Įkėlė Povilas Uznys. Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Daugeliui žodžiai „42 kilometrai“ asocijuojasi su kelione automobiliu. O Anglija.lt skaitytojas Povilas šią kelionę įsivaizdavo kiek kitaip – savomis kojomis iki Londono maratono finišo!
Įdomu, kas 62 metų lietuvį paskatino vienam didžiausių gyvenimo iššūkių? Apie tai skaitykite šiame jo laiške.

Noriu pasidalinti su Jumis kai kuriomis mintimis, kurios kilo nubėgus Londono maratoną.

Man 62 metai. Gyvenu Anglijoje seniai, nuo 1999 metų pradžios. Atvažiavau čia kaip ir daugelis. Maniau – pabūsiu, užsidirbsiu ir namo, į Lietuvą, bet įvyko taip, kad namais ir antra tėvyne tapo Anglija. Bet ne apie tai čia...

Šių metų balandžio 26 dieną bėgau Londono maratoną. Tai buvo mano gyvenimo svajonė. Atrodė – tokia tolima ir nepasiekiama, kaip ta žvaigždė, i kurią mes žiūrime naktį užsisvajoję. Bėgioti mėgau visą gyvenimą, bet ruoštis maratonui nedrįsdavau. Viskas pasikeitė, kai sulaukęs 62 metų nusprendžiau mesti sau iššūkį. Pradėjau ruoštis maratonui labai rimtai. Skaičiau specialią literatūrą, pradėjau intensyviai ir reguliariai bėgioti. Tai reikia daryti pastoviai, netgi po ilgos darbo dienos, nes savaitgalių neužtenka. Daug prakaito išliejau ir valandų sugaišau bėgimo trasoje, daug kilometrų nubėgau, kol pajutau, kad maratonas – mano! Jį jaučiau galįs įveikti, maratoną pradėjau netgi užuosti!

Norėdamas patekti i Londono maratoną, turėjau pasirinkti vieną iš labdaros organizacijų, kurios turėjo laisvų vietų maratono entuziastams. Pasirinkau MACS, kuri rūpinasi ir remia aklus bei gimusius su neišsivysčiusiomis akimis vaikus ir jų šeimas.
Įsipareigojau jiems surinkti ir paaukoti £1300. Buvo nedrąsu ir šiek tiek kompleksavau, kai reikėjo kreiptis į žmones dėl paramos. Niekada nebuvau to daręs. Drąsos tam suteikė tai, kad tai darau ne sau, o paaukoti pinigai atiteks vaikams, kurie nemato saulės šviesos, mamos šypsenos, nemato žaliuojančių medžių, gėlių žydėjimo. Tie pinigai atiteks vaikams šalies, kuri daugeliui tapo antrąja tėvyne, antraisiais namais. Čia mes turime galimybę normaliai dirbti ir gyventi. Nesvarbu, kad ne vienas iš mūsų pasišaipo ir pakritikuoja tuos pačius anglus ir jų gyvenimo tvarką bei įpročius. Laimei, kad mes tokie protingi, išmintingi ir taip daug visko žinome ir mokame...

Kreipiausi į draugus, pažįstamus, bendradarbius, artimuosius ir gimines. Buvau nustebintas žmonių nuoširdumu, gerumu ir supratimu. Visi, į kuriuos kreipiausi, sutiko paremti ir prisidėti prie labdaros. Šie žmonės aukojo savo pinigus visai svetimam ir nepažįstamam asmeniui. Kai kurie netgi paaukojo savo sunkiai uždirbtus ir patiems labai reikalingus pinigus. Tai rodo šių žmonių kilnumą ir verčia dar labiau jais džiaugtis. Kas išdrįs pasakyti, kad mes, emigrantai, esame ,,sugedę", susvetimėję, ar kokie nors dar? Nieko panašaus! Kai kurie iš mūsų čia perėjome sunkų ir skausmingą kelią, o mūsų širdys neabejingos svetimo skausmui ir nelaimei.

Štai tie gerieji žmonės:

Viktorija ir Gintaras Beniušiai, Rimvydas Zubernis, Daivaras ir Dženeta Kaktavičiai, Kristina Kovsaitė, Lina Uznė, Amy Herve, Ramūnas ir Reda Kamanduliai, Juozas Starka, Rolandas ir Sonata Ces, Audrius ir Tatjana Jurkevičiai, Vilija Zazeckienė, Stasys Gadeliauskas, Elena Kovsienė, Irena Kaktavičienė, Arūnas Rimelis, Eimontas Rutkauskas, Dainius Letkevičius, Vladimiras Andriuščenkovas, Kostas ir Zita Tamuliai, Rasa Baltrušienė, Vida ir Vytautas Novogreckai, Edmundas Klimavičius, Lina Birmantė, Aivaras Jakimavičius, Rasa Sarhan, Silviu Markuta, Raimondas Pestenis, Rimantas ir Aušra Marcinkevičiai, Asta Paškevičienė, Vilija Budrienė, Oleksandr Orlov, Andželika Zasinaitė, Rimantas Čiurlionis, Aleksandras Akulovas ir Sybil – maždaug 90 metų senutė anglė, kuri, nemokėdama paaukoti internetu, perdavė £5 per kitą žmogų, kai sužinojo, kad pinigai bus skirti vaikams.
Be galo Jums, bičiuliai, esu dėkingas! Žodžiais sunku tai išreikšti!

Maratoną nubėgau gana lengvai ir jau užsiregistravau į Vilniaus maratoną, kuris vyks šių metų rugsėjo 13 dieną. Reikia atiduoti duoklę ir Tėvynei!
Įstrigo atmintyje knygos ,,Maratono laukas" autoriaus Igno Staskevičiaus teiginys, kad maratoną galima palyginti su šuoliu iš lėktuvo su parašiutu. Šuoliui gal ryžtųsi ir išdrįstų ne vienas, bet ar šoktą antrą kartą? Manau, kad esu iš tų, kurie šoktų ir antrą kartą. Patyriau neapsakomų emocijų ir jausmų. Įsivaizduokite 42 km 195 m kelią, kuriame iš abiejų pusių minios žmonių! Visi rėkia, skanduoja, ploja. Bėga daugybė žmonių. Daugelyje vietų groja gyva muzika. Bėgi ir nejauti kūno svorio. Sunku apsakyti – tai reikia patirti!

Anglija.lt skaitytojas Povilas Uznys