Gegužės 7-oji Britanijoje - rinkimų į parlamentą diena. Klausimas dėl imigrantų buvo vienas pagrindinių visos rinkimų kampanijos metu.

Konservatorių vadas Davidas Cameronas, prieš penkerius metus tapęs šalies premjeru, žadėjo sumažinti imigraciją iki dešimčių tūkstančių, bet jam nepavyko: oficialiais duomenimis per 2014 m. į Britaniją gyventi atvyko arti 300 tūkst. žmonių. Per šiuos rinkimus rinkėjai politikus spaudė duoti atsakymą, ką šie darys su imigrantais.

Pagrindinių partijų – konservatorių ir leiboristų - požiūris į imigrantus pastaraisiais metais labai supanašėjo. Ir vieni, ir kiti pasišovę apkarpyti pašalpas, kuriomis, jiems atrodo, piktnaudžiaujama. Nors statistika sako, kad tik 6 procentai imigrantų gyvena iš pašalpų, iš politikų kalbų susidaro įspūdis, kad būtent imigrantai yra didieji veltėdžiai, kuriuos reikia priversti dirbti.

Aš už tai, kad žmogus dirbtų, nes tinginystė gadina charakterį. Tačiau jeigu darbas neteikia pasitenkinimo, o už tai, kiek uždirbi, neįmanoma pragyventi, toks darbas charakterį gadina dar labiau. Ir beje, sunkiai dirbantis ir pragyventi nepajėgiantis žmogus labai greitai gali tapti įtūžusiu ir nesuvaldomu. Įsiutusi minia – štai ko bijo visos valdžios, nesvarbu, kairiosios ar dešiniosios pakraipos.

Pašalpos ir kitos išmokos, kurios užtikrina šiokį tokį duonos kąsnį, dalijamos ne dėl to, kad valdžia geraširdė – tai būdas valdantiesiems užtikrinti visuomenės stabilumą ir savo pačių saugumą.
Išsipūtęs gerovės valstybės biudžetas – tai mokestis, kurį sparčiai augančios turtinės nelygybės visuomenė moka už socialinę ramybę.

Konservatoriai socialinių pašalpų pavidalu išmokamą užmokestį vargšams už tai, kad jie nekeltų riaušių, pradėjo mažinti. Akivaizdu, kad mažina atsargiai, nekerta iš peties, nes tai būtų pražūtinga jiems patiems, o karpo palaipsniui, čia pat teigdami kuriantys darbo vietas, kad žmonės galėtų užsidirbti.

Deja, tokie darbai, kur galima užsidirbti, išgraibstomi labai greitai. Prie prestižinių ir pelningų darbo vietų rikiuojasi kandidatų iš tų pačių anglų eilės. Darbo rankų labiausiai trūksta sandėliuose ir fabrikuose, šiukšlių surinkimo ir valymo sektoriuose, ten, kur darbas sunkus ir menkai apmokamas. Bet kažkas jį turi atlikti. Būtent tokių darbų gausa ir sutraukė tiek daug imigrantų.

Gerovės valstybės, kuri rūpinasi kiekvienu gyventoju, burbulas pamažu pradeda bliūkšti. Apsimestinis politinis korektiškumas irgi trūkinėja per siūles. Visiškai neseniai viena televizijos komentatorė imigrantus pavadino tarakonais ir niekas nesipiktina.

Dar prieš keletą metų tokie pasisakymai būtų sulaukę neigiamo politikų vertinimo, bet šiandien praleidžiami pro ausis. Turint omeny, kad, viena vertus, verslininkai virkauja be imigrantų pražūsiantys, o, kita vertus, net 70 procentų JK piliečių pasisako prieš imigraciją, tokia politikų, norinčių įtikti ir tiems, ir tiems, laikysena nestebina.

Iš aukšto imta kalbėti ne tik apie imigrantus. Su neslepiama panieka vis dažniau ir atviriau prabylama apie visus, kurie dėl kokių nors priežasčių nepajėgia pasirūpinti patys savimi. Ekonomika buksuoja ir tai skatina ieškoti kaltų. Kaip visais laikais taip ir dabar pirmieji į kaltųjų eilę statomi imigrantai ir varguoliai, nesvarbu, kad ne jie priėmė neteisingus politinius ir ekonominius sprendimus ir ne jie sužlugdė bankus.

Šie rinkimai išsklaidė nemažai iliuzijų apie kapitalistinės visuomenės sukurtą gerovės valstybę. Iš tikrųjų atėjo metas atsipeikėti ir pradėti vadinti daiktus tikraisiais vardais. Pats laikas suprasti, kad žemėje rojaus, kurio vardas Anglija, nėra.

Zita Čepaitė