Pirmoji mano kelionė į Tenerifės salą (skaitytojo laiškas, foto) - Anglija.lt
 

Pirmoji mano kelionė į Tenerifės salą (skaitytojo laiškas, foto) 

Anglija.lt skaitytojas Sigitas dalinasi įspūdžiais iš jo pirmosios kelionės į britų pamėgtą Tenerifės salą.

Jau senokai gyvenu Anglijoje. Keliavome po Angliją, Velsą. Pabuvojome praktiškai visur ir vieną dieną nusprendėme praleisti atostogas užsienyje. Labai daug girdėjau apie Tenerifę. Anglai tiesiog pamišę dėl šios salos. Tik ir girdžiu, važiuoju į Tenerifę, važiuoju į Kanarų salas. Toks jausmas, kad nėra nei vieno anglo, kuris nors kartą nėra buvęs Tenerifėje. Jeigu jau atostogos - tai būtinai Tenerifė. Nusprendžiau ir aš pasižiūrėti kas gi ten tokio gero, kad visi anglai važiuoja būtent ten. Taigi, nusipirkome bilietus, užsisakėme viešbutį ir pirmyn.

Kaip tik nusileidome Tenerifės aerouoste, jau pasijutau gerai. Viduje jaučiau kažkokią intrigą. Nežinojau, ko laukti ir tikėtis, ir tai buvo be galo įdomu. Tik išėjus iš aerouosto mus pasitiko stiprus, bet šiltas vėjo gūsis. Negalėjau iškarto suprasti ar yra karšta, ar vėsu. Protas sakė, kad turėtų būti karšta, juk tai beveik Afrika, o kūnas galvojo, kad yra vėsoka. Nuėjome truputėli atokiau ir aš užsirūkiau cigaretę. Sakau, pastovime kelias minutėles ir apsipraskime. Ir buvau teisus. Labai greitai, kūnas pasijuto labai komfortiškai, akys pradėjo pastebėti palmes ir kalnų kontūrus horizonte. Pradėjau suprasti, kad čia gražu, jauku ir labai šilta. Ne karšta, o šilta. Ir tik vėliau mes sužinojome, kad termometro stulpelis rodė +29°C.

Dabar pagrindinis tikslas buvo nusigauti iki viešbučio. Kaip tai padaryti buvo keli variantai. Važiuoti bendru autobusu - mums tai pasirodė per daug painu, kai nepažįsti vietovės. Arba taksi. Tai patogiausias variantas, nes tave atveža tiksliai ten kur ir reikia. Taigi mes pasirinkome taksi. Jokios eilės nebuvo. Taksi aerouoste yra visada. Gal dešimt mašinų stovėjo išsirikiavusios į vieną juostą, o viduje nebuvo nei vieno vairuotojo. Visi jie - tikrieji ispanai, stovėjo susibūriavę į ratuką ir emocingai bendravo. Kaip tik mes priartėjome, jie patys nusprendė kieno eilė važiuoti ir vairuotojas pats prie mūsų priėjo. Ispaniškai nemoku, todėl pasakiau paprastai: Los Cristianos,...hotel Costamar....how much? Vairuotojas, nusišypsojo ir atsakė angliškai, kad tai kainuos apie 10 eurų, o nusigausime tenai labai greitai. Nieko nesvarstydami mes sutikome. Juk sutikite 10 eurų už taksi nėra labai dideli pinigai. Visą kelią vairuotojas mus kalbino. Klausinėjo iš kur mes, ar pirmą kartą čia. O po to pats pasakojo ką pravažiuojame, ką matome ir ko mums tikėtis. Žodžiu kelionė neprailgo ir jau už 20-ies minučių taksi sustojo prie mūsų viešbučio.

Viešbutį mes užsisakėme interneto pagalba, todėl buvo biškutį nedrąsu. Bijojome, kad neliktume apgauti. Viešbutis paprastas, rinkomės pigesnius variantus. Septynios dienos mums kainavo 140 svarų, bet jis stovi gal 40 metrų nuo pakrantės ir tai buvo didelis pliusas. Priminsiu, kad mes apsistojome Los Christianos kurorte, "Costamar" viešbutyje. Taigi įžengę į viešbučio foje pamačiau draugišką aplinką. Prabanga ten nekvepėjo, bet mums to ir nereikėjo. Biliardo stalas, vietinis baras, dartai, daugybė bukletėlių su įvairiausia informacija ir priimamasis, kuriame nebuvo nieko. Mes trypėm ten gal kokias penkias minutes, kol pasirodė vyras. Angliškai nemokėjo pasakyti ne žodžio, bandžiau paaiškinti ko mes atvykome, bet jam labai jau sunkiai sekėsi suprasti mus. Aš pastebėjau ant langelio priklijuotą geltoną lapelį su mano pavarde ir apsidžiaugiau. Sakau, va, tai aš. Tada ir jis apsidžiaugė, paprašė dokumento ir labai greitai gavome raktą.

Pakilome į dešimtą aukštą (žinoma su liftu) ir štai mūsų apartamentai. Viskas paprasta, bet tvarkinga. Miegamasis, pagrindinis kambarys, virtuvikė ir terasa su puikiausiu vaizdu į vandenyną. Viskas ko reikia pragyvenimui čia yra: indai, šaldytuvas, viryklė, arbatinukas, tosteris ir stalo įrankiai. Likome nepatenkinti tik dėl miegamojo. Norėjom prisistumti lovas ir miegoti kartu, tačiau tai pasirodė neįmanoma misija. Lovos pasirodo yra prisuktos prie grindų ir pajudinti jas nėra šansų.

Pats laikas truputėlį apsižvalgyti. Kaip tikri lietuviai, nusprendėme paieškoti maisto prekių parduotuvės ir apsipirkti pradžiai. Tik išėjus iš viešbučio pajutau šilumos dvelksmą. Karštis ne alinantis, o malonus. Ir tik dabar pamačiau, kaip viskas gražiai sutvarkyta. Tvarkingai nukirpta žolė, palmės, kaktusai. Tikra egzotika. Skubėti niekur nereikia, juk atostogos ir prieš akis dar visa savaitė.. Parduotuvės ilgai ieškoti nereikėjo, paėjus porą minučių pamatėme "SPAR" prekybos centrą, ten ir užėjome. O dabar tai nustebau ir truputėlį išsigandau. Pagalvojau, ar sugebėsime mes išgyventi čia savaitę laiko su savo santaupom. Kainos labai aukštos. Paprasta pigiausia dešra - 12 eurų, duona - 3 eurai, kiaušiniai - 6 eurai. Maistas čia brangus, bet po to kai išsiaiškinome tai tik prekybos centrai, kurie arti viešbučių užsikėlė kainas. Paėjus toliau, kainos dvigubai žemesnės. Bet.... ar eik toliau ar arčiau, tabako ir alkoholio gaminiai yra visur pigūs. Jeigu neklystu, tai iki 2023 metų Kanarų salos yra alkoholio ir tabako TaxFree zonoje. Todėl čia blokas cigarečių kainuoja 15 eurų (Anglijoje 50 svarų), litras alaus net euro nekainuoja, gero vyno butelis apie 3-4 eurus.

Po apsipirkimo ir susipažindinimo su kainomis, pats laikas apžiūrėti salą. Tačiau, pasitarę, nusprendėme, kad dieną praleisime paplūdimyje, o vakare pavaikščiosime po apylinkes. Los Cristianos rajone yra du dideli paplūdimiai, mes pasirinkome didžiausią. Pakeliui, už pusantro euro nusipirkome bambukinį gultą ir pirmyn prie vandenyno. Žmonių paplūdimyje buvo daug, bet vietos užtenka visiems. Smėlis - žvilgantis ir švarus, be kojų apsiausto vaikščioti nerekomenduojama, nes jis įkaista iki 40°C ir tenka šokinėti, kad nesudegtų kojų pėdos. Kuo arčiau vandens, tuo smėlis vėsesnis ir jau galima komfortiškai vaikščioti. Žinoma, smėlio karštis mane labai nustebino, nes oro temperatūra nėra labai aukšta, tuo metu buvo gal kokie 21°C, o smėlis toks karštas, kad galima užkasti bulvę ir ji iškeps.

Bet labiausiai mane nustebino žmonės. Tiksliau moterys, dauguma iš jų, be jokių kompleksų deginosi ar šiaip vaikštinėdavo be viršutinių apdarų. Vėliau aš sužinojau, kad Ispanijoje tai normalus reiškinys, kai moteris nusimeta liemenėlę ir deginasi. Niekas į tai nekreipia jokio dėmesio (na, beveik niekas ir beveik jokio). Atvažiavus į Tenerifę, pasijunti laisvai ir nevaržomai, todėl daugelis turistų elgėsi taip kaip Ispanai.

Dar nustebino, kad aplinkui buvo labai daug rusų, o lietuvaičius sutikome gal tik kelis. Na, užteks apie žmones, papasakosiu apie vandenį. Vandenyno vanduo nesakyčiau, kad buvo labai šiltas, bet tai normalu. Vandens temperatūra Tenerifėje, visus metus beveik vienoda. Vanduo žydras ir skaidrus, o nuskęsti praktiškai neįmanoma. Dėl didelio druskos kiekio, žmogus laikosi ant vandens kaip lapas. Bangų praktiškai nebuvo, o aš tikėjausi.

Truputį paplaukiojus grįžome į sausumą pasideginti. Buvome įsikūrę gal kokie 10 metrai nuo vandens. Tik įsitaisėme ir pradėjome mėgautis saulės vonia, išgirdau keistus žmonių šauksmus. Pramerkiau akis ir pamačiau tai, kas mane nustebino dar kartą. Vandenynas kokį 20 metrų traukėsi atgal. Žmonės kurie buvo įbridę iki juosmens, dabar stovėjo be vandens. Tie, kas jau ne pirmą dieną čia, viską suprato ir paskubomis pradėjo rinkti savo daiktus, o mes ir dauguma aplinkui, paprasčiausiai stebėjome. Ilgai laukti nereikėjo, vos po kelių sekundžių pamatėme kaip vanduo pradeda grįžti atgal. Didelės bangos nemačiau, bet garsas ir ateinančios srovės stiprumas, tapo aiškus ir man. Paskubomis atsikėlėme, tik spėjau pakelti nuo žemės rūbus, kai vanduo jau buvo po mūsų kojomis. Po kelių sekundžių viskas baigėsi ir vandenynas tapo toks koks buvo prieš tai, žmonės kurie nespėjo susigaudyti, stovėjo purvini, aplipę šlapiu smėliu ir jūros žolėmis. Štai tokia mūsų pirmoji diena paplūdimyje.

Vakare nusprendėme nueiti pavalgyti į kavinę ir neapsirikome savo pasirinkimu. Valgyti kavinėse yra pigiau, nei pirkti parduotuvėje ir gaminti pačiam. Be to, patiekalai čia nuostabūs. Dauguma patiekalų yra europietiškos virtuvės, bet kiekviename meniu, rasite ir tikrų kanariškų ar ispaniškų patiekalų. Praktiškai kiekviena kavinė siūlo šviežios, tą pačią dieną pagautos žuvies patiekalą. Vėliau aš išsiaiškinau, kad vietiniai gyventojai čia pat gaudo žuvį ir priduoda į kavines. Neblogas uždarbis žvejams, geras biznis kavinių šeimininkams ir sotūs pilvai kavinių lankytojams. Aptarnavimas geras. Jeigu mus aptarnaudavo ispanai tai visada mėgindavo pakalbinti, pajuokauti. Atėjus daugiau nei trys kartus į tą pačią užeigą, personalas jau mus atpažindavo, sveikindavosi lietuviškai ir paspausdavo ranką. Arbatpinigiai nėra privalomi, bet tai laikoma gero tono elgesiu. Padavėjai visada kreipia daugiau dėmesio į tuos, kurie palieka arbatpinigius.

Štai šitaip pasibaigė mūsų pirmoji diena Tenerifėje. Sekančią dieną mūsų laukė ekskursija po Teidės nacionalinį parką ir žinoma pats Teidės ugnikalnis, bet apie tai kitą kartą:)

Sigitas Duoblis,
Keliauninkas.co.uk

Dėkojame Sigitui už pasakojimą ir nuotraukas!
O gal Tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

Anglija.lt skaitytojas Sigitas dalinasi įspūdžiais iš jo pirmosios kelionės į britų pamėgtą Tenerifės salą.

Jau senokai gyvenu Anglijoje. Keliavome po Angliją, Velsą. Pabuvojome praktiškai visur ir vieną dieną nusprendėme praleisti atostogas užsienyje. Labai daug girdėjau apie Tenerifę. Anglai tiesiog pamišę dėl šios salos. Tik ir girdžiu, važiuoju į Tenerifę, važiuoju į Kanarų salas. Toks jausmas, kad nėra nei vieno anglo, kuris nors kartą nėra buvęs Tenerifėje. Jeigu jau atostogos - tai būtinai Tenerifė. Nusprendžiau ir aš pasižiūrėti kas gi ten tokio gero, kad visi anglai važiuoja būtent ten. Taigi, nusipirkome bilietus, užsisakėme viešbutį ir pirmyn.

Kaip tik nusileidome Tenerifės aerouoste, jau pasijutau gerai. Viduje jaučiau kažkokią intrigą. Nežinojau, ko laukti ir tikėtis, ir tai buvo be galo įdomu. Tik išėjus iš aerouosto mus pasitiko stiprus, bet šiltas vėjo gūsis. Negalėjau iškarto suprasti ar yra karšta, ar vėsu. Protas sakė, kad turėtų būti karšta, juk tai beveik Afrika, o kūnas galvojo, kad yra vėsoka. Nuėjome truputėli atokiau ir aš užsirūkiau cigaretę. Sakau, pastovime kelias minutėles ir apsipraskime. Ir buvau teisus. Labai greitai, kūnas pasijuto labai komfortiškai, akys pradėjo pastebėti palmes ir kalnų kontūrus horizonte. Pradėjau suprasti, kad čia gražu, jauku ir labai šilta. Ne karšta, o šilta. Ir tik vėliau mes sužinojome, kad termometro stulpelis rodė +29°C.

Dabar pagrindinis tikslas buvo nusigauti iki viešbučio. Kaip tai padaryti buvo keli variantai. Važiuoti bendru autobusu - mums tai pasirodė per daug painu, kai nepažįsti vietovės. Arba taksi. Tai patogiausias variantas, nes tave atveža tiksliai ten kur ir reikia. Taigi mes pasirinkome taksi. Jokios eilės nebuvo. Taksi aerouoste yra visada. Gal dešimt mašinų stovėjo išsirikiavusios į vieną juostą, o viduje nebuvo nei vieno vairuotojo. Visi jie - tikrieji ispanai, stovėjo susibūriavę į ratuką ir emocingai bendravo. Kaip tik mes priartėjome, jie patys nusprendė kieno eilė važiuoti ir vairuotojas pats prie mūsų priėjo. Ispaniškai nemoku, todėl pasakiau paprastai: Los Cristianos,...hotel Costamar....how much? Vairuotojas, nusišypsojo ir atsakė angliškai, kad tai kainuos apie 10 eurų, o nusigausime tenai labai greitai. Nieko nesvarstydami mes sutikome. Juk sutikite 10 eurų už taksi nėra labai dideli pinigai. Visą kelią vairuotojas mus kalbino. Klausinėjo iš kur mes, ar pirmą kartą čia. O po to pats pasakojo ką pravažiuojame, ką matome ir ko mums tikėtis. Žodžiu kelionė neprailgo ir jau už 20-ies minučių taksi sustojo prie mūsų viešbučio.

Viešbutį mes užsisakėme interneto pagalba, todėl buvo biškutį nedrąsu. Bijojome, kad neliktume apgauti. Viešbutis paprastas, rinkomės pigesnius variantus. Septynios dienos mums kainavo 140 svarų, bet jis stovi gal 40 metrų nuo pakrantės ir tai buvo didelis pliusas. Priminsiu, kad mes apsistojome Los Christianos kurorte, "Costamar" viešbutyje. Taigi įžengę į viešbučio foje pamačiau draugišką aplinką. Prabanga ten nekvepėjo, bet mums to ir nereikėjo. Biliardo stalas, vietinis baras, dartai, daugybė bukletėlių su įvairiausia informacija ir priimamasis, kuriame nebuvo nieko. Mes trypėm ten gal kokias penkias minutes, kol pasirodė vyras. Angliškai nemokėjo pasakyti ne žodžio, bandžiau paaiškinti ko mes atvykome, bet jam labai jau sunkiai sekėsi suprasti mus. Aš pastebėjau ant langelio priklijuotą geltoną lapelį su mano pavarde ir apsidžiaugiau. Sakau, va, tai aš. Tada ir jis apsidžiaugė, paprašė dokumento ir labai greitai gavome raktą.

Pakilome į dešimtą aukštą (žinoma su liftu) ir štai mūsų apartamentai. Viskas paprasta, bet tvarkinga. Miegamasis, pagrindinis kambarys, virtuvikė ir terasa su puikiausiu vaizdu į vandenyną. Viskas ko reikia pragyvenimui čia yra: indai, šaldytuvas, viryklė, arbatinukas, tosteris ir stalo įrankiai. Likome nepatenkinti tik dėl miegamojo. Norėjom prisistumti lovas ir miegoti kartu, tačiau tai pasirodė neįmanoma misija. Lovos pasirodo yra prisuktos prie grindų ir pajudinti jas nėra šansų.

Pats laikas truputėlį apsižvalgyti. Kaip tikri lietuviai, nusprendėme paieškoti maisto prekių parduotuvės ir apsipirkti pradžiai. Tik išėjus iš viešbučio pajutau šilumos dvelksmą. Karštis ne alinantis, o malonus. Ir tik dabar pamačiau, kaip viskas gražiai sutvarkyta. Tvarkingai nukirpta žolė, palmės, kaktusai. Tikra egzotika. Skubėti niekur nereikia, juk atostogos ir prieš akis dar visa savaitė.. Parduotuvės ilgai ieškoti nereikėjo, paėjus porą minučių pamatėme "SPAR" prekybos centrą, ten ir užėjome. O dabar tai nustebau ir truputėlį išsigandau. Pagalvojau, ar sugebėsime mes išgyventi čia savaitę laiko su savo santaupom. Kainos labai aukštos. Paprasta pigiausia dešra - 12 eurų, duona - 3 eurai, kiaušiniai - 6 eurai. Maistas čia brangus, bet po to kai išsiaiškinome tai tik prekybos centrai, kurie arti viešbučių užsikėlė kainas. Paėjus toliau, kainos dvigubai žemesnės. Bet.... ar eik toliau ar arčiau, tabako ir alkoholio gaminiai yra visur pigūs. Jeigu neklystu, tai iki 2023 metų Kanarų salos yra alkoholio ir tabako TaxFree zonoje. Todėl čia blokas cigarečių kainuoja 15 eurų (Anglijoje 50 svarų), litras alaus net euro nekainuoja, gero vyno butelis apie 3-4 eurus.

Po apsipirkimo ir susipažindinimo su kainomis, pats laikas apžiūrėti salą. Tačiau, pasitarę, nusprendėme, kad dieną praleisime paplūdimyje, o vakare pavaikščiosime po apylinkes. Los Cristianos rajone yra du dideli paplūdimiai, mes pasirinkome didžiausią. Pakeliui, už pusantro euro nusipirkome bambukinį gultą ir pirmyn prie vandenyno. Žmonių paplūdimyje buvo daug, bet vietos užtenka visiems. Smėlis - žvilgantis ir švarus, be kojų apsiausto vaikščioti nerekomenduojama, nes jis įkaista iki 40°C ir tenka šokinėti, kad nesudegtų kojų pėdos. Kuo arčiau vandens, tuo smėlis vėsesnis ir jau galima komfortiškai vaikščioti. Žinoma, smėlio karštis mane labai nustebino, nes oro temperatūra nėra labai aukšta, tuo metu buvo gal kokie 21°C, o smėlis toks karštas, kad galima užkasti bulvę ir ji iškeps.

Bet labiausiai mane nustebino žmonės. Tiksliau moterys, dauguma iš jų, be jokių kompleksų deginosi ar šiaip vaikštinėdavo be viršutinių apdarų. Vėliau aš sužinojau, kad Ispanijoje tai normalus reiškinys, kai moteris nusimeta liemenėlę ir deginasi. Niekas į tai nekreipia jokio dėmesio (na, beveik niekas ir beveik jokio). Atvažiavus į Tenerifę, pasijunti laisvai ir nevaržomai, todėl daugelis turistų elgėsi taip kaip Ispanai.

Dar nustebino, kad aplinkui buvo labai daug rusų, o lietuvaičius sutikome gal tik kelis. Na, užteks apie žmones, papasakosiu apie vandenį. Vandenyno vanduo nesakyčiau, kad buvo labai šiltas, bet tai normalu. Vandens temperatūra Tenerifėje, visus metus beveik vienoda. Vanduo žydras ir skaidrus, o nuskęsti praktiškai neįmanoma. Dėl didelio druskos kiekio, žmogus laikosi ant vandens kaip lapas. Bangų praktiškai nebuvo, o aš tikėjausi.

Truputį paplaukiojus grįžome į sausumą pasideginti. Buvome įsikūrę gal kokie 10 metrai nuo vandens. Tik įsitaisėme ir pradėjome mėgautis saulės vonia, išgirdau keistus žmonių šauksmus. Pramerkiau akis ir pamačiau tai, kas mane nustebino dar kartą. Vandenynas kokį 20 metrų traukėsi atgal. Žmonės kurie buvo įbridę iki juosmens, dabar stovėjo be vandens. Tie, kas jau ne pirmą dieną čia, viską suprato ir paskubomis pradėjo rinkti savo daiktus, o mes ir dauguma aplinkui, paprasčiausiai stebėjome. Ilgai laukti nereikėjo, vos po kelių sekundžių pamatėme kaip vanduo pradeda grįžti atgal. Didelės bangos nemačiau, bet garsas ir ateinančios srovės stiprumas, tapo aiškus ir man. Paskubomis atsikėlėme, tik spėjau pakelti nuo žemės rūbus, kai vanduo jau buvo po mūsų kojomis. Po kelių sekundžių viskas baigėsi ir vandenynas tapo toks koks buvo prieš tai, žmonės kurie nespėjo susigaudyti, stovėjo purvini, aplipę šlapiu smėliu ir jūros žolėmis. Štai tokia mūsų pirmoji diena paplūdimyje.

Vakare nusprendėme nueiti pavalgyti į kavinę ir neapsirikome savo pasirinkimu. Valgyti kavinėse yra pigiau, nei pirkti parduotuvėje ir gaminti pačiam. Be to, patiekalai čia nuostabūs. Dauguma patiekalų yra europietiškos virtuvės, bet kiekviename meniu, rasite ir tikrų kanariškų ar ispaniškų patiekalų. Praktiškai kiekviena kavinė siūlo šviežios, tą pačią dieną pagautos žuvies patiekalą. Vėliau aš išsiaiškinau, kad vietiniai gyventojai čia pat gaudo žuvį ir priduoda į kavines. Neblogas uždarbis žvejams, geras biznis kavinių šeimininkams ir sotūs pilvai kavinių lankytojams. Aptarnavimas geras. Jeigu mus aptarnaudavo ispanai tai visada mėgindavo pakalbinti, pajuokauti. Atėjus daugiau nei trys kartus į tą pačią užeigą, personalas jau mus atpažindavo, sveikindavosi lietuviškai ir paspausdavo ranką. Arbatpinigiai nėra privalomi, bet tai laikoma gero tono elgesiu. Padavėjai visada kreipia daugiau dėmesio į tuos, kurie palieka arbatpinigius.

Štai šitaip pasibaigė mūsų pirmoji diena Tenerifėje. Sekančią dieną mūsų laukė ekskursija po Teidės nacionalinį parką ir žinoma pats Teidės ugnikalnis, bet apie tai kitą kartą:)

Sigitas Duoblis,
Keliauninkas.co.uk

Dėkojame Sigitui už pasakojimą ir nuotraukas!
O gal Tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

 (Komentarų: 17)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: