Tarp politinių partijų Lietuvoje nebegirdėti didesnių ginčų strateginiais klausimais – sutariama dėl energetikos, gynybos, ietys nelaužomos dėl naujojo Darbo kodekso. Politologas Mažvydas Jastramskis nekritikuoja šios tendencijos: nesutarimas strateginių valstybės raidai reikalingų projektų atžvilgiu būtų neigiamas reiškinys. Tuo metu politologas Algis Krupavičius sako, kad socioekonominiais klausimais skirtis tarp partijų turėtų būti, antraip į socialinę atskirtį ir nelygybę grimztanti Lietuva sparčiais tempais išsivaikščios.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas M. Jastramskis sako, kad įspūdžiui, jog tarp partijų strateginiais klausimais nebėra ginčų, pagrindo yra.

„Iki šiol mūsų visuomenės ideologinis susistruktūravimas buvo ganėtinai menkas: žmonės nematė ypatingų skirtumų taro partijų, savęs į ideologinius rėmus taip pat nesprausdavo. Tačiau buvo viena takoskyra, pagal kurią žmonės matė partijų skirtumus: tai – geopolitinė orientacija, o konkrečiai – santykis su Rusija.

2012 metų Seimo rinkimų studijoje pamatėme, kad žmonės Darbo partiją mato kaip labai aiškiai pasisakančią už pragmatiškus santykius su Rusija, o, pavyzdžiui, Tėvynės Sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) – kaip labai aiškiai įvardijančius Rusiją grėsme. Šiuo požiūriu pastaruosiuose rinkimuose partijų pozicijos yra labai supanašėjusios. Žmonės TS-LKD laiko ta partija, kuri mato Rusiją kaip grėsmę, o visų kitų partijų aiškiai išreikštų požiūrių į Rusiją ir skirtumo tarp jų nemato“, – kalba M. Jastramskis.

A. Krupavičius: dėl Darbo kodekso turėjo kilti ginčas

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekanas politologas A. Krupavičius prisimena, kaip buvo laužomos ietys dėl LEO LT, „Williams“ ar Visagino atominės elektrinės projektų, tačiau tai, anot jo, sunku palyginti su klausimais, kurie sprendžiami dabar.

„Tai buvo kiek kitokie atvejai. Pavyzdžiui, LEO LT akivaizdžiai buvo projektas, skirtas vienai interesų grupei, tad verslo grupėse buvo daug nepasitenkinimo. Vienas iš pavyzdžių, kur šiandieną galėtų atsirasti skirtys, yra aukštojo mokslo reforma. Tokia, kokia ji yra siūloma dabar, yra neoliberalus aukštųjų mokyklų centralizacijos projektas, kurio ašis yra turimo aukštųjų mokyklų nekilnojamojo turto valdymas – savotiškas universitetų nekilnojamojo turto kontroliuojančių „bendrovių“ kūrimas. Manau, kad tokiam planui kairiosios partijos tikrai turėtų nepritarti.

Dėl Darbo kodekso skirties neatsirado todėl, kad socialdemokratai neužėmė kairiosios pozicijos, kai buvo rengiamas Darbo kodeksas. Jie rinkosi neoliberalią darbo santykių versiją, ir turime tai, ką turime. Dabar jie bando sugrįžti atgal, šiek tiek oponuoja, ypač naujasis lyderis, todėl Seime dar gali būti įvairių posūkių dėl Darbo kodekso, jei socialdemokratai nuspręs grįžti prie kairiųjų vertybių ir bandyti labiau tenkinti savo rinkėjų lūkesčius“, – teigia A. Krupavičius.

Niekam nestojus silpnesniųjų pusėn, Lietuva išsivaikščios

Pasak A. Krupavičiaus, tai, kad tarp partijų nėra ginčų socioekonominiais klausimais, yra viena nepalankiausių šaliai tendencijų.

„Europoje turime vieną didžiausių socialinės atskirties ir nelygybės indeksų, visuomenė yra socialiai suskilusi, o socialinės nelygybės pasekmė – milžiniška emigracija, nesustabdoma net ekonominio augimo laikais. Akivaizdu, kad socialinis ekonominis gyvenimas Lietuvoje yra nenormalus.

Problema ta, kad politikos lauke neatsiranda politinių grupių, nuosekliai ginančių socialiai pažeidžiamas, silpnesnes grupes. Šiuo požiūriu Lietuvos valstybė ir jos politika yra dramatiškoje situacijoje. Civilizuotoje Europos valstybėje taip neturėtų ir negalėtų būti“, – apgailestauja A. Krupavičius.

Profesoriaus teigimu, silpnesniųjų socialinių grupių gynimas Lietuvoje yra virtęs tik rinkiminių kampanijų reikalu, o naujoji vyriausybė pokyčių į šias tendencijas, panašu, neįnešė.

„Nenoriu būti blogu pranašu dabartinės vyriausybės atveju, tačiau akivaizdu, kad ji gravituoja tuo pačiu neoliberalizmo keliu, pasiremdama juo priima visus pagrindinius sprendimus, siūlo reformas. Tai reiškia, kad socialines deformacijas ir toliau turėsime, o jei taip ir toliau, ši šalis sparčiais tempais išsivaikščios“, – kalba A. Krupavičius.

Kai kuriais klausimai partijų skirčių ieškoti nevertėtų

M. Jastramskio teigimu, viena iš priežasčių, kodėl nematyti aiškių skirčių tarp partijų strateginiais klausimais, yra tai, kad pastaruoju metu nesvarstomi strateginiai objektai.

„Dėl strateginio objekto ar projekto visuomet atsiras susipriešinimas visuomenėje ir tam tikri interesai, tad gal dabartinė situacija nėra bloga, nes tai reiškia, kad nėra dalykų, dėl kurių partijos ginčytųsi, kas lemia mūsų orientaciją į Vakarus.

Nematau čia didžiosios problemos. Apskritai susiskaldymas strateginių valstybės raidai reikalingų objektų atžvilgiu, manau, nėra geras dalykas“, – sako M. Jastramskis.

A. Krupavičius taip pat teigia manantis, kad dėl kai kurių klausimų skirčių tarp partijų požiūrių ieškoti nereikėtų.

„Pavyzdžiui, visos pagrindinės Lietuvos partijos yra proeuropietiškos, apskritai Lietuvos užsienio politikoje jau kokius 25 metus nėra kažkokių rimtesnių ideologinių skirčių. Ten, matyt, ieškoti jų nereikia, nes tikrai daugelyje šalių, ypač mažesnių, šiuo klausimu situacija bus panaši“, – svarsto A. Krupavičius.

Vilija Andrulevičiūtė