Putinas grąžino Rusijos piliečiams savigarbą, nebodamas jokių kliūčių 

Vladimiras Putinas, paliekantis prezidento postą po aštuonerių metų darbo, nedvejodamas šlavė visas kliūtis, siekdamas tikslo - grąžinti Rusijai prarastą didybę. Vakarai ir kai kurie Rusijos visuomenės sluoksniai spėlioja, kiek tai kainavo.

Daugumos nuomone, Rusijos lyderiui pavyko pasiekti, ko norėjo. Ekonomika klesti, separatizmas Čečėnijoje nuslopintas, armija rengiasi pademonstruoti savo galią sovietišku stiliumi - šarvuotosios technikos paradu, kuris pirmą kartą po SSRS žlugimo vyks Raudonojoje aikštėje.

Kritikai užsienyje kaltina V.Putiną sutelkus valdžią vienose rankose ir tuo pat metu suvaržius demokratiją ir žmogaus teises. Tokia pozicija erzina Kremlių, kurio santykiai su Vakarais gerokai komplikavosi.

Bet kuriuo atveju V.Putinas paliko ryškų pėdsaką Rusijos istorijoje, ir jo vaidmuo joje dar ne kartą sukels gyvų diskusijų, nors trauktis iš politinės arenos 55-erių lyderis neketina.

Jo įpėdinis Dmitrijus Medvedevas žada tęsti pirmtako, kuris taps ministru pirmininku ir vadovaus didžiausiai parlamentinei partijai, politiką.

Tylusis įpėdinis

Kai 1999-ųjų rugpjūtį pasiligojęs ir nepopuliarus prezidentas Borisas Jelcinas buvusį KGB karininką V.Putiną paskyrė vyriausybės vadovu ir galimu pareigų perėmėju, šalis apstulbo, išvydusi nepažįstamą veidą.

Tuomet V.Putinui buvo 46-eri, jis vadovavo Federalinei saugumo tarnybai ir neturėjo patirties viešojoje politikoje.

Jis labiau mėgo alų nei degtinę, laisvąsias imtynes, o ne sauną, o jo santūrumas buvo neįprastas daugumai tautiečių, prisižiūrėjusių B.Jelcino epochos "linksmųjų vyrukų".

Išvaizda apgaulinga, ir tai dar kartą įrodė antrasis Rusijos prezidentas, ėmęs vadovauti šaliai 1999 metų gruodžio 31-ąją, netikėtai atsistatydinus B.Jelcinui.

V.Putinas, kaip ir jo pirmtakas, pasiuntė kariuomenę į Čečėniją ir žmonių gyvybių kaina grąžino maištingąją provinciją Kremliaus kontrolėn.

Jo populiarumas augo. Per prezidento rinkimus 2000 metais V.Putinas nugalėjo galingą varžovą komunistą, surinkęs 53 proc. balsų.

Naujasis šalies vadovas atkakliai ėmėsi ekonomikos, paskirdamas vyriausybės vadovu Vakarams žinomą Finansų ministerijos valdininką Michailą Kasjanovą ir reformuodamas mokesčių bei finansų sistemą.

Visą kitą padarė aukštos naftos kainos. Šiandien BVP vertinamas 1,3 trilijono dolerių, o valiutos rezervai viršija 500 mlrd. dolerių, ir V.Putinas trokšta, kad iki 2020 metų Rusijos ekonomika taptų viena iš septynių pagrindinių pasaulyje.

Nusprendęs, kad politinių ambicijų turintys oligarchai, susikrovę turtus B.Jelcinui valdant, yra pavojingi, greitai su jais susidorojo.

Du iš jų - Vladimiras Gusinskis ir Borisas Berezovskis - prarado verslą ir buvo priversti palikti Rusiją. Michailas Chodorkovskis, pagrindinis "Jukos" savininkas ir kadaise turtingiausias šalies žmogus, nuteistas aštuonerius metus kalėti už "sukčiavimą ir vengimą mokėti mokesčius".

Tai išvydę likusieji oligarchai pakluso Kremliui.

V.Putinas nebijojo užrūstinti Vakarų, stengdamasis užtikrinti Rusijai įtakingo žaidėjo pasaulinėje arenoje ir, skyrium imant, Didžiajame aštuonete, vaidmenį.

Jis nepritarė Kosovo pripažinimui ir demonstravo draugystę su Iranu, kai tuo tarpu kitos pasaulio valstybės reikalavo sankcijų.

V.Putinas apkaltino Vašingtoną siekiant valdyti pasaulį, kritikavo jo planus dislokuoti priešraketinės gynybos (PRG) elementus prie Rusijos sienų ir piestu stojo prieš NATO plėtrą.

"Aš vadovaujuosi nacionaliniais interesais", - taip V.Putinas apibūdino savo užsienio politikos esmę.

Atgal į SSRS

V.Putinas neslepia nostalgijos sovietiniam stiliui ir SSRS žlugimą pavadino didžiausia XX a. geopolitine katastrofa.

Jis su meile prisimena tarnybos KGB metus, įskaitant komandiruotę į demokratinę Vokietiją, ir teigia, jog "buvusių žvalgų nebūna".

Oponentai liberalai kaltina jį bandymu atkurti sovietinę praeitį, o šio grįžimo simboliu vadina liaudžiai gerai pažįstamos SSRS himno muzikos grąžinimą.

Bet ne viskas taip vienareikšmiška: V.Putinas pabrėžia, kad išpažįsta ortodoksiją, kuri sovietmečiu buvo persekiojama; savo draugu ir mokytoju vadina Anatolijų Sobčiaką, žinomą pertvarkos laikų liberalą.

Rusijos ekonomikos laimėjimai lėmė precedento neturintį V.Putino populiarumą, kuris išsilaikė visus jo valdymo metus.

Net tokios tragedijos, kaip atominio povandeninio laivo "Kursk" žūtis ar čečėnų kovotojų išpuolis prieš teatrą Maskvoje bei Beslano mokyklos įkaitų drama nepakenkė V.Putino reitingui. 2004 metais jis buvo perrinktas antrai kadencijai, gavęs daugiau kaip 70 proc. balsų.

Kritikai jo populiarumą aiškina tuo, kad jis nutildė kitaip mąstančius, ėmė kontroliuoti televiziją, kardinaliai pakeitė įstatymus, palikdamas didžiulę opozicijos dalį už parlamento durų ir panaikindamas tiesioginius gubernatorių rinkimus.

V.Putinas sako, kad Rusija savaip kuria demokratiją, ir jai vakarietiški lekalai nereikalingi. Į kaltinimus dėl žmogaus teisių pažeidimų atsako, kad visos valstybės - ne be nuodėmės.

"Aš esu absoliutus ir tyras demokratas, - kartą pareiškė V.Putinas. - Bet visa bėda yra ta, kad aš toks - vienintelis, kitų tokių pasaulyje tiesiog nėra... Mahatmai Gandi mirus nėra su kuo pasikalbėti"...

BNS
Wikipedia.org nuotrauka

BNS naujienas ar jų dalį publikuoti ir/ar kitaip naudoti žiniasklaidos priemonėse bei informacinės visuomenės informavimo priemonėse be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.

Vladimiras Putinas, paliekantis prezidento postą po aštuonerių metų darbo, nedvejodamas šlavė visas kliūtis, siekdamas tikslo - grąžinti Rusijai prarastą didybę. Vakarai ir kai kurie Rusijos visuomenės sluoksniai spėlioja, kiek tai kainavo.

Daugumos nuomone, Rusijos lyderiui pavyko pasiekti, ko norėjo. Ekonomika klesti, separatizmas Čečėnijoje nuslopintas, armija rengiasi pademonstruoti savo galią sovietišku stiliumi - šarvuotosios technikos paradu, kuris pirmą kartą po SSRS žlugimo vyks Raudonojoje aikštėje.

Kritikai užsienyje kaltina V.Putiną sutelkus valdžią vienose rankose ir tuo pat metu suvaržius demokratiją ir žmogaus teises. Tokia pozicija erzina Kremlių, kurio santykiai su Vakarais gerokai komplikavosi.

Bet kuriuo atveju V.Putinas paliko ryškų pėdsaką Rusijos istorijoje, ir jo vaidmuo joje dar ne kartą sukels gyvų diskusijų, nors trauktis iš politinės arenos 55-erių lyderis neketina.

Jo įpėdinis Dmitrijus Medvedevas žada tęsti pirmtako, kuris taps ministru pirmininku ir vadovaus didžiausiai parlamentinei partijai, politiką.

Tylusis įpėdinis

Kai 1999-ųjų rugpjūtį pasiligojęs ir nepopuliarus prezidentas Borisas Jelcinas buvusį KGB karininką V.Putiną paskyrė vyriausybės vadovu ir galimu pareigų perėmėju, šalis apstulbo, išvydusi nepažįstamą veidą.

Tuomet V.Putinui buvo 46-eri, jis vadovavo Federalinei saugumo tarnybai ir neturėjo patirties viešojoje politikoje.

Jis labiau mėgo alų nei degtinę, laisvąsias imtynes, o ne sauną, o jo santūrumas buvo neįprastas daugumai tautiečių, prisižiūrėjusių B.Jelcino epochos "linksmųjų vyrukų".

Išvaizda apgaulinga, ir tai dar kartą įrodė antrasis Rusijos prezidentas, ėmęs vadovauti šaliai 1999 metų gruodžio 31-ąją, netikėtai atsistatydinus B.Jelcinui.

V.Putinas, kaip ir jo pirmtakas, pasiuntė kariuomenę į Čečėniją ir žmonių gyvybių kaina grąžino maištingąją provinciją Kremliaus kontrolėn.

Jo populiarumas augo. Per prezidento rinkimus 2000 metais V.Putinas nugalėjo galingą varžovą komunistą, surinkęs 53 proc. balsų.

Naujasis šalies vadovas atkakliai ėmėsi ekonomikos, paskirdamas vyriausybės vadovu Vakarams žinomą Finansų ministerijos valdininką Michailą Kasjanovą ir reformuodamas mokesčių bei finansų sistemą.

Visą kitą padarė aukštos naftos kainos. Šiandien BVP vertinamas 1,3 trilijono dolerių, o valiutos rezervai viršija 500 mlrd. dolerių, ir V.Putinas trokšta, kad iki 2020 metų Rusijos ekonomika taptų viena iš septynių pagrindinių pasaulyje.

Nusprendęs, kad politinių ambicijų turintys oligarchai, susikrovę turtus B.Jelcinui valdant, yra pavojingi, greitai su jais susidorojo.

Du iš jų - Vladimiras Gusinskis ir Borisas Berezovskis - prarado verslą ir buvo priversti palikti Rusiją. Michailas Chodorkovskis, pagrindinis "Jukos" savininkas ir kadaise turtingiausias šalies žmogus, nuteistas aštuonerius metus kalėti už "sukčiavimą ir vengimą mokėti mokesčius".

Tai išvydę likusieji oligarchai pakluso Kremliui.

V.Putinas nebijojo užrūstinti Vakarų, stengdamasis užtikrinti Rusijai įtakingo žaidėjo pasaulinėje arenoje ir, skyrium imant, Didžiajame aštuonete, vaidmenį.

Jis nepritarė Kosovo pripažinimui ir demonstravo draugystę su Iranu, kai tuo tarpu kitos pasaulio valstybės reikalavo sankcijų.

V.Putinas apkaltino Vašingtoną siekiant valdyti pasaulį, kritikavo jo planus dislokuoti priešraketinės gynybos (PRG) elementus prie Rusijos sienų ir piestu stojo prieš NATO plėtrą.

"Aš vadovaujuosi nacionaliniais interesais", - taip V.Putinas apibūdino savo užsienio politikos esmę.

Atgal į SSRS

V.Putinas neslepia nostalgijos sovietiniam stiliui ir SSRS žlugimą pavadino didžiausia XX a. geopolitine katastrofa.

Jis su meile prisimena tarnybos KGB metus, įskaitant komandiruotę į demokratinę Vokietiją, ir teigia, jog "buvusių žvalgų nebūna".

Oponentai liberalai kaltina jį bandymu atkurti sovietinę praeitį, o šio grįžimo simboliu vadina liaudžiai gerai pažįstamos SSRS himno muzikos grąžinimą.

Bet ne viskas taip vienareikšmiška: V.Putinas pabrėžia, kad išpažįsta ortodoksiją, kuri sovietmečiu buvo persekiojama; savo draugu ir mokytoju vadina Anatolijų Sobčiaką, žinomą pertvarkos laikų liberalą.

Rusijos ekonomikos laimėjimai lėmė precedento neturintį V.Putino populiarumą, kuris išsilaikė visus jo valdymo metus.

Net tokios tragedijos, kaip atominio povandeninio laivo "Kursk" žūtis ar čečėnų kovotojų išpuolis prieš teatrą Maskvoje bei Beslano mokyklos įkaitų drama nepakenkė V.Putino reitingui. 2004 metais jis buvo perrinktas antrai kadencijai, gavęs daugiau kaip 70 proc. balsų.

Kritikai jo populiarumą aiškina tuo, kad jis nutildė kitaip mąstančius, ėmė kontroliuoti televiziją, kardinaliai pakeitė įstatymus, palikdamas didžiulę opozicijos dalį už parlamento durų ir panaikindamas tiesioginius gubernatorių rinkimus.

V.Putinas sako, kad Rusija savaip kuria demokratiją, ir jai vakarietiški lekalai nereikalingi. Į kaltinimus dėl žmogaus teisių pažeidimų atsako, kad visos valstybės - ne be nuodėmės.

"Aš esu absoliutus ir tyras demokratas, - kartą pareiškė V.Putinas. - Bet visa bėda yra ta, kad aš toks - vienintelis, kitų tokių pasaulyje tiesiog nėra... Mahatmai Gandi mirus nėra su kuo pasikalbėti"...

BNS
Wikipedia.org nuotrauka

BNS naujienas ar jų dalį publikuoti ir/ar kitaip naudoti žiniasklaidos priemonėse bei informacinės visuomenės informavimo priemonėse be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: