalų veiklą ir nusikaltimus, nes dirbantys tėvai negali vaikščioti savo nepilnamečiui iš paskos, parinkti jam draugų ar priversti įsitraukti į vieną ar kitą užklasinę veiklą, jei vaikas to nenori. Diržu savo paauglio jau nebeišvanosi. O jei ir išvanosi, vargu, ar to rezultatas bus “auksinis berniukas” ar “auksinė mergaitė”. Smurtas gimdo smurtą. Tačiau nuolaidumas ir atlaidumas dažnai irgi nebūna veiksmingi, o pokalbiai – ne visuomet išgirsti. Ką daryti? Kaip bendrauti su savo “problematišku” vaiku?

Daugybė tėvų tikisi daugiau atsakomybės iš mokytojų, nes vaikai mokyklose praleidžia didžiąją savo dienos dalį. Bet ar į mokytojo darbą įeina pareiga auklėti vaikus? Ar turėtų “moralizavimas” užimti dalį pamokų laiko? Ir ar gali mokytojas mokiniams aiškinti, kas šiame gyvenime yra gerai, o kas blogai? Juk mokytojų vertybės ir tiesos gali nesutapti su tiesomis, kurių vaikai yra mokomi šeimose. Kaip spręsti šias problemas?

Tiesa ta, jog smurtas šiandien vaikus supa nuo mažumės. Animaciniai filmukai, kuriuos žiūrėdavome mes, mokydavo, jog jei per daug norėsi iš auksinės žuvelės, liksi sėdėti geldą apsiglėbęs, jei tingėsi dirbti, negausi valgyti ir pan. Šiandieninė vaikų animacija perpildyta kovų ir muštynių vaizdeliais, o kompiuteriniai žaidimai skatina paauglių diskusijas, kur šauti “blogiukui”, kad ištrykštų daugiau kraujo. Smurtas vaikų pasąmonėje tampa normalia problemų sprendimo išraiška.

Paauglių nusikalstamumo stabdymo priemonės, tai klausimai, į kuriuos paprasto atsakymo nėra. Vaikų teisių pažeidimai, nesantaika šeimoje, draugų įtaka, ryški socialinė diferenciacija, alkoholis, žiniasklaida ir daugybė kitų veiksnių suformavo aplinką ir atmosferą, kurioje dabar gyvename. Pripažinkime, jog dažnai vėlų vakarą pastebėję besikeikiančių, rūkančių, šūkalojančių ir besistumdančių paauglių grupelę, nejučiomis stengiamės pereiti į kitą gatvės pusę arba prasilenkti neužkliudant ir net nežiūrint į jų pusę, nes bijom reakcijos ir galimo jų pykčio. Ir, deja, statistiniai duomenys patvirtina, jog bijom ne be reikalo.

 (Komentarų: 4)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: