Peterborough lietuvė laimę surado trečioje santuokoje - Anglija.lt
 

Peterborough lietuvė laimę surado trečioje santuokoje 

Vokietijoje sutikusi savo dabartinį vyrą Eglė iš karto suprato, kad tai jos gyvenimo meilė ir į savo trečiąją santuoką ne tik atvyko balta suknele, bet ir pasiekė, kad jų jungtuvės būtų palaimintos ir bažnyčioje.

Į mokyklėlę - visa šeima

Savaitgaliais susirinkę į lietuviškas pamokėles Peterborougho miesto mažyliai žino, kad mokytoja Eglė neleis nuobodžiauti. Bus naujų žaidimų, mokys naujų dainų, kurs vaidinimą.

O jei vaidinimui prireiks didelių žmonių, į talką ateis Eglės sūnūs - Martynas ir Ernestas. O jau kai bus pasirodoma tėveliams, tarp žiūrovų pats palankiausias vaidintojams bus mokytojos Eglės vyras Erikas. Visi, kas kada nors yra sutikę šį amerikietišku akcentu kalbantį vyriškį, nematė jo kitokio, kaip tik besišypsantį.
Po pamokėlių ar po švenčių dažniausiai visa keturių asmenų šeima tempia atgal į visureigį mokyklon atsigabentą rekvizitą. Išradinga mokytoja visa, ko prireikia, gabenasi iš namų, o kai vaidino “Zuikių mokyklą”, visiems zuikučiams ir zuikutėms kostiumus pati pasiuvo.

Pernai aukojusi mokyklėlei sekmadienius Eglė jautėsi skriaudžianti šeimą - dėl jos pamokėlių visi turėdavo skubėti grįžti iš tradicinės sekmadieninės išvykos į gretimą miestą. Šiemet Eglė pasirūpino, kad pamokėlės vyktų šeštadieniais, o sekmadienius galėtų leisti visi kartu - abu sūnūs, mama ir... (vos neparašiau - tėtis) Erikas.

Tad nuo čia ir pradėkime į pasaką panašią istoriją.

Neišsipildžiusios viltys

Grįžkime porą dešimtmečių atgal į tuometinį Kauną.

Vos sulaukusi pilnametystės, Lietuvoje žinomos mokytojos lituanistės Dalios Žmuidienės dukra išteka... Ne ne, ne iš reikalo... Tiesiog toks buvo be tėvo augusios svajoklės mergaitės sprendimas. Tikėjosi savo sukurtoje šeimoje rasti tai, ko jai trūko vaikystėje ir paauglystėje - vyrišką užuovėją, atramą. Kad suprastų, kokios naivios buvo viltys, pakako metų. Kaip lengvai ištekėjo, taip lengvai ir išsiskyrė.

Eglė studijavo aukštojoje mokykloje, tapo mokytoja. Ištekėjo antrąkart. Nepagalvojo, kad vėl klysta. Ji - poetiškos prigimties, kultūrinės aplinkos žmogus, jis - statybininkas, kuriam žmonos aplinka ir polinkiai svetimi. Skirtingi požiūriai į gyvenimą, skirtingas pareigos supratimas. Teko skirtis. Šįkart sunkiau: užgyventas turtas - du sūnūs. Beje, į šį turtą buvęs sutuoktinis ir nepretendavo, nė karto po skyrybų sūnų neprisiminė, nepaklausė, ar ko netrūksta...

Eglės mama, kaip buvo, taip ir liko tvirčiausia dukros ir jos vaikų atrama.
Ir tada, kai Eglė svarstė galimybę išbandyti laimę užsieniuose, mama jai neprieštaravo - ryžosi globoti ūgtelėjusius berniukus. Kaip tikras tėvas paaugliais rūpinosi ir dėdė Eugenijus, Eglės brolis.

Nauja pažintis

Eglė susirado darbą Vokietijoje, prižiūrėjo vaikus angliškai kalbančiose šeimose. Sekėsi gerai, vaikai ir jų tėvai mėgo malonią, visada besišypsančią guvernantę iš Lietuvos. Vasaromis Eglė galėdavo atsivežti savo berniukus ir darbdavių namuose gyventi kartu su jais.

O vieną gražią dieną Eglės šeimininkė užsiminė pažįstanti vienišą amerikietį, dirbantį tame pat mieste, ir pasisiūlė supažindinti.
Pradžioje peršamieji kalbėjosi telefonu. Po keturių pokalbių Erikas pakvietė Eglę į restoraną.

Dukart nesėkmingai vedusiam amerikiečiui, pirmąkart pamačiusiam tokios pat patirties lietuvę, abejonių nekilo - tai Ji.

Su pirmąja žmona Erikas nesusilaukė vaikų. Tai ir išskyrė porą. Antrojoje santuokoje gimė berniukas ir mergaitė. Deja, ir ši šeima iširo. Skaudančia širdimi teko palikti vaikus, kuriuos dosniai remia materialiai, bet dėl buvusios žmonos kaprizų negali laisvai su jais bendrauti.

Tačiau grįžkime į tą lemtingąjį pasimatymą.

Nauja viltis po drugelių sparnais

- Kuo Eglė jus patraukė?
- Ji atėjo labai gražiai pasipuošusi: mano mėgstamiausia rožine spalva..., - šypsosi prisiminęs pirmąsias pasimatymo minutes Erikas.
Tos pačios spalvos viskas: kostiumėlis, bateliai, rankinukas... O dar - jos pačios rankomis padarytas rožinio atspalvio atvirukas su trimis drugeliais. Drugelių sparnai slėpė tris žodžius. Atverti sparnelį – „tikėjimas“. Atverti kitą – „viltis“. O po trečiojo drugelio sparneliu - žodis „meilė“.
- Išsipildė tai, kuo tikėjau, - džiaugiasi Eglė.

Palyda - kaip Eglės žalčių karalienės

Tokių vestuvių Kaunas dar nebuvo matęs.

Na, jaunieji kaip jaunieji, abu baltais drabužiais... Tiesa, suknelę skolinosi. Iš tos pačios Eglę su būsimu vyru supažindinusios moters. Dar Eglė atsiklausė Eriko, ar gerai, kad vilkės baltai, juk ne pirmąsyk teka...

- Žinoma, juk šventė, - net nebandė prieštarauti jaunikis.

Kad piršlių pora jaunesnė už jaunuosius, irgi dar nieko keisto.

Bet palyda... Iš tiesų - kaip Eglės žalčių karalienės. Keturi abiejų jaunųjų vaikai - trys sūnūs ir dukrelė. Pulką papildė dar dvi bendraamžės mergaitės.
Viso jaunimėlio apdarai - jaunosios rankų ir fantazijos vaisius. Tai buvo nepakartojama.

Svečiai gavo kvietimus, bet... ne į vestuves. Eglė nebūtų Eglė (ji gi ir poeziją kuria). Lankstinukas kvietė visus į jų LAIMĖS ŠVENTĘ. O vyko ši šventė trimis etapais: miesto rotušėje, bažnyčioje ir restorane, į kurį laivu per marias nuplaukė. Restorane prie Kauno marių folkloro ansamblis virkdė ir linksmino pagal visas lietuviškas tradicijas.

Santuoka bažnyčioje – antrą kartą

Beje, dėl bažnyčios.

Eglė buvo tvirtai įsitikinusi, kad ši jos santuoka yra tikroji ir vienintelė, todėl norėjo, kad ji būtų palaiminta. Bet buvo formali kliūtis. Registruota bažnyčioje buvo antroji Eglės santuoka. Ryžtinga moteris, mamos patariama, ėmėsi žygių, kad tą kliūtį pašalintų. Nusiuntė keliolikos puslapių raštą Katalikų bažnyčios tribunolui. Ši instancija stebėtinai greit, tik per pusmetį, likus vos savaitei iki numatytos datos (taip juk irgi būna pasakose, kai viskas išsipildo paskutinę akimirką), pripažino, kad anoji santuoka nebuvo galiojanti, nes neturėjo visų privalomų Bažnyčios patvirtintų kriterijų.

Neilgai, bet laimingai

Vestuvių puota baigėsi, Eriko mama anūkus išsivežė atgal už jūrų marių. Naujoji Eriko šeima sugrįžo į Vokietiją, o netrukus persikėlė į Angliją.

Jei tai būtų pasaka, turėtų baigtis žodžiais: tada jie ilgai ir laimingai gyveno.

Bet mes žinome - kartu gyventa dar neilgai, vos porą metų.

Belieka klausti, ar laimingai prabėgo tie metai.

Eriko nė klausti netenka - viską pasako šypsena. Eglė kalba daugiau. Sako nesitikėjusi, kad taip būna. Pirmosiomis bendro gyvenimo dienomis Erikas stebėjosi - ką ten stebėjosi, labiau tinka žodis baisėjosi - kad moteris plauna indus, išneša šiukšles, ima į rankas dulkių siurblį... Tai esąs vyro darbas. Amerikoje moteriai nė į galvą nešautų pavaduoti vyrą šiose pareigose. Teko įtikinėti, kad čia nieko baisaus, kad čia bendri namai, ir kad tas, kuris turi daugiau laiko, gali padaryti tuos nesudėtingus darbus. Na, tiesiog teko išsikovoti sau teisę prisidėti prie namų ruošos darbų.

O kaip sūnūs? Kokie jų santykiai su nauju žmogumi šeimoje, gyvenant naujoje aplinkoje?

Viskas puiku, jie - draugai. Erikas pakeliui į savo darbą paveža vaikinus mokyklos link, grįždamas juos pasiima. Vaikinukai domisi sportu, lanko treniruotes. Erikas gyvai domisi jų pasiekimais. Beje, jei sušlubuotų mokslo reikalai, tektų mesti treniruotes - ši Eriko nuostata griežta, todėl vaikinai neapsileidžia.

- Jaučiuosi už juos atsakingas, - sako vyriškis.

Erikas stengiasi neįkyrėti Eglės sūnums pastabomis, tačiau, jei mato ką netinkamo jų elgesyje, pasako Eglei. Ypač rūpinasi, kad vaikinai, kalbėdamiesi su mama, išlaikytų deramą toną, būtų pagarbūs, dėmesingi.

- Tu privalai to reikalauti, - sako žmonai.

Ne turtuose laimė

Šeima Peterborougho miesto centre ramioje gatvelėje nuomoja nedidelį namuką, kurio kiekviename kampelyje regi savitą šeimininkės stilių, meninę išmonę. Pačios rankomis siūtos užuolaidos, lovų užtiesalai. Tinkamoje vietoje padėtas mažmožis neužgožia daiktų paskirties, bet erdvei teikia jaukumo, žaismingumo, paryškina spalvinius akcentus. Šeimos poreikiams tarnauja du automobiliai.

- Nesusidarykite vaizdo, kad esame turtingi amerikonai, - juokiasi Eglė. - Už tą džipą dar ilgai mokėsime, jis pirktas išsimokėtinai, o didelė vyro atlyginimo dalis atitenka jo buvusiai šeimai. Mano pačios atlyginimas palyginti kuklus, dirbu mokytojų padėjėja vienoje iš miesto mokyklų, padedu atvykusiems iš Lietuvos vaikams integruotis į anglišką aplinką. Tačiau pagrindiniams poreikiams pinigų užtenka, svarbu, kad sugebame derinti norus, todėl randame lėšų kelionėms, kai kurioms pramogoms, kultūros renginiams. Mylime vienas kitą ir esame laimingi - tai svarbiausia.

Kad nenutoltų nuo Lietuvos

- Kodėl Vokietiją iškeitėte į Angliją?

- Dėl kalbos. Abu gerai kalbame angliškai, o ir berniukams ši kalba artimesnė.

- O tai kodėl ne Amerika?

- Būtų gerai, bet nesinorėjo taip toli nuo Eglės mamos, brolio, vaikams nuo močiutės ir dėdės, - sako Erikas.

Praėjusių Kalėdų atostogoms šeima susiruošė į Lietuvą. Proga neeilinė. Eglės mama šventė septyniasdešimtmetį.

O mums puiki proga pasidomėti, ką amerikonas žentas galėtų pasakyti apie lietuvę uošvę.

- Labai ją gerbiu ir vertinu. Žinau, koks sunkus buvo jos gyvenimas. Bet koks šviesus žmogus... Sugebėti vienai užauginti du puikius vaikus, išlaikyti nuosavą namą, sukurti jaukią atmosferą namuose, mokėti užsienio kalbų, būti įvertintai darbe, keliauti, kurti, turėti ištikimų draugų... Žaviuosi ja.

Negalime atmesti versijos, kad iš mamos paveldėtus bruožus dėmesingas vyras sugebėjo nujausti turint ir dukrą jau pirmojo pasimatymo metu...

Beje, Erikas gražiai pasakė ir apie Lietuvą, teigdamas, kad tai nuostabaus grožio šalis, kurioje gyvena malonūs, šilti žmonės. Jis tikisi sulaukęs pensinio amžiaus susitvarkyti gyvenimą taip, kad pusmetį galėtų praleisti Lietuvoje.

Belieka tikėtis, kad po daugelio metų kas nors pratęs šią istoriją, pradėdamas žodžiais: jie ilgai ir laimingai gyveno.

Vokietijoje sutikusi savo dabartinį vyrą Eglė iš karto suprato, kad tai jos gyvenimo meilė ir į savo trečiąją santuoką ne tik atvyko balta suknele, bet ir pasiekė, kad jų jungtuvės būtų palaimintos ir bažnyčioje.

Į mokyklėlę - visa šeima

Savaitgaliais susirinkę į lietuviškas pamokėles Peterborougho miesto mažyliai žino, kad mokytoja Eglė neleis nuobodžiauti. Bus naujų žaidimų, mokys naujų dainų, kurs vaidinimą.

O jei vaidinimui prireiks didelių žmonių, į talką ateis Eglės sūnūs - Martynas ir Ernestas. O jau kai bus pasirodoma tėveliams, tarp žiūrovų pats palankiausias vaidintojams bus mokytojos Eglės vyras Erikas. Visi, kas kada nors yra sutikę šį amerikietišku akcentu kalbantį vyriškį, nematė jo kitokio, kaip tik besišypsantį.
Po pamokėlių ar po švenčių dažniausiai visa keturių asmenų šeima tempia atgal į visureigį mokyklon atsigabentą rekvizitą. Išradinga mokytoja visa, ko prireikia, gabenasi iš namų, o kai vaidino “Zuikių mokyklą”, visiems zuikučiams ir zuikutėms kostiumus pati pasiuvo.

Pernai aukojusi mokyklėlei sekmadienius Eglė jautėsi skriaudžianti šeimą - dėl jos pamokėlių visi turėdavo skubėti grįžti iš tradicinės sekmadieninės išvykos į gretimą miestą. Šiemet Eglė pasirūpino, kad pamokėlės vyktų šeštadieniais, o sekmadienius galėtų leisti visi kartu - abu sūnūs, mama ir... (vos neparašiau - tėtis) Erikas.

Tad nuo čia ir pradėkime į pasaką panašią istoriją.

Neišsipildžiusios viltys

Grįžkime porą dešimtmečių atgal į tuometinį Kauną.

Vos sulaukusi pilnametystės, Lietuvoje žinomos mokytojos lituanistės Dalios Žmuidienės dukra išteka... Ne ne, ne iš reikalo... Tiesiog toks buvo be tėvo augusios svajoklės mergaitės sprendimas. Tikėjosi savo sukurtoje šeimoje rasti tai, ko jai trūko vaikystėje ir paauglystėje - vyrišką užuovėją, atramą. Kad suprastų, kokios naivios buvo viltys, pakako metų. Kaip lengvai ištekėjo, taip lengvai ir išsiskyrė.

Eglė studijavo aukštojoje mokykloje, tapo mokytoja. Ištekėjo antrąkart. Nepagalvojo, kad vėl klysta. Ji - poetiškos prigimties, kultūrinės aplinkos žmogus, jis - statybininkas, kuriam žmonos aplinka ir polinkiai svetimi. Skirtingi požiūriai į gyvenimą, skirtingas pareigos supratimas. Teko skirtis. Šįkart sunkiau: užgyventas turtas - du sūnūs. Beje, į šį turtą buvęs sutuoktinis ir nepretendavo, nė karto po skyrybų sūnų neprisiminė, nepaklausė, ar ko netrūksta...

Eglės mama, kaip buvo, taip ir liko tvirčiausia dukros ir jos vaikų atrama.
Ir tada, kai Eglė svarstė galimybę išbandyti laimę užsieniuose, mama jai neprieštaravo - ryžosi globoti ūgtelėjusius berniukus. Kaip tikras tėvas paaugliais rūpinosi ir dėdė Eugenijus, Eglės brolis.

Nauja pažintis

Eglė susirado darbą Vokietijoje, prižiūrėjo vaikus angliškai kalbančiose šeimose. Sekėsi gerai, vaikai ir jų tėvai mėgo malonią, visada besišypsančią guvernantę iš Lietuvos. Vasaromis Eglė galėdavo atsivežti savo berniukus ir darbdavių namuose gyventi kartu su jais.

O vieną gražią dieną Eglės šeimininkė užsiminė pažįstanti vienišą amerikietį, dirbantį tame pat mieste, ir pasisiūlė supažindinti.
Pradžioje peršamieji kalbėjosi telefonu. Po keturių pokalbių Erikas pakvietė Eglę į restoraną.

Dukart nesėkmingai vedusiam amerikiečiui, pirmąkart pamačiusiam tokios pat patirties lietuvę, abejonių nekilo - tai Ji.

Su pirmąja žmona Erikas nesusilaukė vaikų. Tai ir išskyrė porą. Antrojoje santuokoje gimė berniukas ir mergaitė. Deja, ir ši šeima iširo. Skaudančia širdimi teko palikti vaikus, kuriuos dosniai remia materialiai, bet dėl buvusios žmonos kaprizų negali laisvai su jais bendrauti.

Tačiau grįžkime į tą lemtingąjį pasimatymą.

Nauja viltis po drugelių sparnais

- Kuo Eglė jus patraukė?
- Ji atėjo labai gražiai pasipuošusi: mano mėgstamiausia rožine spalva..., - šypsosi prisiminęs pirmąsias pasimatymo minutes Erikas.
Tos pačios spalvos viskas: kostiumėlis, bateliai, rankinukas... O dar - jos pačios rankomis padarytas rožinio atspalvio atvirukas su trimis drugeliais. Drugelių sparnai slėpė tris žodžius. Atverti sparnelį – „tikėjimas“. Atverti kitą – „viltis“. O po trečiojo drugelio sparneliu - žodis „meilė“.
- Išsipildė tai, kuo tikėjau, - džiaugiasi Eglė.

Palyda - kaip Eglės žalčių karalienės

Tokių vestuvių Kaunas dar nebuvo matęs.

Na, jaunieji kaip jaunieji, abu baltais drabužiais... Tiesa, suknelę skolinosi. Iš tos pačios Eglę su būsimu vyru supažindinusios moters. Dar Eglė atsiklausė Eriko, ar gerai, kad vilkės baltai, juk ne pirmąsyk teka...

- Žinoma, juk šventė, - net nebandė prieštarauti jaunikis.

Kad piršlių pora jaunesnė už jaunuosius, irgi dar nieko keisto.

Bet palyda... Iš tiesų - kaip Eglės žalčių karalienės. Keturi abiejų jaunųjų vaikai - trys sūnūs ir dukrelė. Pulką papildė dar dvi bendraamžės mergaitės.
Viso jaunimėlio apdarai - jaunosios rankų ir fantazijos vaisius. Tai buvo nepakartojama.

Svečiai gavo kvietimus, bet... ne į vestuves. Eglė nebūtų Eglė (ji gi ir poeziją kuria). Lankstinukas kvietė visus į jų LAIMĖS ŠVENTĘ. O vyko ši šventė trimis etapais: miesto rotušėje, bažnyčioje ir restorane, į kurį laivu per marias nuplaukė. Restorane prie Kauno marių folkloro ansamblis virkdė ir linksmino pagal visas lietuviškas tradicijas.

Santuoka bažnyčioje – antrą kartą

Beje, dėl bažnyčios.

Eglė buvo tvirtai įsitikinusi, kad ši jos santuoka yra tikroji ir vienintelė, todėl norėjo, kad ji būtų palaiminta. Bet buvo formali kliūtis. Registruota bažnyčioje buvo antroji Eglės santuoka. Ryžtinga moteris, mamos patariama, ėmėsi žygių, kad tą kliūtį pašalintų. Nusiuntė keliolikos puslapių raštą Katalikų bažnyčios tribunolui. Ši instancija stebėtinai greit, tik per pusmetį, likus vos savaitei iki numatytos datos (taip juk irgi būna pasakose, kai viskas išsipildo paskutinę akimirką), pripažino, kad anoji santuoka nebuvo galiojanti, nes neturėjo visų privalomų Bažnyčios patvirtintų kriterijų.

Neilgai, bet laimingai

Vestuvių puota baigėsi, Eriko mama anūkus išsivežė atgal už jūrų marių. Naujoji Eriko šeima sugrįžo į Vokietiją, o netrukus persikėlė į Angliją.

Jei tai būtų pasaka, turėtų baigtis žodžiais: tada jie ilgai ir laimingai gyveno.

Bet mes žinome - kartu gyventa dar neilgai, vos porą metų.

Belieka klausti, ar laimingai prabėgo tie metai.

Eriko nė klausti netenka - viską pasako šypsena. Eglė kalba daugiau. Sako nesitikėjusi, kad taip būna. Pirmosiomis bendro gyvenimo dienomis Erikas stebėjosi - ką ten stebėjosi, labiau tinka žodis baisėjosi - kad moteris plauna indus, išneša šiukšles, ima į rankas dulkių siurblį... Tai esąs vyro darbas. Amerikoje moteriai nė į galvą nešautų pavaduoti vyrą šiose pareigose. Teko įtikinėti, kad čia nieko baisaus, kad čia bendri namai, ir kad tas, kuris turi daugiau laiko, gali padaryti tuos nesudėtingus darbus. Na, tiesiog teko išsikovoti sau teisę prisidėti prie namų ruošos darbų.

O kaip sūnūs? Kokie jų santykiai su nauju žmogumi šeimoje, gyvenant naujoje aplinkoje?

Viskas puiku, jie - draugai. Erikas pakeliui į savo darbą paveža vaikinus mokyklos link, grįždamas juos pasiima. Vaikinukai domisi sportu, lanko treniruotes. Erikas gyvai domisi jų pasiekimais. Beje, jei sušlubuotų mokslo reikalai, tektų mesti treniruotes - ši Eriko nuostata griežta, todėl vaikinai neapsileidžia.

- Jaučiuosi už juos atsakingas, - sako vyriškis.

Erikas stengiasi neįkyrėti Eglės sūnums pastabomis, tačiau, jei mato ką netinkamo jų elgesyje, pasako Eglei. Ypač rūpinasi, kad vaikinai, kalbėdamiesi su mama, išlaikytų deramą toną, būtų pagarbūs, dėmesingi.

- Tu privalai to reikalauti, - sako žmonai.

Ne turtuose laimė

Šeima Peterborougho miesto centre ramioje gatvelėje nuomoja nedidelį namuką, kurio kiekviename kampelyje regi savitą šeimininkės stilių, meninę išmonę. Pačios rankomis siūtos užuolaidos, lovų užtiesalai. Tinkamoje vietoje padėtas mažmožis neužgožia daiktų paskirties, bet erdvei teikia jaukumo, žaismingumo, paryškina spalvinius akcentus. Šeimos poreikiams tarnauja du automobiliai.

- Nesusidarykite vaizdo, kad esame turtingi amerikonai, - juokiasi Eglė. - Už tą džipą dar ilgai mokėsime, jis pirktas išsimokėtinai, o didelė vyro atlyginimo dalis atitenka jo buvusiai šeimai. Mano pačios atlyginimas palyginti kuklus, dirbu mokytojų padėjėja vienoje iš miesto mokyklų, padedu atvykusiems iš Lietuvos vaikams integruotis į anglišką aplinką. Tačiau pagrindiniams poreikiams pinigų užtenka, svarbu, kad sugebame derinti norus, todėl randame lėšų kelionėms, kai kurioms pramogoms, kultūros renginiams. Mylime vienas kitą ir esame laimingi - tai svarbiausia.

Kad nenutoltų nuo Lietuvos

- Kodėl Vokietiją iškeitėte į Angliją?

- Dėl kalbos. Abu gerai kalbame angliškai, o ir berniukams ši kalba artimesnė.

- O tai kodėl ne Amerika?

- Būtų gerai, bet nesinorėjo taip toli nuo Eglės mamos, brolio, vaikams nuo močiutės ir dėdės, - sako Erikas.

Praėjusių Kalėdų atostogoms šeima susiruošė į Lietuvą. Proga neeilinė. Eglės mama šventė septyniasdešimtmetį.

O mums puiki proga pasidomėti, ką amerikonas žentas galėtų pasakyti apie lietuvę uošvę.

- Labai ją gerbiu ir vertinu. Žinau, koks sunkus buvo jos gyvenimas. Bet koks šviesus žmogus... Sugebėti vienai užauginti du puikius vaikus, išlaikyti nuosavą namą, sukurti jaukią atmosferą namuose, mokėti užsienio kalbų, būti įvertintai darbe, keliauti, kurti, turėti ištikimų draugų... Žaviuosi ja.

Negalime atmesti versijos, kad iš mamos paveldėtus bruožus dėmesingas vyras sugebėjo nujausti turint ir dukrą jau pirmojo pasimatymo metu...

Beje, Erikas gražiai pasakė ir apie Lietuvą, teigdamas, kad tai nuostabaus grožio šalis, kurioje gyvena malonūs, šilti žmonės. Jis tikisi sulaukęs pensinio amžiaus susitvarkyti gyvenimą taip, kad pusmetį galėtų praleisti Lietuvoje.

Belieka tikėtis, kad po daugelio metų kas nors pratęs šią istoriją, pradėdamas žodžiais: jie ilgai ir laimingai gyveno.

 (Komentarų: 3)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: