Sveiki, mane kamuoja tuštuma (esu 18 m.). Prieš pusę metų išsikrausčiau gyventi į užsienį. Maždaug du mėnesius gyvenau miestelyje, kuriame buvo daug draugų. Susipažinau su šalimi, kurią visada įsivaizdavau kitaip. Netrukus atsirado šiokių tokių pokyčių ir teko išvykti į kitą miestą. Dabar jau beveik 4 mėnesius gyvenu viena, aplink nei vieno lietuvio, nei vieno tikro draugo, tik bendradarbiai. Atrodo, šiuo metu turiu ir darau viską, ko kažkada norėjau, bet dabar tai jau nebereiškia nieko.

Kalbu kaip 40-ties, dėl to jau darosi gėda, nes visada leptelnu ar galvoju, priimu sprendimus kaip nėra būdinga mano amžiaus žmonėms. Lyg tai būčiau ne aš, jaučiuosi visišku nieku. Gal galėtumėte pasiūlyti kokių nors sprendimų? Ar paaiškinti tokius staigius pokyčius?

Į skaitytojos laišką atsako psichologė Eglė Gedrimienė:

Sveiki,

Persikėlimas į naują šalį, naują vietą be draugų, artimųjų ir, apskritai, be žmonių, su kuriais būtų galima pabendrauti ne darbo reikalais yra didelis stresas ir išbandymas. Ir ypač tokiame jauname amžiuje. O dideli stresai ir išbandymai sukelia staigius pokyčius mūsų savijautai.

Tai gali būt beviltiškumo, tuštumos, menkavertiškumo ir panašūs jausmai. Kaip jūs ir rašote, jaučiatės visišku nieku.

Gerai savijautai reikia ne tik pinigų, darbo, namų, tačiau ir bendravimo. Jei jo trūksta arba jo iš viso nėra, prastėja savijauta: krenta nuotaika, savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi.

Siūlyčiau jums ieškoti būdų daugiau bendrauti, susitikti ir kalbėtis su jums artimais žmonėmis – draugais, giminėmis, šeima. Jei yra sąlygos ir galimybės – apsigyvenkite ten, kur turite savo gerų žmonių ratą, o jei tokios galimybės nėra, kuo daugiau su jais bendraukite internetu, telefonu, važiuokite aplankyti.

Naujoje vietoje ieškokite naujų pažįstamų ir draugų, su kuriais galėtumėte daugiau bendrauti po darbo, pavyzdžiui, tarp bendradarbių ar netoliese dirbančių kitų žmonių.

Sėkmės,

Eglė