Mažoji Lietuva – taip šmaikščiai vadinamas vaisių ir daržovių pakavimo fabrikas Visbech'e, Anglijoje, čia dirbančių darbuotojų. Susikalbėti lietuviškai – čia jokia problema, sako į Peterborough'ą prieš kelis mėnesius emigravusi Diana (vardas pakeistas - aut.past)

Darbas fabrike – itin alinantis. Grįžusi namo mergina vakarais verkdavo tepdama nugarą šaldančiais kremais, žvelgdama į pūslėtas pėdas, nuo kurių oda luposi gabalais.

220 svarų – tokia šių vargų kaina. Tiek mergina gauna dirbdamas vos tris dienas per savaitę. Tačiau Diana didžiuojasi tokiu uždarbiu ir per artimiausius kelerius metus nežada grįžti atgal į tėvynę.

Pirmieji nuomotojai stipriai apgavo

Į Peterborough'ą Diana kartu su mylimuoju išvyko vos prieš kelis mėnesius. Pora turi svajonę – susitaupyti pinigų dviejų kambarių buto Šiauliuose remontui ir įsigyti automobilį.

„Mašinai man daug nereikia, apie 2000–3000 eurų, remontui – kokių 10 tūkst. eurų. Lietuvoje su mūsų atlyginimais susitaupyti tokių sumų tikrai nebūtų pavykę. Aš dirbau lombarde ir gaudavau apie 420 eurų, sužadėtinis – „Telia“, paskui „Bitėje“. Uždirbdavo daugiau, tačiau gyventi oriai ir taupyti – niekaip nebūtų pavykę“, – pasakoja mergina apie išvykimo priežastis.

Palikti Lietuvą nebuvo lengva – merginai čia buvo gera, be to, liko mama, giminaičiai, draugai.

„Lietuvoje man tikrai patinka, sunku buvo mamą, katiniuką palikti, labai gaila, norėjau išsivežti“, – liūdnai nusijuokia ji.

Pora pasirinko Peterborough'ą, nes čia jau gyveno ir dirbo jų draugai, kurie ir padėjo rasti pirmąjį būstą. Tačiau ne viskas ėjosi kaip iš pypkės – labai greit teko išsikraustyti.

„Išsinuomojome kambarį už 110 svarų per savaitę. Sąlygos buvo labai blogos – vietoje lovos padėti du kubai ir ant jų viršaus čiužinys užmautas, spinta sulūžusi. Yra veidrodis – ir daugiau nieko.

Gyvenome su šeima, auginančia vaiką, todėl vakare negalėdavome net vaikščioti, sakydavo, kad prižadinsime vaiką.

Be to, tie žmonės mus apgaudinėjo, pagal kontraktą jie negalėjo to namo niekam nuomoti, o išnuomojo kambarį mums, patys gyvendami vos ne už dyką.

Tą sužinojome tik tada, kai atėjo savininkė. Ji tikrai buvo nemaloniai nustebinta, radusi mus, todėl kuo greičiau iš ten pažadėjome išsikraustyti. Šeimai pakėlė nuomos kainą, o mes ieškojomės kito būsto. Tikrai nemaloni situacija“, – prisimena.

Netrukus pora įsikraustė į namą, kuriame gyvena dar dvi poros. Sąlygos čia daug geresnės – yra normali lova, spinta, staliukas, kambaryje stovi ir tik jiems skirtas šaldytuvas.

„Name yra 4 kambariai, jis dviejų aukštų, yra nemažas kiemas – galima šašlykus kepti“, – džiaugiasi Diana.

Už kambarį pora moka 115 svarų, taigi per mėnesį jiems tenka pakloti nemenką 460 svarų siekiančią sumą.

Po darbo skaičiuodavo atsiradusias pūsles ir strijas

Diana atskleidžia, kad darbo ieškojosi per įdarbinimo agentūras. Jau netrukus kartu su sužadėtiniu pradėjo dirbti vaisių ir daržovių pakavimo fabrike gretimame mieste. Tiesa, iki darbo jiems tenka nukakti nemenką kelią.

„Dirbame Visbeche'e, todėl rytais 30 minučių keliaujame iki stotelės, tada važiuojame apie 20 mylių autobusu 40 minučių, o pačiame Visbeche'e dar 15 minučių keliaujame iki fabriko“, – apie ilgą kelią kalba mergina.

Dirbti fabrike tenka nuo ryto iki vakaro, tik retkarčiais darbuotojai keliauja namo jau 18 val. Tačiau iliuzijų, kad dirbs mažai ir gaus aukso kalnus mergina ir neturėjo.

„Viskas priklauso nuo užsakymų, paprastai dirbame iki kol pabaigiame. Vieni fabrike vaisius pjausto, kiti pakuoja į dėžutes, o aš dirbu prie linijos ir pakuoju dėžutes į dideles dėžes.

Taip pat dirba line leaderiai, kurie turi daugiau atsakomybių, užsiima ir popierizmais, ir kad supakuotos vaisiai, daržovės būtų be broko. Mano vaikiną labai greit paaukštino iki line leaderio“, – džiaugiasi.

Pirmos savaitės buvo siaubingos – nugarą skaudėdavo taip, kad vos galėdavo pasilenkti.

„Buvo labai baisu, tikrai verkiau, nugarą žiauriai skaudėjo, tepėmės šaldančiais tepalais. Pėdos – guzais nuėjo, visos pabalusios, oda lupasi. Galvojau, nepadirbsiu daugiau, neištversiu, nebenorėjau nieko grįžusi po darbo. Dabar lengviau, pradedu įprasti“, – pasakoja apie išgyventus siaubus.

Merginai teko susitaikyti su kojas išraižiusiomis strijomis, dėl darbo ji negali nei puoštis, nei nešioti auskarų.

„Lietuvoje buvau priaugusi svorio, o čia jis man pradėjo staigiai kristi, atsidaro strijų ant kojų, kurių niekada nesu turėjusi. Man, kaip jaunai merginai, tai yra baisu.

Be to, turėjau išsiimti visus auskarus, o aš turėjau pasidariusi platesnes skyles – vadinamuosius tunelius, todėl jei auskarus išimi – jų nebeįsidėsi, skylė susitraukia.

Negalima jokių manikiūrų, nagai net paprastu nagų laku negali būti nulakuoti, nes tokios yra taisyklės. Tai labai sunku psichologiškai, net santykiai su sužadėtiniu pakriko – turėjau atsisakyti visko. Lietuvoje turėjau ir priaugintus nagus, ir priaugintas blakstienas, dažydavausi plaukus – visa graži vaikščiojau, o dabar negaliu nieko“, – nuogąstauja Diana.

Fabrikas vadinamas Mažąja Lietuva

Nepaisant darbo sąlygų ir taisyklių, mergina džiaugiasi jai solidžiu uždarbiu – per tris dienas ji uždirba apie 220 svarų.

„Vėliau turėčiau dirbti 4 dienas per savaitę – tai dar daugiau uždirbsiu. Lyginant su lietuviškais atlyginimais – tai labai gerai. Tikrai esu patenkinta“, – tvirtina ji.

7,83 svaro – tiek siekia jos uždarbis per valandą. Jos vaikinas uždirba kiek daugiau – 8,60 svaro, tačiau po trijų mėnesių bandomojo laikotarpio jo alga dar labiau kils, pasidžiaugia mergina.

Fabrike lietuvių dirba tiek daug, kad galima laisvai susikalbėti lietuviškai. Be tautiečių čia dirba daug lenkų, rumunų, portugalų.

„Yra ir britų, bet nedaug, ir jų pareigos viršesnės“, – sako Diana.

Dėl dirbančių lietuvių gausos fabrikas netgi pramintas Mažąja Lietuva, o prie fabriko kabo Lietuvos vėliava: „Aš pati jos nemačiau, bet vienas latvis sakė, kad tikrai yra.

Šiaip visi yra labai draugiški, nepastebėjau kažkokio neigiamo požiūrio į lietuvius, be to, mūsų juk dauguma. Bet į rumunus tikrai yra nekoks požiūris, kaip pastebėjau. Valgykloje nugirdau, kaip labai negražiai kiti apie juos kalbėjo.“

Nors pora atvažiavo čia susitaupyti automobiliui, buto remontui, artimiausia svajonė – nusipirkti batus su metalu apkaustytu priekiu.

„Fabrike duoda guminius, labai nepatogius, o tokių batų reikia, jei kokia dėžė ant kojos užkristų“, – sako ji.

Įvardijo sumą, dėl kurios nebūtų emigravusi

Paklausta, koks turėtų būti darbas ir atlygis Lietuvoje, kad sutiktų grįžti, ji pripažįsta: „Man ir lombarde buvo labai gerai. Tai nėra nešvarus darbas, sėdi prie kompiuterio ir popierius tvarkai – iš tikrųjų patiko. 600 eurų gauti „į rankas“ jau būtų gerai, aišku, norėtųsi ir daugiau.“

Ją nustebino, kad nors atlyginimai Lietuvoje ir Anglijoje skiriasi kelis ar keliolika kartų, maisto prekių kainos Peterborough'e ne ką didesnės nei Lietuvoje.

„Yra pigesnių, yra brangesnių prekių. Pavyzdžiui, daržovės čia kainuoja panašiai kaip Lietuvoje – skanių avietinių pomidorų kilogramą galima nusipirkti už 2 svarus.

Nustebino, kad net specialiose parduotuvėse, kur prekiaujama lietuviškais, lenkiškais produktais, lietuviška duona yra pigesnė, tik minusas, kad ji čia atkeliauja užšaldyta“, – pažymi.

Diana svarsto, kad Piterbore taip gyvens ir dirbs kelerius metus. Po to – atgal į Lietuvą. Kito plano pora net nesvarsto.

„Tikrai grįšime. Man angliškai net nėra priimtina kalbėti, nes lietuvių kalba man labai graži, o ir patinka suprasti, ką aplink visi šneka.

Lietuva – labai graži šalis, švari aplinka, gamta. Jei už mėgstamą darbą Lietuvoje mokėtų tokius pinigus kaip čia – tikrai pasiliktume, nė už ką čia nevažiuotume“, – sako ji.

Lietuviai Anglijoje sutinka gyventi daug prastesnėmis sąlygomis

Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė pasakojo, kad tokių lietuvių, į Anglijų atvažiuojančių tik tam, kad susitaupytų, yra dauguma.

„2016 m. atliktoje ES darbo jėgos apklausoje matome, kad iš Lietuvos emigravo 32 proc. turinčių aukštąjį išsilavinimą, 62 proc. Anglijoje dirba žemesnės nei turimas išsilavinimas reikalaujantį darbą ir tik 10 proc. dirba aukštos kvalifikacijos reikalaujančius darbus.

Iš statistikos matome, kad nepaisant to, jog tenka dirbti turimos kvalifikacijos neatitinkančius darbus, emigracija į Jungtinę Karalystę vis dar išlieka didelė. Tai susiję su aukštesniu nei Lietuvoje darbo užmokesčiu“, – sako ji.

Nors gaji nuomonė, kad Anglijoje lengvai galima užsidirbti nemažas pinigų sumas, D. Asanavičiūtė pažymi, kad dažnas nepaskaičiuoja, jog ir pragyvenimas čia kainuoja gerokai daugiau nei Lietuvoje.

„Daug lemia psichologinis nusistatymas, kad važiuojama dirbti trumpam laikotarpiui, todėl sutinkama gyventi kur kas prastesnėmis sąlygomis, nei gyventa Lietuvoje.

Nemažai Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių pripažįsta, kad Lietuvoje gyvenimo kokybė geresnė, nei gyvenant Anglijoje, dažnai nuomojant kambarį, neturint pakankamai asmeninės erdvės. Nemažai atvyksta užsidirbti bazinei pensijai, kurią gali gauti atidirbę šalyje 10 metų, dėl geresnių socialinių garantijų. Taip pat bandoma emigruoti iki išstojimo iš ES, tikintis likti šalyje po Brexit“, – sako ji.

Dažniausiai įsikurti naujiems emigrantams čia padeda jau seniau emigravę lietuviai. Kitaip, ypač nemokant kalbos, pradėti gyvenimą čia sudėtinga, o mokytis anglų kalbos lietuviai nelabai linkę: „Keista stebėti lietuvius, gyvenančius Jungtinėje Karalystėje daug metų ir vis dar nemokančius anglų kalbos, nenorinčius asimiliuotis. Lietuvių bendruomenė gana didelė ir įsigyvenę lietuviai susikuria sau patogią aplinką – mažąją Lietuvą, kur gali patogiai jaustis.

Atvykus tenka išmokti tolerancijos, kadangi tautų įvairovė – didelė ir ksenofobija nėra toleruojama. Vargina didelis tempas ir dideli atstumai, iš socialinių tinkų ir bendraujant galima jausti, kad dažnas, gyvendamas net ir ilgą laiko tarpą, taip ir nesijaučia gerai, ilgisi Lietuvos.“

D. Asanavičiūtė taip pat atkreipia dėmesį, kad gabesni tėvynainiai į Lietuvą nuolat gyventi gali net negrįžti.

„Artėjant atsiskyrimui, teko girdėti ne iš vieno lietuvio, kad darbdaviai pasiruošę padėti susitvarkyti registracijos formalumus, ragina įsigyti Jungtinės Karalystės pilietybę, kad neprarastų gerų darbuotojų.

Vyriausybiniu lygiu pabrėžiama, kad visi ES šalių piliečiai, gyvenantys Anglijoje, dirbantys ir mokesčiais prisidedantys prie šalies gerovės kūrimo, yra vertinami ir gali būti ramūs dėl savo statuso po Brexit“, – pažymi ji.