Virginija Stukaitė-Laniauskienė
"Infozona"

Gyvendami svečioje šalyje suaugusieji susiduria su daugybe problemų: darbo, būsto paieškos, kalbos mokymosi, pagaliau patys išgyvena prisitaikymo sunkumų. Vaikų problemos, ypač skundai, kad neturi draugų, kartais atrodo neverti dėmesio. Dažnai galvojama, kad vaikai prie visko lengvai pripranta. Tačiau psichologai sako, kad prisitaikyti naujoje aplinkoje vaikui reikia dar daugiau pastangų nei suaugusiajam.

Ant suolelio – vienas...

Dominyko (vardas pakeistas) klasėje stovi nedidelis suolelis. Ant jo, jei kam prasta nuotaika, galima atsisėsti netgi pamokos metu. Tuomet moksladraugiai gali prieiti ir, kaip kas moka, paguosti sėdintįjį, praskaidrinti jam nuotaiką. Kartą ant to suolelio atsisėdo Dominykas, nes tądien jam buvo labai liūdna. Grįžęs namo vaikas atrodė kažko prislėgtas. Mamai jis pasiguodė, kad atsisėdus ant „nuotaikų“ suolelio, prie jo nepriėjo nė vienas bendraklasis.

Dominykui dabar septyneri. Guvus ir komunikabilus berniukas visiškai, regis, nesirūpino, kad kalbama apie jį. Kiek sutriko pasiteiravus apie draugus. Tyliai prisipažino, kad vaikai su juo nelabai nori žaisti. Kodėl? Gal todėl, kad Dominykas priėjęs klausia: “Ar tu mano draugas?” Atsakymas – “Ne”. Mums, lietuviams, tikrai neįprasta taip klausti. Anglijoje toks klausimas, pasak berniuko mokytojos, norma.

Berniuko motinos rūpestį, kad sūnus atsiskyręs nuo bendraamžių, mokytoja bando išsklaidyti ramindama, jog mama turinti tik džiaugtis, kad „Dominykas nežaidžia tų kvailų žaidimų su berniukais.“ Kokie tie kvaili žaidimai, niekas negali paaiškinti. Tačiau pertraukų metu jis bendrauja daugiau su mergaitėmis.

Per pamokas Dominykui gerai. Dėl puikaus elgesio mokytoja jam į atlapą vis prilipdo ženklelį. Dominykas labai gražiai piešia, puikiai dainuoja, jis geras matematikas, tačiau už pasiekimus moksle pagyrų niekas nedalija... Tiesa, kartą mūsų herojų matematikos mokytoja pasiskyrė asistentu, kad jis padėtų silpniau besimokantiems. Tai vienintelis vaiko gabumų įvertinimas.

Beje, berniukas lanko vieną iš lietuviškų šeštadieninių mokyklėlių ir joje jaučiasi gerai. Turi draugų – tiek berniukų, tiek mergaičių. Ir su visais žaidžia, nelaukdamas draugystės patvirtinimo.

Vietiniai žiūri „kreivai“

Kalbinti paaugliai, Anglijoje pragyvenę po kelerius metus, svarsto, kad rimčiausia problema čia – kaip susirasti draugų. Dėl mokslų jie jaudinasi mažiau, nes tvirtina turį pakankamą žinių bagažą dar iš Lietuvos ir čia jis labai praverčia.

Viena iš kalbintų penkiolikmečių, Neringa P. (vardas pakeistas), Londone gyvena jau trejus metus. Ji sako, kad susirasti mokykloje draugų – nelengva, ypač silpnai mokant anglų kalbą. Vietiniai į atvykėlius žiūri “kreivai”. Nors Lietuvoje Neringa teigia neturėjusi jokių bendravimo sunkumų, atvykusi čia ji gana ilgą laiką pietaudavo viena, nedalyvaudavo bendraamžių pokalbiuose, namo keliaudavo irgi viena. Ji niekam apie tai nepasakojo, pati ieškojo, kaip spręsti šią problemą.

Neringa visada sveikindavosi su bendraklasiais, stengėsi būti linksma ir visiems atsakydavo šypsniu. “Tačiau nelindau bendrauti, kol manęs nepakvietė – nedrįsau”, – prisipažįsta paauglė. Ledus pralaužė toje pačioje klasėje besimokanti indė. “Pasitaikė kartu važiuoti namo. Persimetėme vienu kitu žodžiu. Mes gyvenome beveik šalia. Kitą rytą kartu vykome į mokyklą. Tądien truputį pasikalbėjau su kaimynės draugais. Tai gal paskatino ir kitus su manimi bendrauti”, – pasakoja ji.

Išdavystės patirtis

Bėda yra ne tik susirasti draugą. Lietuviai pastebi ir kitą dalyką – kad naujai surastais draugais ne visada gali pasitikėti.

Orinta (vardas pakeistas) pasakoja, kad kartais nauji draugai tiesiog patys veržiasi bendrauti. Vėliau paaiškėja, kad tas noras atsiranda tik tada, kai susipykstama su savo bičiuliais. Pati Orinta labai skaudžiai išgyveno išgirdusi, kad naujajai bičiulei pasakytą paslaptį greit ėmė aptarinėti visas būrys bendramokslių. Mergina sako, kad tai nepridėjo pasitikėjimo ir noro bendrauti su moksladraugiais. “Mane ta išdavystė labai įskaudino ir paskatino nepasitikėti žmonėmis. Truputį, aišku, įgavau ir patirties”, – sako Orinta. Po kurio laiko Orintos tėvams persikrausčius gyventi kitur, jai teko keisti mokyklą. Paauglė sako, kad pereidama mokytis kitur, išgyveno rimtą stresą. Visa laimė, kad naujojoje mokykloje aplinka buvo kur kas draugiškesnė ir Orinta greit apsiprato.

Tačiau dabar mergaitę vėl ima griaužti nerimas – jos šeima svarsto galimybę grįžti į Lietuvą. Kaip bus gimtinėje? Mergina viliasi, kad mokslus galės baigti Anglijoje.
Pradžia – visiems nelengva

Mokytoja Liuda Jovaišienė jau septynerius metus gyvena Londone ir daugiau kaip pusę to laiko mokytojauja. Ji dirba vyskupo Challonerio (Bishop Challoner) vardo katalikiškoje mokykloje ir vaikų prisitaikymo Anglijoje problemos jai gerai žinomos. Tarp jos auklėtinių – daug lietuvių, kurie dar nemoka ar mažai moka angliškai.

L.Jovaišienė teigia, kad vaiko adaptacija naujoje aplinkoje labai priklauso nuo to, koks jis buvo Lietuvoje. Komunikabiliam, drąsiam vaikui bus lengviau ir čia. „Be to, labai svarbu, ar namuose vaikas jaučiasi saugus, ar geri santykiai tarp jo ir tėvų. Daug lemia kalbos mokėjimas, tačiau ir kalbantiems angliškai bei bendravimo problemų neturintiems vaikams pradžia būna sunki. Dar nė vienas nesigyrė, kad tik atvykus, viskas puikiai klojosi“, – sako mokytoja.

Pasak L.Jovaišienės, vaikai nemoka apsimetinėti. Tad visose mokyklose pasitaiko visko: ir paprasto nedraugiškumo, ir įžeidinėjimų. „Lietuviukai visada kultūringi, mandagūs, paprastai greitai parodo gerų pasiekimų moksle ir dažniausiai yra kitų gerbiami“, – sako ji. Pasitaikančios nedraugiškumo problemos neretai kyla tarp pačių lietuvių. Ji neneigia, kad kartais pačiai tenka pabūti psichologo vietoje – mokinukus ir išklausyti, ir paguosti. Nors mokykloje yra psichologas, tačiau išsikalbėti angliškai ne visada paprasta.

Pietų pertrauka – parke

Keturių vaikų mama Ramunė Grigaitienė sėkmingos savo atžalų adaptacijos pagrindu laiko anglišką švietimo sistemą. Moteris pasakoja, kad atvykus buvo nemažai baimės, kaip seksis sūnums darželyje ir mokykloje. Tačiau nerimas pradingo pačią pirmąją dieną, nes jos sūnui buvo sudarytos sąlygos kiekvieną dieną per pietų pertrauką pamatyti mamą. R.Grigaitienė pasakoja: „Kiekvieną dieną, paruošusi vaikui pietus, eidavau į mokyklą su juo susitikti. Pietauti mus abu išleisdavo iš mokyklos teritorijos, tad keliaudavome į netoliese esantį parką“.

Neprabėgus nė savaitei, sūnus pareiškė norą pietauti su moksladraugiais.
Jaunėlis sūnus darželyje sunkumų, anot R.Grigaitienės, irgi nepatyrė. Kol vaikas žaisdavo, mama jo laukdavo kitame kambaryje, kad prireikus, galėtų sūnui pagelbėti. Toks adaptacinis periodas truko kelias dienas, kol tapo aišku, kad mažasis jaučiasi gerai.

Prisitaikymas svečioje šalyje – iššūkis

Psichologijos magistrė Edita Radzevičiūtė, šiuo metu dirbanti savanore konsultante vienoje iš Londono mokyklų, teigia: “Vaikams, ypač ankstyvojoje vaikystėje ir pradinės mokyklos amžiuje, išvykusiems į kitą šalį, gali būti labai sunku. Čia atvykęs jis netenka įprastos aplinkos, draugų, mylimų senelių, mažai begirdi gimtosios kalbos. Mokykloje vaikas lieka vienas ir turi susidoroti su jį užgriuvusiomis naujovėmis. O savo jausmus įvardyti žodžiu pradinės mokyklos amžiuje vaikui dar sunku“, – teigia psichologė.

Komentuodama Dominyko „suolelio istoriją“, psichologė sako, kad suolelis nebloga priemonė parodyti savo jausmus – kad „šiuo metu man liūdna“. Tačiau jei jis tik paaštrina situaciją ir padidina vaiko diskomfortą, nėra gerai. Čia jau krenta akmuo į mokytojos daržą – ji galėjo nors truputį pakoreguoti situaciją, paskatindama vaikus prieiti prie Dominyko. E.Radzevičiūtė dar atkreipia dėmesį, kad Dominyką mokytoja galėtų pagirti ne tik už gerą elgesį ir už jo pasiekimus moksle. „Ypač jam svarbus būtų padrąsinimas dėl jo pačių mažiausių pastangų bendravimo srityje“, – sako psichologė. Neatmetama, kad Dominykas, patyręs bendravimo nesėkmių su bendraamžiais, stengiasi tą trūkumą kompensuoti siekdamas mokytojos pripažinimo.

Pasak E.Radzevičiūtės, „Dominykas greičiausiai turėjo kokią nors jam vienam žinomą negatyvią patirtį, dėl kurios jis suabejojo, ar gali būti pilnaverčiu savo angliškai kalbančių bendraamžių berniukų draugu“.
Esu užsienietis. Manęs turbūt nepamėgs..?

Škotijoje šiuo metu gyvenančiam ir vaikus konsultuojančiam psichiatrui Vytautui Blažiui tiek mažiukų, tiek paauglių prisitaikymo problemos yra artimos ir suprantamos. Jo paties vaikai užsienyje tęsė Lietuvoje pradėtus mokslus. Jis pastebi, kad mažesnieji prisitaiko lengviau. „Vyresnieji būna ne tokie draugiški“, – sako psichiatras. Jis teigia, kad bendravimo problemų dažnai kyla dėl paties žmogaus savybių, ne dėl rasės ar priklausomybės tam tikrai tautai. „Dažnai esama tokios nuostatos, kad su užsieniečiu vietiniai mažiau bendraus, gal net nepamėgs. Turėdamas tokį nusistatymą, žmogus pats mažiau bendrauja. Tuomet normalu, kad vietiniai – mokiniai ar kaimynai – su jumis irgi mažiau kalbėsis“, – sako vaikus konsultuojantis specialistas.

Persikėlus vaikui į naują mokyklą, V.Blažys siūlo jau pirmosiomis dienomis pasikalbėti su mokytoja, ypač jeigu jūsų vaikas nedrąsus ar turi kitokių problemų. Specialistas, daugiau nei metus gyvenęs Anglijoje ir čia dirbęs vaikų psichiatru bei susipažinęs su švietimo sistema, teigia, kad „Anglijoje mokytojai auklėtinių emocine savijauta kartais rūpinasi net labiau nei mokymosi rezultatais“.

Vaikai – savotiški įkaitai

Ne paslaptis, kad dalis čia gyvenančių lietuvių šeimų žada grįžti į Lietuvą. Tik nedaugelis tėvų svarsto, ką daryti, kad sūnus ar duktė antrąkart nepatirtų streso, tik šįkart jau prisitaikydamas gimtinėje. V.Blažys sako, kad svarbiausia – nieko nenuslėpti nuo vaiko. „Tėvai dažnai daro klaidą atžalai nieko nesakydami, kad šis be reikalo nesinervintų“, – teigia jis. Atvirkščiai – vaikas jausis saugesnis, žinodamas realias sąlygas, sprendimą lėmusias aplinkybes. Turės laiko pagalvoti ir pasiruošti pasikeitimams. „Staigiai pakeitęs aplinką, vaikas taps daug dirglesnis, pasireikš bendro pobūdžio pyktis, kuris vėliau gali peraugti į agresiją, o po kiek laiko gali atsirasti nuotaikų svyravimas ar nuolatinis liūdesys“, – teigia psichologas.

V.Blažys mato ir teigiamą tokių persikraustymų pusę. „Vaikai keliaudami įgyja vertingos patirties, išmoksta kalbos, susipažįsta su kita kultūra, gyvenimo būdu. Reikėtų atsiriboti nuo kartais iš gimtinės sklindančio neigiamo vertinimo, kad jaunieji emigrantai atitrūks nuo šaknų, kultūros, pamirš kalbą ir pan.“, – sako jis.
Kalbėkitės kaip suaugę žmonės

Psichologai pataria tėvams pereinamuoju laikotarpiu kuo daugiau bendrauti su vaiku. Pastebėjus, kad jūsų atžalai ne viskas puikiai klojasi, nereikia bijoti papasakoti ir savo nesėkmių – jis pasijus ne vienišas ir negalvos, kad nesiseka tik jam.

Visada svarbu prisiminti, kad ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai tėvai turi būti šalia vaiko. „Vaikas turi jausti rūpestį. Jam tai yra labai svarbu. Nes, nepaisant amžiaus, sunku gali būti kiekvienam“, – įsitikinusi psichologė E.Radzevičiūtė.

Tačiau ką daryti, jei vis dėlto akivaizdu, kad vieni su kai kuriomis problemomis susidoroti nepajėgsite? Tikrai nėra nieko gėdinga kreiptis į specialistus. Nuo lapkričio mėnesio veikia išeiviams skirta nemokama psichologinės pagalbos linija internetu. Vienas iš pagalbą teikiančių specialistų – jau pažįstamas psichiatras psichoterapeutas V.Blažys. Bendrauti internetu galite įvairiai: “Skype” – žodžiu ir raštu, jei nereikia atsakymo šią minutę, galite rašyti laišką – specialistai žada per kelias dienas atsakyti. Daugiau informacijos rasite tinklalapyje: www.psyvirtual.lt. Mus konsultavusi psichologė E.Radzevičiūtė taip pat sutiko pagelbėti – jos elektroninio pašto adresą gausite paskambinę į “Infozonos” redakciją.