Į Angliją prieš trejus su puse metų atvykusi psichiatrė Rūta Skrinskienė daugiausia dirba su anglais ir teigia pasiilgusi lietuvių pacientų, su kuriais bendravimas yra visiškai kitoks.

Pirmą kartą į Londoną R.Skrinskienė (35 m.) atvyko prieš penkiolika metų mokytis anglų kalbos. To meto patirtis taip įsirėžė jai į pasąmonę, kad sprendimas gyventi Anglijoje, Rūtos nuomone, buvo padarytas jau tada. Reikėjo tik kad aplinkybės susiklostytų palankiai.

“Anglija man buvo pirmas kapitalistinis pasaulis, jaučiausi kaip pasakoje – mokiausi su studentais iš viso pasaulio, didžiulis miestas, parduotuvės. Dabar, kai čia gyvenu, visai kitokia realybė, bet man patinka. Draugai sakė, važiuok į Škotiją, žmonės ten geresni, šiltesni, ne - man Londonas”, – prisipažįsta angliškoje klinikoje dirbanti psichiatrė.

“Infozona”: Lietuvoje jūs dirbote psichiatre, o čia ar iš karto pavyko gauti darbą pagal specialybę?

R.Skrinskienė: Taip, darbą susiradau dar Lietuvoje. Sekmadienį atvažiavau, o pirmadienį jau ėjau į klinikas. Čia yra trijų lygių daktarai – yra studentai, paskui vidurinio lygio ir yra konsultantai. Pagal Lietuvoje įgytą išsilavinimą yra pripažįstama, kad mes galime dirbti konsultantais, bet kol nemoki kalbos, kol nesusigaudai visoje sistemoje, be galo sunku gauti konsultanto darbą. Tad pradėjau nuo viduriniojo daktaro, po 10 mėnesių jau gavau konsultanto vietą. Nebuvo paprasta, reikėjo daug už save pakovoti, pareklamuoti, daug interviu praeiti, bet pavyko.

“Infozona”: Ar nesudarė keblumų kalba, nes dirbti chirurgu – viena, bet dirbant su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis sklandus susikalbėjimas labai svarbus.

R.S.: Tas tiesa. Plius, man pavyko atvažiuoti į East Grinsteadą, kuris yra vienas iš turtingiausių miestelių Pietų Anglijoje, o Pietų Anglija yra turtingiausias rajonas visoje Anglijoje ir su tais “posh” žmonėmis pradžioje buvo sunku. Lietuvoje atrodė - aš kalbu angliškai, o čia - sėdžiu susirinkime ir nesuprantu, o ten apie pajuokavimą ar panašiai nė kalbos nėra. Buvo pacientų, kurie skundėsi. Tai nebuvo tiesiogiai apie mano kalbą, bet tonas nepatiko, nemandagi pasirodžiau. O tai tiesiog dėl to, kad nežinai visų tų mandagių frazių, bendravimo kultūros, o ir ta kalba tokia bazinė. Anglai, jei nepatinka, nesako tiesiai į akis. Jie sako - labai ačiū, labai labai ačiū, pabrėžtinai dėkoja, o tas „ačiū“ turi atspalvių. Tada to dar nežinojau ir kai gavau skundą, net nustebau – taip man dėkojo, o apsisukę pasiskundė. Bet tas jau praeityje, dabar taip nebenutinka.

“Infozona”: O dabar turbūt jau gerai pažįstate anglų charakterį ir mentalitetą?

R.S.: Aš ir dabar galvoju, kad nesuprantu anglų mentaliteto. Kaip buvo vos atvažiavus ir dabar - kaip diena ir naktis, bet vis tiek pasitaiko momentų, kad žmogus kažką sako, o tu suki galvą - ar kaip sako, taip ir yra, ar iš tikrųjų yra atvirkščiai, o gal čia reikia kažką tarp eilučių įžvelgti. Jau lyg ir pavyksta tai padaryti, bet turbūt reikia čia mažiausiai dešimt metų pragyventi ir dar daugiau, kad gerai susigaudytum, ką jie turi galvoje. Mes visgi esame tiesūs žmonės – tiesiai sakome, patinka ar nepatinka, o anglai – ne. Pas juos svarbi intonacija, įvairūs kiti dalykai… Kartais ir patiems anglams nelabai aišku, kas norėta pasakyti, bet daugmaž nutuokia, ką tai gali reikšti, o mums, lietuviams, - kaip pasakė, tai taip ir yra. Be to, dar prisideda jų humoras, kuris anglams šventas reikalas, o mums atrodo, kad tyčiojasi. Jie sako - jei tave erzinam, reiškia tu mums patinki…

“Infozona”: Čia atvykę lietuviai kiekvienas savaip bando įveikti nepilnavertiškumo kompleksą. Ar teko susidurti su žmonėmis, patyrusiais dramatiškas savęs pervertinimo akimirkas?

R.S.: Pati tai išgyvenau, kitus stebėjau ir daug mąsčiau apie priežastis ir panašiai. Nepilnavertiškumo kompleksui išsivystyti yra keletas priežasčių. Pirmiausia - čia atvažiavus pasirodo, kad Lietuvos niekas nežino. Į klausimus, kuo Lietuva žymi, irgi nėra ką atsakyti. Anglai Šekspyrą turi, suomiai „Nokia“, o ką lietuviai? Pabandykite Čiurlionį ar net Sabonį paminėti – niekas nežino. Koks vokietis ar prancūzas gali pasiremti savo tėvynės šlove, mes – ne. Antras dalykas – kalba. Kaip besimokytum anglų kalbos Lietuvoje, čia pamatai, kad jie tavęs nesupranta. Anglai neįsivaizduoja, kad galima nemokėti angliškai, jie patys neturi patirties mokytis užsienio kalbų ir nesupranta, kaip tai sunku. Vidutiniam anglui, jei nesupratai, ką jis pasakė, pirma mintis, kuri šaus į galvą – tu kvailys. Antra mintis - kad tu gal nelabai kalbą moki, bet dažnam ta antroji mintis į galvą taip ir neateina. Tai va – atvažiuoja žmogus į šalį, kur jo gimtosios šalies niekas nežino ir nesidomi, kur ji yra. Kai jis bando komunikuoti, gauna atsaką, kad yra kvailas. Po kiek laiko susiformuoja tai, kas prilyginama Pavlovo refleksui - šimtą kartų žmogui sakai, kad jis kiaulė, ir po kiek laiko jis pradeda kriuksėti. Palaikyti savivertei žmogui reikia gana palankios aplinkos. Savivertės jausmas ateina iš vaikystės, kiek jis ten buvo palaikomas, vertinamas. Tačiau kad ir kaip būtų, tik retas žmogus turi tokią stiprią savivertę, kad jokie išoriniai faktoriai jo nepaveikia. Žmogui su vidutine gyvenimo istorija reikia kartas nuo karto palaikymo iš aplinkos. Arba jis turi matyti, kad kažką pasiekė ir pasijusti išdidus, arba sulaukti pripažinimo, kad puikiai kažką padarė, arba gauti šilumos ir artumo patikinimą iš mylimų žmonių. Tačiau dažnas emigrantas patenka į tokią situaciją, kad pasijaučia izoliuotas. Ypač jei neturi šeimos. Bet ir šeima neretai negelbsti, nes visi nariai patiria tą patį stresą, kuris atvykus į svetimą šalį yra didžiulis. Trečia – Lietuva maža šalis ir konkurencija nėra didelė, o Anglijoje protingų, išsilavinusių, turinčių gerą verslo gyslelę žmonių - krūvos. Ir jeigu koks nors savo miestelyje Lietuvoje svarbus erelis atvažiuoja ir jam atrodo, kad jis užkariaus Angliją, tai pamačius realybę, jo svajonių pilis griūva. Teko sutikti žmonių, kurie labai skaudžiai tai išgyveno, jie turėjo perkainoti vertybes ir tai mažina savivertę. Todėl nutinka taip, kad žmogus, kuris atrodė Lietuvoje neturėjo jokių problemų, čia atvažiuoja ir įsitaiso nepilnavertiškumo kompleksą.

Tas pirmas smūgis ir ūmi reakcija į stresą gali užtrukti apie pusę metų. Po to prasideda adaptacija - ji gali trukti nuo metų iki trejų ir galiausiai žmogus susitaiko su tuo, kas yra, tiesiog suvokia, kad yra tokia situacija, bet tai nereiškia, kad jis pats, kaip asmuo, nustojo savo vertės. Tuomet žmogus ima ieškoti būdų, kaip įveikti tą situaciją. Sutikau lietuvių, kurie pasiekė savo tikslus ir visi jie yra praėję tuos etapus. Tačiau paskui rado savo nišą, išmoko save parduoti, ko Lietuvoje tiesiog nereikia, išmoko kalbą, susirado savo socialinį ratą ir dabar jiems puikiai sekasi - anglai žiūri ir pavydi.

“Infozona”: Ar žmonėms, išvykusiems iš Lietuvos, dažniau prireikia psichiatro pagalbos ar emigracija didelės įtakos tam neturi.

R.S.: Ateina žmonės, kurie jau turėjo problemų Lietuvoje ir čia atvažiavo su vaistais. Yra žmonių, kurie turi problemų su vaikais, ir tai yra grynai emigracijos problemos. Vaikui irgi reikia adaptuotis, tik vaikas reaguoja nebrandžiai – elgesio pakitimais ar agresija. Emociniai vaiko išgyvenimai dažnai daug stipresni negu suaugusiojo ir jie dar neturi įgūdžių valdyti emocijas. Mes žinome, kad, pavyzdžiui, jeigu liūdna, padeda apsipirkimas arba savo minčių nukreipimas į kitus dalykus, tačiau vaikas to mechanizmo dar neturi ir jo emocijos dažnai virsta reakcijomis. Sūnui dabar 13 metų, atsivežiau, kai jam buvo 10 metų, ir pati savo kailiu patyriau, ką reiškia vaiko adaptacija. Lietuvoje jis mokėsi anglų kalbos nuo pirmos klasės, buvo geras mokinys, bet kai čia atvažiavo, nesugebėjo net paklausti, koks tavo vardas. Jis labai draugiškas, komunikabilus, Lietuvoje - lyderis klasėje, o čia viskas kitaip, ir jam tikrai buvo sunku - metus laiko negalėjau niekur išeiti, reikėjo būti su juo. O dabar jokių problemų, šiąnakt pas draugą nakvojo.

“Infozona”: Būna, kad emigracijoje žmonių asmeniniai gyvenimai radikaliai pasikeičia. Kaip jums susiklostė?

Esu išsiskyrusi, buvęs vyras liko Lietuvoje, o aš čia turiu draugą. Jis man labai padeda suprasti dalykus. Artimas žmogus anglas yra geras būdas lengviau įsikomponuoti į aplinką, tik reikia nepamiršti, kad anglai turi apsibrėžę savo ribas. Jei anglas matys, kad nebesi jo draugas ar draugė, jei jam bus nepriimtinas kažkoks tavo elgesys arba tiesiog pasikeis gyvenimo situacija - jis rinksis save, savo interesus, savo gerovę. Lietuvoje dar yra kažkokia pasiaukojimo kultūra, noras padėti vienas kitam. Čia to nėra. Tarp ilgalaikių vaikystės draugų dar galima įžvelgti, bet kai atidžiau pasižiūri – maždaug ranka ranką plauna… Daug galvojau apie tai, nes tai svetima mūsų kultūrai. Maniau, kokie jie begėdžiai, kaip taip galima, tačiau jų filosofija yra tokia – jeigu aš gerai gyvenu ir gerai jaučiuosi, tai ir kiti su manimi gerai jaučiasi, bet jei aš tą gerovę turiu aukoti, aš nesu tikras, kad tam žmogui, dėl kurio aukojuosi, bus geriau. Be to, jie labai gerbia kito žmogaus autonomiškumą ir savarankiškumą, sugebėjimą pačiam susitvarkyti reikalus. Pavyzdžiui, prireikia žmogui psichiatro pagalbos. Lietuvoje mes visais būdais stengiamės pacientą grąžinti į šeimą, siekiame, kad šeimos nariai būtų įtraukti į gydymo procesą. Čia procesas vyksta visiškai kita linkme. Čia stengiamasi, kad pacientas būtų kuo savarankiškesnis, jis apgyvendinimas kokiame nors bute, atskirai nuo šeimos, ir kokia nors institucija tarytum perima to globojamojo šeimos funkcijas. Iš tų institucijų yra tikimasi labai daug, bet tai nerealu, tad kai pacientas ar jo šeimos nariai nusivilia, kyla pykčiai ir skundai, kad va – mes tiek tikėjomės, o jūs neprižiūrėjote. Toks nepriklausomybės mentalitetas egzistuoja ir santykiuose tarp draugų. Neužsikarsi taip lengvai kam ant kupros, kad tave globotų, rūpintųsi ir panašiai. Žinoma, pasitaiko ir tokių atvejų, priklauso nuo žmogaus, bet tai priimama kaip blogybė, o ne gėrybė. Lietuvoje į besiaukojantį žmogų žiūrima kaip į geraširdį, o čia požiūris toks - jei nebegali būti nepriklausomas – tavo problema ir pats ją spręsk. Mano draugė Prancūzijoje dirba, sakė ten lygiai tas pats. Tai yra Vakarų Europos mentalitetas, Vakarų kultūroje svarbiausia – individas. Bendruomenė svarbiau Rytų kultūrose ir pagal mentalitetą mes labiau priklausome Rytų kultūrai negu Vakarų.

“Infozona”: Šiuo metu pradedate privačią praktiką, ar tai reiškia, kad orientuojatės į lietuvių bendruomenę?

R.S.: Neseniai įsteigiau privatų kabinetą, prieš tai pacientus priimdavau namuose, o mano pacientai - lietuviai ir rusai. Tai darau ne dėl pinigų, jų aš pakankamai uždirbu klinikoje. Mano motyvai keli. Vienas, kad anglai vis tiek kitokie žmonės, bendravimas ir psichiatrinė pagalba yra kitokia. Ir mentalitetas, ir gydytojo – paciento santykis kitokie. Yra toks jausmas, kad anglams aš tarnauju – gerai patarnavau, labai ačiū, blogai patarnavau – skundas. O kai dirbu su lietuviais, toks jausmas, kad aš jiems padedu, o ir pati gaunu tam tikrą emocinį atlygį. Kita vertus, pamačiau, kad yra poreikis. Mano kolegos Lietuvoje sako - ar tu gali priimti mano pacientą, jis ar ji išvažiuoja į Angliją dirbti ir reikės vaistus išrašyti. Kadangi čia dirbu NHS sistemoje, galiu padėti tik tiems, kas yra prisiregistravę toje teritorijoje. Tai pamaniau, kad reikia imtis privačios praktikos, ir tai man yra būdas padėti žmonėms ir kartu palaikyti ryšį su kolegomis Lietuvoje. Be to, pakliūti pas specialistą čia sunku. Bendrosios praktikos gydytojas gali siųsti pas psichiatrą, bet gydytojai čia yra labai išdidūs - kaip tik mano darbas šiuo metu yra apmokyti bendrosios praktikos gydytojus, kaip vystyti pirminį psichiatrijos lygį. Bendrosios praktikos gydytojas turi didelę atsakomybę už išrašytus vaistus ir paskirtą gydymą, todėl jei jis bent akimirką suabejos, ar tam pacientui reikalingi tie ar kiti vaistai, o ypač psichiatriniai, jis atsisakys raštyti receptą, sakys – ateik už dviejų mėnesių, ateik už trijų… Žmogų pas psichiatrą bendrosios praktikos gydytojas nukreips tik tada, kai bus didelė rizika, tai reiškia – psichozė, haliucinacijos, didelis nerimas, bandymas nusižudyti arba įkyrios mintys apie savižudybę. O dauguma žmonių neatitinka tų kriterijų, todėl pakliūti pas psichiatrą čia beveik neįmanoma.

Kalbėjosi Zita Čepaitė