Šalyje turime paradoksalią situaciją – darbo rinkoje vyrauja didelė įvairių profesijų pasiūla, tačiau darbo neturi daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų. Interviu LRT RADIJUI sako ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Anot jo, tokia situacija susidariusi dėl to, kad žmonės neretai labiau linkę gauti pašalpą, o ne dirbti už šiek tiek didesnį atlyginimą.

– Baltarusijai ir Rusijai nesusitariant dėl rusiškų dujų ir naftos tiekimo sąlygų, pasekmes jau pajuto Lietuvos logistikos bendrovės. Baltarusijos naftos perdirbimo gamykloms trūkstant naftos, ji beveik neeksportuojama per Klaipėdos uostą, todėl tiek „Klaipėdos nafta“, tiek „Lietuvos geležinkeliai“, teigiama, gauna daug mažiau pajamų. Valstybės saugumo departamentas (VSD) taip pat pažymi, kad Rusijos ir Baltarusijos nesutarimai dėl naftos tiekimo neigiamai veikia Lietuvos bendroves.

Be to, departamentas atkreipia dėmesį, kad Rusija spaudžia Baltarusiją, kad ši už geležinkelių tarifų nuolaidas vežtų naftos produktus į Rusijos uostus. Kaip jūs vertinate šią situaciją? Ar turime alternatyvų Baltarusijos kroviniams?

– Visą laiką vykdoma jų paieška. Įmonių tikslas – turėti kuo daugiau įvairesnių klientų, pasižyminčių skirtinga rizika. Kalbant apie galutinį tašką – Klaipėdos valstybinį jūrų uostą – tai krova tikrai kiekvienais metais didėja ir tampa rekordine. Tai rodo, kad tiek pačios uosto įmonės, tiek logistikos įmonės sugeba tokiomis sudėtingomis geopolitinės ir rinkos sąlygomis konkuruoti ir tuos krovinius gauti.

Natūralu, žinoma, kad Rusija turi geopolitinių ir ekonominių interesų skatinti savo uostus. Kalbant apie naftos produktų krovą ir transportavimą, jie bando (ir natūralu, kad taip darys) pirmiausia per ekonominę prizmę sudominti Baltarusiją ir natūraliai skatinti savo uostus.

Dėl to mes šitoje konkurencinėje kovoje turime būti labai aktyvūs. Tą ir daro tiek Lietuvos geležinkeliai, tiek Klaipėdos nafta, galvodami apie savo ateities rinkas. Manau, kad tų valstybės įmonių uždavinys yra daryti viską, kad būtų kuo daugiau klientų. Tai labai svarbu mūsų šaliai, ekonomikai.

– „Eurostat“ praneša, kad nedarbas Lietuvoje vasarį buvo 8,3 proc. didesnis nei Europos Sąjungos vidurkis. Skelbiama, kad vasario pabaigoje Lietuvoje darbo neturėjo 122 tūkst. gyventojų. Kas daroma? Ar yra vilčių, kad situacija keisis?

– Bent jau vasario mėnesį Lietuvos darbo biržoje buvo užregistruota beveik 24 tūkst. laisvų darbo vietų. Turime paradoksalią situaciją, kad gana daug žmonių nedirba, bet darbo rinkoje yra didelė įvairių profesijų pasiūla įvairiausiuose sektoriuose: prekybos, statybos, transporto, logistikos, administracinio aptarnavimo ir kt.

Turbūt pirmiausia reikėtų ieškoti priežasčių mūsų socialinės paramos sistemoje, kuri vis dar neskatina įsilieti į darbo rinką. Gyvenant iš socialinės paramos ir gavus darbo pasiūlymą, už kurį darbo užmokestis galbūt nėra toks didelis, kokio žmonės tikisi, finansiniai praradimai, atsisakius to pasiūlymo, nėra tokie dideli. Žmonėms atrodo, kad neapsimoka dirbti.

– Ar reikia didinti atlyginimus, ar spręsti pašalpų gavimo sistemos problemas?

– Ir viena, ir kita. Dėl pašalpų sistemos jau ne kartą kalbėjome, kad pašalpa negali būti nutraukiama žmogui įsiliejus į darbo rinką. Tai turi būti tęstinis mokėjimas arba turi būti pereinamas laikotarpis, kai žmogus būtų skatinamas pačioje darbo rinkoje integruotis, sugebėti pragyventi savarankiškai. Staigus socialinės paramos nutraukimas duoda jau minėtą rezultatą. Ši sistema tikrai keistina.

Dėl darbo užmokesčio viskas vėlgi natūralu – norint kelti atlyginimus, verslas privalo turėti iš ko tai daryti. Galų gale, turėtų būti galimybė konkuruoti ne pigesne darbo jėga eksporto rinkose, o darbo našumu. Todėl investicijos į procesus, modernizavimą, technologinį atnaujinimą yra labai svarbios. Tada tikrai galėtų būti keliamas darbo užmokestis. Jis galėtų kilti ir nebūtų baimės, kad eksportuojama produkcija tampa nekonkurencinga.

– Sakote, kad situacija keistina, bet ar atliekami konkretūs veiksmai?

– Be abejo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija, visa vyriausybė numačiusi konkrečius darbus, kas galėtų paskatinti, kaip minėjau, technologinį atsinaujinimą, darbo našumo kilimą ūkyje. Lygiai tas pats daroma kalbant apie visos socialinės paramos sistemos peržiūrėjimą.

– Tai kol kas kalbatės?

– Aš kalbu su jumis, o ministerijos dirba.

– Statistikos departamento duomenimis, vien pernai iš Lietuvos emigravo apie 50 tūkst. žmonių, o per pirmus du šių metų mėnesius – beveik 14 tūkst. Parlamentarai antradienį diskutuos, kaip stabdyti emigraciją ir gerinti demografinę padėtį. Jūs taip pat kalbėsite šioje diskusijoje. Ką akcentuosite?

– Mano akcentas – ar mes norime realiai pakeisti situaciją, ar norime vėl pasidaryti priemonių planą, susitarimą, pasirašyti iškilmingai, padėti į stalčių ir tikėtis, kad pasirašius vieną ar kitą iškilmingą dokumentą, susitarimą situacija išsispręs. Manau, bandome atrasti, kaip stabdyti emigraciją su atskiromis priemonėmis. Tokiu atveju sėkmės tikėtis sudėtinga. Emigracija apima visą šalies gyvenimą. Jei pavyktų įgyvendinti priemones, kurios numatytos ir vyriausybės programoje, tai sukurtų į visiškai kitokią situaciją, kalbant tiek apie emigraciją, tiek apie imigraciją.

– Sakote „jeigu pavyktų“. Kaip manote, ar realu?

– Kitos išeities neturime. Privalome tai padaryti.

Alvyda Bajarūnaitė, Artūras Matusas, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“