Kodėl šiuo metu gyvenate ne Lietuvoje?

Agnė: Ruošiuosi medicinos studijoms. Dar likus porai metų iki mokyklos baigimo nusprendžiau studijuoti Stokholme. Esu pasirinkusi medicinos studijas, o jų programa čia – Švedijoje – yra itin aukštos kokybės, universitetas jaukus, o ir miestas labai gražus. Be to, mano sesė studijuoja čia pat, o aš savo studentiško gyvenimo be jos nelabai ir įsivaizduoju.

Mindaugas: Jau aštuoneri metai gyvenu Vokietijoje, ten baigiau Vasario 16-osios gimnaziją ir dabar studijuoju ekonomiką. Mama nusprendė gyventi ir dirbti svetur, todėl pasiėmė mane kartu, kai man buvo 14 metų. Studijuoju finansines rinkas ir prekybą jose – tai ir mano hobi, ir būsimasis darbas. Planuoju grįžti į Lietuvą ir dirbti čia, galbūt net nuo kitų metų.

Kokią įtaką gyvenimas užsienyje daro tavo patriotiškumo jausmui, santykiui su tėvyne?

Agnė: Patriotiškumo jausmas manyje tūno turbūt jau nuo tada, kai pradėjau suvokti, ką mano šalis reiškia pasauliui ir man pačiai, kokia mano kilmė, kuo man svarbi mano tauta ir jos istorija. Manau, tas jausmas niekada ir nekis, nesvarbu, ką veikčiau ar kur gyvenčiau. Taip sakau todėl, kad per praleistus užsienyje metus niekas ir nepasikeitė – mano patriotiškumas atėjo iš šeimos, buvo įskiepytas tėvelių auklėjimo. Kiek kitokia situacija yra su požiūriu į Lietuvą – ilgesys. Pasiilgstu namų... Vietos, kurioje augau bei pažinau pasaulį, kultūros ir viso to, kas yra ten ir ko taip trūksta čia. Tikiu, kad ir kokia pasaulietiška asmenybė būčiau, žodis „Lietuva” ir jo reikšmė iš mano lūpų skambės vis garsiau ir su vis didesne pagarba bei pasididžiavimu.

Mindaugas: Pabuvęs svetur, įgauni geresnį gebėjimą lyginti ir vertinti bei pradedi žvelgti į tuos pačius dalykus iš kito požiūrio taško. Dauguma aktyvių užsienio lietuvių tampa dideliais patriotais dėl to, jog pradeda gilintis į tai, ko yra išsiilgę ar netekę. Būnant Lietuvoje, kur viskas arti ir čia pat, lengva nuvertinti ar užmiršti, ką turi, tik praradus pasidaro aiškiau.

Kaip Tu, Agne, Švedijoje ir, Mindaugai, – Vokietijoje, išreiškiate savo patriotiškumą, kaip perduodate žinutę, kad esate lietuviai?

Agnė: Kiekvienas žmogus patriotiškumą supranta skirtingai: vieni garsiai „rėkia" ir tik viešai pristato save esą didžiaisiais patriotais, kiti skambius žodžius pasilieka sau ir viską pasako darbais. Patriotiškumas man – tai ne vieną kartą per metus sudainuota lietuviška daina ar per valstybines šventes iškelta trispalvė, man tai gyvenimo būdas ir – jei tuo gyvenu – darau tai būdama atsakinga sau, o ne kitiems.

Stokholme šoku tautinių šokių kolektyve „Baltija", aktyviai dalyvauju renginiuose, skirtuose Lietuvai, palaikau šiltus santykius ir bendrystę su lietuviais, taip pat gyvenančiais ne Lietuvoje, o dar stipresnius ryšius palaikau su pačia Lietuva ir joje esančiais žmonėmis. Lietuvybe didžiuojuosi ir tarp draugų užsieniečių: nenuėjo veltui poros lietuviškų sakinių mokymasis, pasakojimai apie lietuvių tremtį okupacijos metais. Nuostabaus Lietuvos kraštovaizdžio nuotraukos taip pat susilaukė daug dėmesio.

Mindaugas: Savo patriotiškumą išreiškiu dalyvaudamas Vokietijos lietuvių bendruomenės gyvenime. Viena iš pagrindinių lietuviškumo „salų” yra Vasario 16-osios gimnazija, visi didesni miestai turi lietuvių bendruomenes. Čia vyksta įvairūs renginiai, projektai bei minimos lietuviškos šventės. Bendraudamas su kitų tautų žmonėmis mielai pasakoju apie Lietuvą ir jos istoriją, nes apie Lietuvą žinoma ne tiek ir daug.

Kaip vertinate – ar švedų ir vokiečių jaunimas patriotiškas savo tėvynės atžvilgiu? Kaip jie tai išreiškia?

Agnė: Manau, jog švedų jaunimas visai nėra atsidavęs savo šaliai, nelaiko savęs patriotais ir galų gale gal niekad ir nėra rimtai apie tai susimąstęs. Ne kartą šia tema esame diskutavę su draugais švedais ir tuomet pastebėdavau didžiulį skirtumą tarp mąstymo, kurį turiu aš, ir to, kas sukasi jų galvose. Kol kas dar nesugalvojau, ar teigiamai, ar neigiamai vertinu tokį jų požiūrį, tačiau išvadas, kodėl taip yra, jau spėjau padaryti pati. Nuo pat mažų dienų Švedijos darželiuose vaikučiai yra pratę žaisti skirtingos kilmės vaikų būriuose, mokytis kalbėti įvairiomis kalbomis ir visas jų auklėjimas yra paremtas ne meilės tėvynei ideologija, o tarpusavio supratimu, laikant save pasaulio piliečiais. Kadangi žmogaus tautybė nėra sureikšminama, kalbant įvairiais klausimais ar sprendžiant bet kokias problemas, tad ir kiekvienam asmeniškai jo kilmė nėra ypatingai svarbi.

Mindaugas: Vokietijos jaunimas yra patriotiškas ir aktyvus, nors ir turi slegiančių istorijos nuoskaudų, bet ateinančios kartos vis labiau išsivaduoja iš praeities šešėlio. Kaip Lietuvoje, taip ir Vokietijoje, jaunimas nelygus jaunimui – yra aktyvių, ir priešingai. Vokietijos jaunimas projektų gausa tikrai negali skųstis, net yra projektas, panašus į „Misija Sibiras", kurio metu tvarkomos žuvusiujų kareivių kapavietės.

Pakalbėkime apie šių metų „Misiją Sibiras" Tadžikistane. Kokie trys įvykiai, patirtys ar emocijos iš ekspedicijos labiausiai įsiminė?

Agnė: Labai sunku išskirti būtent tris momentus, kurie labiausiai įsirėžė atmintyje. Ekspedicija yra palikusi vientisos visumos įspūdį, ypač dabar, kai per praėjusį nuo grįžimo laiką visi potyriai ir apmąstymai jau spėjo susirikiuoti į savas vietas. Tačiau, jeigu tai neišvengiama, pirmoje vietoje, matyt, iškiltų kontrastas tarp emocijų, kai kapinėse ieškodami lietuviškų kapų rasdavome tik surūdijusias lenteles be jokių užrašų, ir momentų, kai pavykdavo įžvelgti palaidotų lietuvių tremtinių pavardes. Tokia situacija, aišku, pasikartodavo daug rečiau, tačiau tas džiugesys, radus lietuviškus kapelius, palieka tik dar didesnį įspūdį. Nemažesnę nuostabą patyriau ir išgirdusi vietinių senolių prisiminimus apie tuomet kartu su jais gyvenusius bei dirbusius lietuvius. Tad tai traktuočiau kaip antrąjį įsimintiną momentą. Galų gale trečioji vieta atitektų memorialinės lentos statymo procesui. Su nuoširdžia pagarba, giliais apmąstymais ir sunkiu darbu palikau ten dalelę savęs. Ta dalelė užima be galo svarbią vietą ir mano atsiminimuose.

Mindaugas: Atmintyje įstrigo moteris, kurią sutikome Tadžikistano Respublikos sostinėje Dušanbė. Ji – tremtinių vaikas, o kalbėjo su nuostabiu marijampolietišku akcentu, kažkur pasaulio gale - link Afganistano sienos. Atvežėme jai lauktuvių iš Lietuvos – juodos duonos, kurią moteris bučiavo, lyg būtų kažkas švento – čia ir jai, ir man akys ašaroti pradėjo. Įspūdį padarė Tadžikistano gamta, jų kultūra ir žmonės. Gamta labai atšiauri: kalnai ir slėniai, ant kurių tik keli krūmeliai auga ir pavienis asilas bėgioja. Karštis saulėje nežmoniškas, gal penkiasdešimt laipsnių, todėl žvakės, uždegtos kapinėse, ištirpdavo nespėjusios sudegti. Nėra ten pramonės, žmonių mėnesio uždarbis – apie 200 litų, sovietmečio paveldas ir musulmonų tradicijos, valdžios diktatūra, žmonių nuoširdumas ir svetingumas – chaoso harmonija.

Ar buvimas vienoje iš projekto „Misija Sibiras” ekspedicijų pakeitė požiūrį ir žinias apie tremtį?

Agnė: Ta didi frazė, kurią daugelis suvokia kaip vieną iš ekspedicijos tikslų – „važiuoju ten, kad suprasčiau, kaip tuomet gyveno bei jautėsi tremtiniai" – drįstu teigti, yra per skambi. Nenoriu nuvilti, bet tokių lūkesčių turintiems ten tektų nusivilti kur kas labiau. Mano požiūrio į tremtį, kaip į istorinį įvykį, ekspedicija nepakeitė, tačiau ji kur kas prailgino ir praplėtė tos istorijos išliekamumo trukmę.

Mindaugas: Požiūris labai pasikeitė ir į tremtį, ir ne tik. Nors niekada tikrai nesuprasime, ką patyrė ir išgyveno tremtiniai, bet nukeliavęs į tokį tolimą ir atšiaurų pasaulio tašką geriau įsivaizduoji, kaip sunkiai ten žmonės turėjo gyventi. Kalbėdamas su tremtinėmis iš Tadžikijos galiu net realiai įsivaizduoti, kas ir kaip ten atrodė. Po ekspedicijos pradėjau labiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, kryžius, paminklus, kapines, jų būklę ir jose palaidotų žmonių svarbą. Pradedi labiau vertinti savą istoriją, nes ji pasidaro asmeniška ir paliečiama - labiau tavo.

Pilnas interviu publikuojamas www.delfi.lt
Visų projekto dalyvių dienoraščius galite pasiskaityti projekto tinklapyje http://www.misijasibiras.lt, skiltyje "Dienoraščiai".