„Nespėju, bet stengiuosi nenuleisti rankų“, – paklaustas, ar užtenka laiko užsiimti viskuo, ką mėgsta, atsako Vladas Chockevičius. Anglų aplinkoje užaugęs Vladas nepamiršta lietuviškų šaknų ir aktyviai dalyvauja skautų veikloje. Gyvenimui užsidirbti žada programuodamas, o dvasinės pilnatvės ieško kurdamas, grodamas ir dainuodamas roką. Šio jaunuolio gyvenimą sunku sutalpinti į vieną interviu…

- Tiek daug gabumų, užsiėmimų ir pomėgių. Ar neradai, kur išreikšti jų Lietuvoje?

- Atvykau į Londoną seniai, prieš septynerius metus, kartu su tėvais – buvau trylikametis. Augau anglų aplinkoje ir pasigedau lietuviškumo savo gyvenime. Taip atradau skautavimą, kuris man padėjo nepamiršti savo gimtinės ir išlaikyti tapatybę ir tautiškumą. Muzikos kelias prasidėjo dar Lietuvoje, muzikos mokykloje, nors daugiau šioje srityje nuveikiau jau būdamas Anglijoje. Nuvykdavau ir į Lietuvą pakoncertuoti, kai tik atsirasdavo proga. Esu tikras, kad jei nebūčiau išvykęs, savo visus pomėgius ir užsiėmimus būčiau sugebėjęs įgyvendinti ir Lietuvoje – ten tiek pat galimybių, kiek čia. Tereikia tik noro ir pastangų.

- Dar studijuoji universitete Londone kompiuterių mokslus ir žaidimų kūrimą...
- Turėjau pasirinkti – ar eiti profesionaliu muzikos keliu, ar įgyvendinti tai, ką jau seniai buvau pamėgęs – programavimą. Nusprendžiau, kad nenoriu tapti muziku profesionalu, grojančiu kitiems atlikėjams. Man patinka rašyti savo dainas ir jas pačiam atlikti, todėl ir pasirinkau kompiuterius kaip pragyvenimo šaltinį, o muziką – kaip sielos atgaivą. Kompiuteriai leidžia nepervargti fiziškai, tad vakare po darbo galiu dar ir pagroti su grupe. Stengiuosi suderinti viską.

- Skautavimas ir kompiuteriai – stereotipų mėgėjai pasakytų, kad tai nesuderinama, kad skautas turi kiauras dienas leisti miškuose, o kompiuterių specialistas – į gryną orą išlysti tik maisto nusipirkti. Kaip tau pavyko suderinti ir paneigti tuos mitus?
- Šiais laikais viskas yra per daug apkrauta materialiaisiais dalykais bei paremta kompiuterių technologijomis. Aš dievinu mišką. Laukiu kiekvieno žygio ar stovyklos – tai pabėgimas nuo pilkos ir nuobodžios civilizacijos. Kita vertus, skautas irgi yra žmogus ir turi rasti būdą, kaip pragyventi šiuolaikiniame pasaulyje. Už skautavimą niekas pinigų nemoka (o tai yra labai gerai) – tai yra visiškai dvasinis ir idėjinis dalykas. Priklausau Lietuvių skautų sąjungai (nepainioti su Lietuvoje veikiančia kita organizacija – Lietuvos skautų sąjunga). Skautavimas – tai nėra tik veikla, hobis, mokymo įrankis ar būdas praleisti gerai laiką. Tai yra ir gyvenimo būdas. Pabaigus mokyklą labai sumažėjo laisvo laiko, vis tiek stengiuosi palaikyti šią veiklą.

- Tikrai ne visi mūsų skaitytojai žino, kad galima prisijungti prie lietuvių skautų būrio čia...
- Mūsų organizacijos narių gretos yra pakankamai didelės, tačiau aktyvių skautų yra kiek mažiau. Mes stengiamės palaikyti tradiciją – po vieną renginį per mėnesį. Į šiuos žygius, savaitgalius ir renginius dažniausiai susirenka apie 10–15 žmonių. Taip pat tradiciškai turime savo kasmetę vasaros stovyklą, kurioje susirenka daugiau nei 100 dalyvių. Šiais metais ji vyksta liepos 23–31 dienomis. Pas mus organizacijoje yra labai įvairaus amžiaus skautų. Visus kviečiame dalyvauti, tiek mažus, tiek suaugusiuosius. Per metus vykstantys renginiai vis labiau ir labiau pritraukia jaunimo. Panašu, kad yra daug atvykėlių, kurie pasiilgsta gamtos, miško, laužo ir gerų draugų kompanijos.

- Ar skiriasi skautavimas čia, Anglijoje, kurią galima pavadinti skautų gimtine?
- Bendros skautavimo idėjos ir principai išlieka bendri. Skiriasi tik būdai, kaip tas idėjas įgyvendiname. Asmeniškai, nesu dalyvavęs nei vienoje anglų skautų stovykloje. Esu girdėjęs, kad pas juos yra šiek tiek daugiau civilizacijos ir patogumų, nei pas mus. Mes stengiamės atsikratyti kuo daugiau elektronikos. Važiuojant iš namų į stovyklą nenorime atvažiuoti į dar vienus namus su elektra – norime gyventi gamtoje, taip kaip ir gyveno patys pirmieji skautai – juk taip įdomiau!

- Būtina pakalbėti apie tavo rimtą hobį – muziką...
- Muzika užsiėminėju jau seniai. Tačiau dabartinę grupę „Ladon“ visai neseniai įkūrėme. Oficialiai mūsų veikla prasidėjo šio pavasario pabaigoje ir birželio pradžioje turėjome savo pirmąjį koncertą. Šis projektas po truputį brendo debiutui ir pilnai grupei. Prieš šią grupę dar grojau „Windhale“ ir savo pirmojoje – „Vital Mission“. Nuo pat pradžios kaip branduolys išlikom tik aš ir mano brolis Paulius, grojantis mušamaisiais, kai kiti nariai keitėsi. Šiuo metu grupėje esu vokalistas, tačiau anksčiau dar grodavau ir gitara. Retkarčiais mėgstu pagroti ir pianinu – savo pirmuoju instrumentu.

- Apibūdink savo klausytoją, kuriam patinka, ką grojate.
- Dabartinė grupė – klasikinio sunkiojo roko įkūnijimas šiuolaikinėje scenoje. Mes neapsiribojame rėmais, nors palaikome senąsias roko tradicijas. Tiesiog grojame rokenrolą, kad būtų ir patiems linksmiau, ir klausytojas nenuobodžiautų koncerto metu. Dainų žodžiai dažniausiai yra gimę iš išgyvenimų. Dažniausiai stengiuosi aprašyti smagius ir linksmus gyvenimiškus dalykus – taip dainuot smagiau ir didesnis malonumas.

- Dar vienas klausimas, kuris kiltų kiekvienam: kaip viską spėji?
- Būtent – nespėju. Bet stengiuosi nenuleisti rankų. Darau tai, kas man patinka. Jei nori visą gyvenimą atostogauti – gyvenk ir dirbk tai, ką nori ir kas tau teikia malonumą. Gyvenimas yra per daug įdomus ir per daug trumpas, kad apsiribočiau vienu dalyku. Tačiau, jei reikėtų pasirinkti vieną dalyką – tai būtų muzika.
Tarp mano ateities svajonių yra ir Lietuva. Labai noriu grįžti ir ten gyventi. Juk visgi, ten ir yra mano ir mūsų visų tikrieji namai. Negalima peikti, kad ten yra blogai, o reikia imti ir patiems keisti, kad pagaliau būtų gerai!

Daugiau informacijos apie grupę – www.facebook.com/ladonrocks
Daugiau informacijos apie skautų veiklą – www.lsseuropa.co.uk.