Tai nėra kokios nors milžiniškos ir stebuklingos sėkmės istorija. Tačiau tai nėra ir eilinė istorija. Jolita Gnoivskienė – iš tų moterų, kurios suspėja viską, o jeigu nesuspėja – žino, kad suspės vėliau. Jos brangiausieji – 17 metų neįgali dukra Dovilė, du sūnūs, vyras. Taip pat nepamirštamos asmeninės trenerės, auklės pareigos ir net naminių koldūnų „verslas“. Ir tai tik dalelė jos gyvenimo.

Jolita į Londoną su šeima emigravo prieš šešerius metus – šeima tiesiog ieškojo geresnio gyvenimo. Ji sako, kad jos istorija niekuo neypatinga, tačiau pozityvaus nusiteikimo moteriai galima tik pavydėti: „Visos moterys čia kažką veikia, – sako ji. – Tai nagus lakuoja, tai antakius dažo, tai dar ką nors sugalvoja. Aš pirmus metus neturėjau kada užsiimti kokia nors veikla – vaikai buvo maži, turėjau juos prižiūrėti ir rūpintis.

Vėliau pradėjau galvoti, kad reikia kepti tortus – iškepu skaniai, šeima kaipmat suvalgo, tačiau su puošyba daug sudėtingiau. O juk papuoštas tortas kur kas labiau traukia akis. Supratau, kad neturiu fantazijos ir kruopštumo“, – pasakoja Jolita apie savo ieškojimų kelią.

Kasdienybė, suplanuota minučių tikslumu

Didžiausiu postūmiu keisti gyvenimą ir užsiimti mėgstama veikla, atrasti tai, kas patinka, tapo gyvenimo išbandymai, kuriuos moteris įveikė savo pozityvumu.

„Supratau, kad esu jauna, sveika moteris ir kad viskas – mano rankose, kad turiu kažką pradėti daryti. Anksčiau, Lietuvoje, aš dirbau sporto klube, buvau trenerė ir man ši veikla labai patiko. Taip susiklostė, kad vidurinį sūnų išvedžiau mokytis šokti – organizatorė buvo lietuvė. Ji man ir pasiūlė vesti treniruotes – kol vaikai šoka, kad mamos nesėdėtų ir nelauktų, o kažkuo užsiimtų. Vėliau sugalvojau, kad galima užsiimti sportu kartu su vaikais – tiek pačiais mažiausiais kūdikiais, tiek jau didesniais, 6–7 metų.

Viską juk galima suderinti, jeigu labai norisi, kad ir vaikas nepavargtų, bet ir mama jaustų, kad sportavo. Taigi, aš pamažu pradėjau judėti, ir tai buvo žingsnis į priekį – gera pradžia“, – pasakoja Jolita.

Dabar moteris daugiausia veda individualias treniruotes moterims namuose: „Po trečio vaiko priaugau ne vieną dešimtį kilogramų – po gimdymo svėriau 85 kg, kai mano įprastas svoris yra 58 kg: sportuodama namuose antsvorio atsikračiau per metus – liko įveikti vos porą kilogramų. Kadangi dar trūko veiklos, sugalvojau koldūnus lipdyti (juokiasi). Draugė paragavo ir jai taip patiko, kad ji ir pasiūlė juos pardavinėti. Ir iš tikrųjų – tai viena, tai kita draugė vis užsinori tų koldūnų.

Aišku, to verslu nepavadinsi, tačiau vis veikla – daugiau darau tai savo malonumui, žinoma, dar ir užsidirbu. Aš supratau, kad nenoriu nė akimirkos praleisti tuščiai, man gaila laiko sėdėti priešais televizorių ar kompiuterį ir nieko neveikti.

Dar esu ir savanorė – savanoriaudavau vaikų darželyje, o dabar turiu planų savanoriauti ir įstaigoje, kur mokosi mano neįgali dukra, taip pat – mokyti sportuoti neįgalius vaikus. Esu išsilaikiusi specialius sertifikatus, kurie man leidžia dirbti aukle, todėl kartais prižiūriu vaikus. Tada mano namuose būna tikras vaikų darželis!

Žodžiu, man veiklos tikrai netrūksta. Pirmą kartą po ilgo laiko nusipirkau užrašų knygutę, kad galėčiau susirašyti viską nuo... iki. Dabar viskas joje sudėliota minučių tikslumu (juokiasi).“

Dukrai – geriausios sąlygos tobulėti

Atvykusi į Londoną Jolita nemokėjo anglų kalbos, tačiau per įvairias veiklas labai greitai pramoko – dabar dar ir sūnūs padeda mamai teisingai ištarti ar perskaityti įvairius žodžius. „Tai kaip žaidimo forma – kartais apsimetu, kad nesuprantu, tai vaikai noriai moko mane kartu mokydamiesi patys“, – sako Jolita.

Paklausta, ar nori sugrįžti į Lietuvą, Jolita sako, kad nors tėvynėje jaučiasi laimingesnė, tačiau Anglijoje atranda kitų privalumų. Pavyzdžiui, Dauno sindromą turinčiai dukrai Dovilei, kuriai greitai bus 17 metų, sudarytos kur kas geresnės sąlygos tobulėti Anglijoje, o ne Lietuvoje. „Ji baigė 12 klasių, tad dabar eis į koledžą, kur mokysis trejus metus. Ten ji mokysis, kaip pinigus skaičiuoti, apsipirkti, gaminti valgyti ir daugybės kitų dalykų – svarbiausia tai, kad Dovilė tobulėja. Kitiems mano sūnums Laurynui – 8-eri, o Martynui, mažiausiajam – 4-eri.“

Kiekvienas moters rytas prasideda jau nuo 6 valandos, kadangi reikia padaryti pusryčius vaikams, vyrui, paruošti pietus. „Ne visada Dovilė būna nusiteikusi ryte anksti keltis, todėl kartais tenka pagudrauti – pagriebiu jos daiktus, rankinę ir bėgu link autobuso, tada ji mane vejasi, nes labai nemėgsta, kai kas nors ima jos daiktus“, – pasakoja Jolita.

Ji prisimena, kad kai gimė Dovilė, buvo vos 20-ies metų. „Net minties tokios nekilo, kad gali būti kas ne taip, nei šeimoje, nei giminėje nebuvo nieko panašaus.

Gydytojai tik gimus įtarė mažylei Dauno sindromą, tačiau diagnozę patvirtino tik po kurio laiko – tyrimai iš pradžių nesisekė, todėl mėnesį ar du gyvenome nežinioje. Jau tada gydytojai sakė – tu jauna, pasigimdysi kitą vaiką, šitą palik, tačiau aš taip negalėjau pasielgti – mes su vyru susikabinom ir auginom.

Sėdėti Dovilė pradėjo sulaukusi metų, pirmus žingsnius žengti – kelerių metų, tad dvejus metus aš ją nešiojau. Apie valgymą ir apsirengimą jau ir nešneku. Pagalbos jai tikrai reikia ir dabar – nusiprausti, apsirengti ir pan.

Dovilė labai daug sirgdavo, buvo sunku susirasti darbą. Aš visas ligas žinojau, jau nebevažiuodavau į ligonines. Gydydavau ją pati, leisdavau vaistus, išmokau masažuoti, nes ligų netrūko – ir pilnapadė, ir širdies problemos, akinių reikia... Tai kai jai buvo 6-eri, tada jau išėjau dirbti į sporto klubą.

Vėliau, kai jau laukiausi antro ir trečio sūnų, dariausi genetinius tyrimus – tačiau nors jie ir skausmingi, ir rizikingi, visgi ryžausi tam – berniukai gimė sveiki.

Dovilė – mūsų meilės kūrinys, mūsų vaikas ir mes jo niekam nepaliksim. Prisimenu, kai dar Dovilė būdavo viena, aš vis paverkdavau, galvodavau, kokia jos ateitis, kad neturės vaikų, laimės, šeimos, tada pati savęs gailėdavau – kodėl man, ką aš blogo padariau ir pan., žodžiu, kuo eini gilyn į mišką, tuo daugiau medžių.

Taigi, taip vis paverkdavau ir savęs pagailėdavau. Kai gimė antras sūnus – aš nė karto neverkiau, o kai atsirado trečias, tai išvis nebuvo kada galvoti – tik eidavau į priekį. Man dabar daug lengviau, akys prašviesėjo, pasaulis kitoks pasidarė.

Aš nebematau, kad mano dukra neįgali – visa pagalba jai man atrodo kaip įprastas, niekuo nesiskiriantis nuo kitų dalykas, taip pat, kaip pusryčiauti, dantis išsivalyti ir panašiai. Mano dukra yra tokia, kokia yra, ir aš dėl to nesinervinu, nebesijaudinu“, – sako Jolita.

Jos ir dukros gyvenimas pilnas netikėtumų: „Kadangi kiekvieną dieną yra labai daug veiklos, sekmadieniais svajoju pamiegoti, tačiau, kaip visada būna, nepavyksta. Pavyzdžiui, paprastą dieną Dovilės niekaip neprikelsiu, o štai sekmadienį ji prabunda anksčiausiai. Tyliai eina daryti mums pusryčių – ką randa, tą padaro, sumuštinių ar salotų, jeigu suieško, tai ir žvakes uždega. Stengiasi. Net ir SPA procedūros būna – atsineša kojų kremą ir tepa, masažuoja“, – sako Jolita, besidalijanti jautriomis akimirkomis su mylima dukra.

„Anglijoje jums patinka? Ar jaučiatės laimingi?“ – klausiu. „Mes laimingesni Lietuvoje, – sako Jolita, dar tiksliai nežinanti, ar sugrįš į tėvynę. – Vyras labiau nori grįžti, ir aš to norėjau, kai turėjau mažai veiklos.

Dabar, kai turiu savo klientes, darbą, tikslų, draugų ratą, man labai smagu ir gera. Kuo toliau, tuo mažiau norisi grįžti, bet, aišku, kad tėvynės labai pasiilgstu. Daugiausia galvoju apie vaikus, jų ateitį, ypač apie Dovilės, ir daugeliu atveju jai čia, Anglijoje, yra geriau. Dabar noriu išsilaikyti trenerių kursus Anglijoje – tai mano svajonė. Tai nėra pigu, tačiau, manau, per kurį laiką tikrai tai pasieksiu. Mano tikslas – eiti savanoriauti į dukros mokyklą ir, išsilaikius kursus, gavus sertifikatą, mokyti sportuoti neįgalius vaikus. Mano Dovilei labai sunku mankštintis – jeigu reikia koją kilnoti, tai aš ją turiu kilnoti. Argi tai sportas?“ – šypsosi Jolita, kurioje tiesiog netelpa visos idėjos ir pozityvumas.

„Didžiausia mano bėda buvo ta, kad nemylėjau savęs, neturėjau sau laiko. Kai pradėjau save mylėti, viskas pasikeitė – santykiai su vyru ir vaikais tapo puikūs, atsirado veiklos, noro judėti į priekį ir nepasiduoti“, – linksma gaida pokalbį užbaigia Jolita, linkėdama visoms moterims tiesiog daug laiko skirti sau.