Akylesni tinklapio Anglija.lt skaitytojai turbūt pastebėjo, kad kartkartėmis, ypač pristatant valstybės programas, kaip pavyzdžiui „Globali Lietuva” iš tėvynės išvykusieji nebevadinami emigrantais. Surastas kitas pavadinimas - pasaulio lietuviai. Ausiai skamba gražiau ir maloniau. Tik nežinau, kas nuo to keičiasi.

Kiekvieną vasarą į Lietuvą suvažiuoja daugybė po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių. Kai paskaičiuoju, pusė mano draugų, neskaičiuojant tų, kuriuos įgijau Londone, yra iškrikę po įvairias šalis. Ir kiekvieną vasarą dėliodama intensyvų viešnagės Vilniuje tvarkaraštį pirmumo tvarka skubu įtraukti iš kitų kraštų trumpam grįžusius draugus.

Jie emigrantai ar pasaulio lietuviai? Štai mano draugė iš Kanados. Kanadoje gimusi, į Lietuvą atvyko šaliai vos atgavus nepriklausomybę, pragyveno čia apie dešimt metų, išvyko atgal į Kanadą ir dabar kas porą metų atvyksta pasisvečiuoti. Emigrante jos tikrai nepavadinsi. Pasaulio lietuve ji pati savęs nevadina. Vadina – lietuve. Jei reikia tiksliau – užsienyje gyvenančia arba Kanados lietuve.

Kiti draugai – jau penkiolika metų Paryžiuje. Nei jų kūryba (jie dailininkai), nei šeimos gyvenimas Lietuvos ribose nebesutelpa – jiems reikia didesnės erdvės. Ar jie emigrantai?

Mano gimtajame kaime žmonės sakydavo: kaip pavadinsi – nepagadinsi. Gal dėl to aš per daug nesirūpinu, kuo mane vadina - emigrante, pasaulio lietuve, ar “svieto” perėjūne. Ir tiesą sakant, visiškai nesuprantu, kodėl emigrantas įgavo blogą vardą. Juk emigrantas yra tas, kuris iš gimtinės išvyksta gyventi į kitą šalį. Visiškai neutralus pavadinimas, neturintis jokio vertybinio aspekto.

Tačiau Lietuvoj skubos tvarka žodžiui “emigrantas” buvo suteiktas neigiamas atspalvis. Kodėl? Atsakymą rasti nėra paprasta, bet nujaučiu, kad mūsų kultūroje kalba veikia ne vien kaip susižinojimo priemonė, bet ir kaip kontrolės mechanizmas, ir kolektyvinės pasąmonės gilumoj rusena tikėjimas, kad žmonės nedarys to, apie ką kiti kalba su panieka.

Gal skamba naiviai, bet išties sąmonės ir elgsenos kontrolė per kalbą yra labai stipri. Ir kuo glaudesnė ir uždaresnė bendruomenė – o lietuviška bendruomenė tokia ilgą laiką buvo ir didžiąja dalimi tebėra – tuo tas poveikis stipresnis. Nes nėra daug žmonių, kurie ilgą laiką galėtų daryti tai, ką dauguma niekina.

Gal žodžio ”emigrantas” pavertimas niekinamuoju žodžiu buvo įslaptintas kovos su masine emigracija ginklas? Juk panaši taktika ne taip seniai buvo naudojama siekiant, kad moterys nebūtų pernelyg išrankios vyrams; išgąstis, kad gali likti niekinamąja senmerge, iškart tinkama linkme sustyguodavo mąstymą - griebk pirmą pasitaikiusį, kad tik ištekėtum.

Bet tos gudrybės staiga nustojo veikti. Šiuolaikinėms merginoms nebaisu, kad bus pavadintos senmergėmis - jos gyvena taip kaip nori, nesukdamos galvos, ar atitinka kitų įsivaizdavimus. Ir tiesiog stebuklas - baimei dingus baimę varantis žodis irgi prapuolė iš vartosenos. Su žodžiu “emigrantas” darosi kažkas panašaus – jis nebereikalingas, nes nebeatlieka atgrasymo funkcijos.

Žodžio “emigrantas” palaipsnis keitimas švelnesniais užsienio arba pasaulio lietuvio terminais, mano galva, rodo, kad kova su emigracija pralaimėta, ir Lietuvos vyriausybė, anksčiau barškinusi skambiomis frazėmis apie emigrantų susigrąžinimą ar emigracijos suvaldymą, sudėjo ginklus.

Nuoširdžiai prisipažinsiu – jei manęs kas paklaustų, ar norėčiau būti vadinama pasaulio lietuve ar emigrante, mieliau rinkčiausi pastarąjį vardą.

Ir ne vien dėl ištikimybės savo knygai “Emigrantės dienoraštis”. (Įsivaizduokit pavadinimą “Pasaulio lietuvės dienoraštis” - turbūt nė vienas net pirmo puslapio nebūtumėt atsivertę.) Tiesiog manau, kad žodis “emigrantas”, nors ne taip maloniai skamba, yra sąžiningesnis pastarojo dešimtmečio išvykėlių atžvilgiu. Bet viskas keičiasi, ir jau teko sutikti ne vieną išvykėlį iš Lietuvos, kuris žodį “emigrantas” priima kaip įžeidimą, bet pasaulio lietuviu/e vadinasi mielai.

Zita Čepaitė