Pasaulyje yra dvi sėkmingai emigrantus susigrąžinančios valstybės, ir abi jos turi Grįžimo įstatymą, kokio reikėtų Lietuvoje, sako Seimo Migracijos komisijos narys Kęstutis Masiulis. Savo ruožtu migracijos ekspertas Karolis Žibas teigia, kad tai – tik instrumentas, kuris neveiks, jei nėra turinio.

„Turinys yra Lietuvos socioekonominė situacija. Kol nebus išspręstos struktūrinės problemos – didžiulė socialinė atskirtis, pažeidžiamumas darbo rinkoje, didžiuliai atlyginimų skirtumai, – tikėtis didelės grįžtamosios migracijos būtų naivu“, – kalba K. Žibas.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys K. Masiulis įregistravo Grįžimo įstatymo projektą, kuriame aptariama valstybinė grįžimo politika, grįžtančiųjų į Lietuvą teisės ir jų apsauga.

„Studijuodamas kitų valstybių patirtį pastebėjau, kad yra tik dvi valstybės, sėkmingai susigrąžinančios savo prarastus piliečius. Tai Airija ir Izraelis. Daug savo piliečių „padovanojusi“ JAV, Didžiajai Britanijai, penktame dešimtmetyje sumažėjusi iki 2,8 mln., sugebėjo atsistatyti iki 4,5 mln. gyventojų.

Izraelis, kuris po karo pradėjo nuo kelių šimtų tūkstančių žmonių, dar prieš 50 metų turėjo tik 2,8 mln., dabar turi 8 mln. Kilo klausimas – ką jos tokio turi? Jos turi grįžimo įstatymą. Jos pradėjo nuo įstatyminės bazės sukūrimo, kuri numato sąlygas, kaip susigrąžinami išvykę asmenys“, – LRT.lt pasakoja K. Masiulis.

Reikėtų sukurti „vieno langelio“ principu veikiančią instituciją

Seimo narys sako siūlantis kurti instituciją, kuri sudarytų sąlygas grįžimui, ir ne tik susigrąžinti Lietuvos piliečius, buvusius Lietuvos piliečius, tačiau ir asmenis, kurie turi sąsajų su Lietuva.

„O sąsajų gali būti įvairių. Na, tarkime, vertėjavo žmogus Afganistane mūsų kariuomenei ir afganams. Jis turi sąsajų su Lietuva. Galbūt kitas studijuoja lietuvių kalbą, labai myli mūsų kultūrą, neturi kriminalinės praeities, švarią biografiją, – turi sąsajų.

Įvairūs asmenys, kuriuos traukia Lietuva, galėtų būti priimami ir integruojami. Tas įstatymas numato, kad turėtų būti sukurta institucija ar iš esamų paskirta viena, kuri būtų atsakinga už žmonių priėmimą, integravimą ir įvairių sąlygų sukūrimą. Taigi reikia įstatymo, institucijos, dėmesio, taip pat ir lėšų“, – kalba pašnekovas.

Pasak K. Masiulio, jei tokia institucija būtų sukurta, ji turėtų elgtis gudriai: „Štai, žiūrėkime, Venesueloje yra didžiulė krizė, joje 50 tūkst. žmonių turi sąsajų su Lietuva. Daugelis jų – gydytojai, mokytojai, inžinieriai. Aišku, greičiausiai jie kalba ispaniškai, tam tikrų integracijos problemų būtų, bet ką tokiais atvejais daro Izraelis? Jis į tokias valstybes siunčia savo emisarus, paskui lėktuvais gabenasi tuos žmones pas save. Aš siūlyčiau elgtis panašiai.“

Siūlo ne pirmą kartą

Parlamentaras sako ne pirmą kartą siūlantis panašią idėją. Pirmą kartą panašų siūlymą K. Masiulis pateikė 2008-2009 metais Andriaus Kubiliaus vyriausybei.

„Tuomet siūliau sukurti instituciją, kuri padėtų susigrąžinti emigrantus, tačiau A. Kubilius atsakė, kad pinigų ir taip trūksta, jų tenka skolintis, taip pat kuriama institucija „Investuok Lietuvoje“, kuri padėtų sukurti investicinę aplinką. Aš jam tuomet sakiau, kad Izraelis, nepaisant krizės, tai darė, nes jei nebus žmonių, nebus augimo. Jis manęs nepalaikė, sakė, kad nėra galimybių.

Tačiau dabar aplinkybės pakitusios – dabar biudžetas yra netgi perteklinis. Čia trūksta žmonių, kurie galėtų darbuotis. Gudriai laviruodami, mes galime didinti gyventojų, darbuotojų, mokesčių mokėtojų skaičių ir didinti gerovę. Kito kelio nėra“, – teigia K. Masiulis.

Pasak pašnekovo, dabartinis partijos vadovas Gabrielius Landsbergis labai entuziastingai palaikė idėją, pamatęs įstatymo projektą. „Sulaikiau palaikymo, kad tai labai konceptualu, naujoviška ir reikalinga. Nežinau, kaip palaikys kiti kolegos, tačiau manau, kad tai yra gera idėja“, – kalba K. Masiulis.

Aiškina, kodėl įstatymas neveiks

Etninių tyrimų instituto migracijos ekspertas K. Žibas tikina, kad pirmiausia reikia kalbėti apie struktūrinius veiksnius, o ne fragmentinius arba deklaratyvius bandymus.

„Buvo kalbama apie lietuvių pasus, dabar bandoma kalbėti apie Grįžimo įstatymą. Tačiau manau, kad, kol Lietuvoje nebus išspręstos struktūrinės problemos – didžiulė socialinė atskirtis, pažeidžiamumas darbo rinkoje, didžiuliai atlyginimų skirtumai, – tikėtis didelės grįžtamosios migracijos būtų naivu. Šiame kontekste reikia galvoti, ką Lietuva gali pasiūlyti tiems žmonėms Venesueloje ar dar kažkur.

„Vieno langelio“ principas vertintinas teigiamai, jis būtų naudingas ne tik žmonėms, kurie planuotų grįžti į Lietuvą, jis įgyvendinamas ir integruojant užsieniečius užsienio šalyse. Tai yra gerai, tačiau reikia suprasti, kad tai yra tik instrumentas, bet ne turinys. O turinys yra Lietuvos socioekonominė situacija. Be turinio instrumentas gali būti tik deklaratyvi forma“, – sako K. Žibas.

Kol kas, pasak migracijos specialisto, nors kalbame apie didesnius grįžtančiųjų skaičius, galime sakyti, kad stebime ne didėjančią grįžtamąją migraciją, o apykaitinę. Žmonės grįžta, grįžimą deklaruoja ir vėl išvyksta uždarbiauti. Tai rodo, kad procesas įgauna visai kitą formą.

„Yra įvairių iniciatyvų – „Renkuosi Lietuvą“, „Kurk Lietuvai“, ir dėl to galime pasidžiaugti, nes kai kurios jų yra ganėtinai veiksmingos, tačiau reikia pabrėžti, kad jos liečia tik labai nedidelę dalį visos emigracijos struktūros. Dažniausiai kalbama apie sėkmingus užsienyje gyvenančius lietuvius, kurie turi didelius socialinius resursus, geras pozicijas darbo rinkose.

Taip mes kuriame ne globalią Lietuvą, o selektyviai globalią Lietuvą. Tačiau dar egzistuoja nemažai lietuvių, kurie yra išnaudojami, pakliūva į modernios vergystės spąstus. Tad jei kalbame apie globalią Lietuvą, turėtume kalbėti apie visus lietuvius. Svarbus platesnis požiūris, ne tik instrumentai, bet ir turinys“, – pažymi K. Žibas.