7. Macekas

Ji sėdėjo nervingai judindama koją trijų kvadratinių metrų dydžio laukiamajame, juoda medine širma atskirtame nuo likusio agentūros ofiso. Salvijos Skizmaitės, glėbyje spaudžiančios salotinę liemenę ir mėlyną dėžę su batais kaustytomis nosimis, laukė bandymas, po kurio paaiškės: baigsis bergždžių paieškų ir dirbtinių šypsenų šiokiadieniai ar ne.

***

Paskutiniu metu pro pilkšvus, akmeninius Anglijos debesis retai prasisprausdavo saulės spinduliai, o jei ir pralįsdavo, tai nedrąsūs, nekaitrūs, nevasariški. Apsiniaukę buvo ir agentūrų duris varstančių imigrantų veidai, mat ne tik darbo nebuvo, bet ir pažadų. Visame Miestelyje vieninteliai „XXX recruitment“ siūlė valyti studentų bendrabučius.

Jaunoji Salvija, kai ir kiti, kurie neturėjo kitos išeities, nelaukė kol kas nors iš panosės nugvelbs paskutinį šiaudą, todėl atėjo į „XXX recruitment“. Laukiamajame kartus su keliais prislėgtais vyrais bei moterimis užpildė anketas. Vadybininkė, surinko pretendentų pasus, nuvedė juos į ankštą kambarį su keliomis kėdėmis ir įjungė televizorių. Supažindinimas su būsima veikla prasidėjo nuo gana ištęsto vaizdo klipo apie bendrabučių dušų valymo niuansus. „Geroji naujiena“, pranešė greitakalbe, ta, kad agentūra mokės ne minimumą, o penkiasdešimt centų daugiau, nes jie bus „self-employers“, t.y. „save įdarbinusieji, kas reiškia, kad mažesnė atlyginimo dalis nubyrės mokesčiams, didesnė – į jų kišenę.

Dalydama susirinkusiesiems rašiklius ir kontraktus, vadybininkė išvydo nedrąsiai pakeltą Salvijos ranką.

- Salvija?
- Aš nelabai suprantu, ką reiškia „self-employer“? – iš padilbų žvilgtelėjo mergina ir apsidairė laukdama paaiškinimo ne tiek iš vadybininkės, kiek iš aplinkinių, atrodė, gerokai labiau patyrusių imigrantų. Tačiau šie lygiai taip pat jos atsakymo.

- Kaip ir sakiau, jums reikės mokėti mažiau mokesčių, todėl gausite didesnį atlyginimą, - išgirdo pakartojant.

Atrodė, kitus toks atsakymas tenkino. Pasigirdo rašiklių skrebenimas. Salvijos kaimynas, greičiausiai, nenaujas agentūros klientas, kelis kartus sulaukė pastabos, kad „Name“ grafoje būtina ir pavardė.

- Marekai, „Name“ reiškia ne tik vardą, bet vardą ir pavardę. Juk vien iš vardo nebus aišku, kad būtent Marekas Wojcekovskis, o ne kažkuris kitas Marekas pasirašė kontraktą, supranti? – motiniškai aiškino vadybininkė.

Marekas linksmai sukrizeno.

Salvija minutėlę žiūrėjo į priešais patiestą krūvelę lapų. Atsidūsėjus, pakilo, atsiprašė už sugaištą laiką ir, gražinusi kontraktą, apleido grupelę.

Tetai apie šį nutikimą nieko nesakė – būtų buvęs per didelis nusivylimas. Reikėjo žiūrėti tolyn. Kitądien po šito neįvykusio sandėrio, ji nuvyko į gretimą pramoninį miestelį. Per kelias valandas apėjusi visas įdarbinimo agentūras, čia taip pat gavo ne daugiau nei krūvelę miglotų pažadų kada nors paskambinti.

Nuo vaikščiojimo ant pėdų užaugo nuospaudos. Salvija nejučia jas nudraskė. „Čia jau tavo black swan reiškiasi, ar kas?“ – pasitaisė akinius ir paklausė pusbrolis, kuri laiką sekęs ją zombio veidu prie kompo, su ant krėslo užsikelta koja, plėšiančią nuo pado suragėjusią odą. Salvija krūptelėjo. Ant kilimo lašėjo kraujas.

***

Jos koja sustingo, pajutusi, už stalo tailandietiškus makaronus siurbčiojančio agentūros vadybininko Maceko žvilgsnį. Tai Macekas pasitiko Salviją, kai ji pirmąkart užklydo į šią agentūrą. Paprašęs jį vadinti Maku, pažadėjo „smarkiai pasistengti“. Jo atviras, vaikiškai apskritas veidas rodė, kad meluoti ir apgaudinėti jis nelabai moka, o vadybininko pašaukimą turi arba labai menką, arba iš viso tokio neturi. Aišku, Salvė iš pradžių nepatikėjo. Vis tik, nepraėjus nė penkiolikai minučių nuo pažado, paskambino Mako kolegė ir pakvietė į darbo bandymą, kurio dabar, jo žvilgsniais lavindama šeštąjį pojūtį, ji laukė.

Prabėgo ketvirtis valandos. Dar po kelių minučių laukiantiesiems pasirodė stambi raudonplaukė ir kiek virpančiu balsu pranešė tai, kas iš už širmos jau buvo pasiekę jųjų ausis: darbdavys nekėlė ragelio.

- Guys, aš tikrai labai atsiprašau, kad teko laukti veltui. Nesuprantu, kodėl jie taip elgiasi. Tikrai niekad prieš tai nebuvo to nutikę. Aš jums paskambinsiu dėl kito bandymo, okey? Rytoj, pirmą valandą, okey?.. – Salvijos akimis, kažkaip nelabai nuoširdžiai rankas grąžė Patricija.

Ji nusprendė nelaukti, kol baigsis tirada. Pašoko, padėjo ant stalo prieš Maceko nosį bandymui iš agentūros pasiskolintus saugos batus ir ištarusi, kad lauks, išėjo. Macekas su Patricija žiūrėjo vienas į kitą; Macekas kažką lenkiškai sumurmėjo, įmetė batus į spintą ir išlėkė pro kitas duris iš paskos. Koridoriaus gale jis pasivijo Salviją: kartu jiedu įlipo į liftą.

Jos tylos sienas jis bandė pralaužti klausimais, nesusijusiais su darbu, tačiau tik dar labiau ją suerzino. Paklausta, kur eina linksmintis, Salvija atšovė, kad yra trenkta, todėl niekur neina; vietoj to pramogauja ant sienų tapydama flamingus, tiksliau, flamingų šeimas. Makas, nesupratęs jos bajerių, sutriko ir nutilo. Tačiau neilgam: taip, jis matė flamingus vietiniame zoologijos sode, bet rožinė jam ne prie širdies, ar ji jau spėjo ten apsilankyti?

Salvija žiūrėjo į susikaupusį, kažką aiškinantį Maceko veidą. Nors užsiminti apie tai nedrįso, tegalvojo viena: jis privalo jai surasti darbą.

***

Tačiau niekas nepaskambino. Nei iš Mako, nei iš kitų keliolikos agentūrų, kuriose liko jos šiek tiek falsifikuotas gyvenimo aprašymas.

Šitai ne tik Salviją, bet ir jos tetą baisiai liūdino bei pykdė: beveik su ašaromis akyse ji kalbėjo, jog darbas prie kompiuterio siuntinių sandėlyje, kurio direktorius tada neatsiliepė į Patricijos skambučius, „butu buvs labai ger pradž“, nes „nebut reikėji per daug tampyts ir purvints“. Tetos apmaudas, tikėtina, dar siejosi ir su Salvės pažadu, jog gavusi pirmąjį atlyginimą, ji pradės ieškoti kito būsto. Ne tik šios aplinkybės, bet ir galvoje užviręs klausimas, kodėl Makas jos negelbėja, Salviją privertė vėl apsilankyti agentūroje.

Maceko vietoje šįkart sėdėjo daug labiau savimi pasitikintis žilagalvis vyriškis. Salvija su juo pasisveikino ir paprašė pakviesti Patriciją. Pasirodžius Patricijai, ji mandagiai priminė tebeieškanti darbo. Krėsle išsidrėbęs vyras pakėlė nuo žurnalo akis ir vyptelėjo. „Oh, ši mergina atkakli!“ – sušuko. Nukaitusi Patricija suskubo paskirti naują bandymą.

Agentūros ofiso kompiuteryje suvedusi krūvelės laiškų pašto kodus, Salvija išklausė porciją nenatūralių agentūros vadybininkių pagyrų už greitumą. Talentų šou teisėjos stiliumi Patricija ištarė: „Taip“.

Iš tiesų, argi čia ne šou, argi čia ne žaidimas, pagalvojo Salvė, ironiškai šyptelėjusi. Ir argi ji ką tik nelaimėjo pirmojo to šou raundo?

Pakilusi nuo kėdės, ji susiraukė - perštėjo nudraskytus padus.

***

Kitądien Salvija stovėjo prie agentūros ir balto autobusiuko, pro kurio langus į dvi naujokes, ją ir Dianą, stebeilijo „senbuviai“. Diana, rusė iš Rygos, buvo visa galva aukštesnė nei Salvė, liesa, šiek tiek susikūprinusi, šviesiaplaukė, siaura nosimi ir plonyčiais kaip siūleliai antakiais.

Diana neakivaizdžiai studijuojanti Rygos universitete tarptautinį verslą pasakojo, kad atvažiuoti nusprendė jos draugas, jutęs pokyčių ir iššūkių trūkumą.

- A tibia nravitsa zdes? - klustelėjo Salvė.
- Uj, nie... Nenravitsa, - nusipurtė Diana, - No emu - očen nravitsa.

Pasirodžiusi Patricija, įkišo galvą į autobusiuką, atstatydama trumpu sijonu aptemptą sėdynę. Šūkaliodama vardus, savo popieriuje ji dėliojo varneles.

- Jūs važiuosit su Ugriu ir Lena, - pasibaigus patikrai, atsisuko ir naujokėms surėkė, ranka paragindama judintis tamsiai mėlyno latvių golfo link. Vos merginos sušoko į automobilio galinę sėdynę, autobusiukui buvo leista išjudėti. Viduje pranašiškai plyšaujant „Guns‘n‘Roses“ „Welcome to the Jungle“, paskui jį pasekė ir žvilgantis golfas.

Ugris su Lena daugiau mįslingai šypsojosi nei kalbėjo. Merginos tesužinojo viena: darbas „mirtinai nuobodus“.

Už keliasdešimt kilometrų jie sulėtino greitį ir įsuko į kelią prie didžiulio pastato, ant kurio šaligatvio užvažiavę, sustojo. Aikštele naudotis galėjo tik nuolatiniai darbuotojai, o ne agentūrščikai. Šliupsėdamos sunkiais batais, Diana ir Salvė sekė paskui latvius pėstiesiems baltais dažais nužymėtu taku. Įėjusios į sandėlį, jos pirmiausiai išvydo tarp gigantiškų dėžių eilių zujančius mažus keltuvėlius. Kiek toliau stovėjo stalai, kompiuteriai, konvejeriai ir siuntinių pilni vežimai, kuriuose rausėsi salotinėmis bei oranžinėmis liemenėmis apsirėdę „operatoriai“ – taip skambėjo jųjų pareigos.

Prižiūrėtojo per tris minutes instruktuotos, naujokės kibo į darbą. Salvijai nesisekė: tai svarstyklės nesvėrė siuntinio, tai kompiuteris strigo, tai lipdukai adresams baigėsi. Šitaip vis nutrūkstant ir atsinaujinant darbui, ji nė nepajuto, kaip po trijų valandų atėjo pertrauka, o paskui ir kaip baigėsi ir visa darbo diena. Nė susigaudyti nespėjo, kai operatoriai, it karštas bulves iš rankų metė siuntinius ir šviesos greičiu dingo. Atsisuko į suglumusią, vienintelę, be jos, savo vietoje likusią Dianą ir sugūžčiojo pečiais.

Namuose Salvija sulaukė įprastinio tetos, kažkodėl anglų papročiu užduodamo klausimo: ar ji laiminga*. Tai aišku, teta, sustenėjo, valgydama blynus. Iš tikrųjų, Salvija buvo visai laiminga.

***

Diana darbe nepasirodė nei kitą, nei dar kitą dieną. Dėl kokių priežasčių – niekas nežinojo. Ugrio ir Lenos golfe diskusijos apie tai Salvijai užvirti nepavyko. Porelė nedaugžodžiavo: arba Diana pati nusprendė nebeateiti; arba jie jos atsisakė.

Šįkart Ugrio „magė“ grojo Rėjų Čarlzą ir nors Dianos netektis šiek tiek nuliūdino Salvę, ji ėmė jaustis pakiliai.

- You know, guys, I really like you! - staiga į priekį palinko.
- What?, - išsiviepė Ugris ir nutaisė nustebusį veidą, - But that‘s impossible! Nobody likes us here!

Visi trys nusikvatojo.
- Jei rimtai, tai mes mažai su kuo čia bendraujame, - prašneko Lena. – Nemėgstame latvių ir šiaip imigrantų. Dauguma čia suvažiuoja dirbt, pirkt ir savaitgaliais viską pragert. Mes kitokie. Mes – autsaideriai, nepritapėliai.

- Tai kodėl jūs čia?.. Kodėl negrįžtat? – klausė Salvė.
- Nežinau, - burbtelėjo Ugris, - Atvažiavom ne kartu, susipažinom čia ir kažkaip užsilikom.

Salvė sandėlyje sutiko kelis kitus lietuvius. Jie, kaip ir daugelis čia dirbančių, buvo jaunesni nei ji – devyniolikmečiai, dvidešimtmečiai. Kai kurie mokėsi Miestelio universitete ir uždarbiavo, kad susimokėtų už studijas. Per pietų pertrauką lietuviai kartu prie vieno stalo valgydavo sumuštinius ir gerdavo kolą. Likusi valgyklos dalis taip pat buvo susiskirsčiusi stalais: paprastai lenkai sėdėdavo atskirai, latviai – atskirai, britai – atskirai. Lena su Ugriu valgykloje nelikdavo – jie eidavo pietauti arba į lauką, arba, jei lydavo, į mašiną.

Nors nesunkus, darbas, kaip sakė latvių porelė, jau po kelių dienų ėmė darytis mirtinai nuobodus. Salvija, jautė, kaip pamažu ima gyventi laukimu: siaurąja prasme – pertraukos laukimu, platesniąja – atlyginimo. Darbas kasdien prasidėdavo skirtingomis valandomis, ir niekada nebuvo aišku, kiek valandų sandėlyje teks praleisti – septynias, aštuonias, devynias, ar dešimt. „Break‘ų“ laiką nustatydavo ir skardžiu riksmu apie juos pranešdavo prižiūrėtojas. Salvė, kaip ir visi, mesdavo siuntinius, bėgdavo į tualetą, o paskui į valgyklą. Kaip ir visi, atsistodavo į eilę prie kavos aparato. Kaip ir visi, greitai sudorodavo sumuštinį, o paskui dūlindavo atgal, į savo vietą.

***

Vieną dieną kasdienio Patricijos skambučio su nurodymu, kurią valandą laukti prie agentūros, Salvija nesulaukė. Paskambinusi pati, išgirdo lakonišką paaiškinimą, kad sandėlyje darbas laikinai nutraukiamas. „Kas čia per nesąmonė“, - murmtelėjo po nosimi, rinkdama Ugrio numerį.

Šis linksmai atsiliepė: taip, jis su Lena pakeliui į darbą, o kur ji, po galais, pradingo? Tai negi jau... prametė?

***

Patricija paskambino tik po kurio laiko.
- Labas, Salvija. Ar viskas gerai? Būk trečią valandą prie agentūros, gerai?
- Kodėl Jūs beveik visą savaitę man neskambinot? – širdo mergina.
- Kompanija laikinai sustabdė darbus. Bet dabar viskas vėl bus normaliai, galėsi toliau dirbti.

Salvija, kuri per tą laiką ėmėsi naujų darbo paieškų, trečią valandą turėjo dalyvauti interviu kitoje agentūroje. Nors vidinis balsas primygtinai siūlė eiti būtent į interviu, mergina inertiškai nukulniavo tuo keliu, kuriuo jau buvo pasidarę įprasta kulniuoti.

Atrodė, kad per tą trumpą laiką, kol jos nebuvo, niekas pasikeitė. Didžiausias siurprizas jos laukė sandėlio viduje. Apsivilkęs oranžinę saugos liemenę, kryžmai sudėjęs rankas, prižiūrėtojo nurodymų klausėsi Makas.

- Labas. Ką čia darai? – priėjo ir sutrikusi paklausė Salvija.
- Labas. Manęs paprašė pavaduot tymlyderį, – nedrąsiai šyptelėjo jis, - Sutikau.

Darbas prasidėjo. Makui lakstant pirmyn atgal, ji kaskart aptikdavo į ją įbestą jo žvilgsnį. Salvija šypsojosi, o Makas, sulaukęs atsako, jautėsi padrąsintas. Priėjęs padėti į vežimą sukrauti siuntinius, stengėsi netyčia prisiliesti prie jos rankos.

Grįžusi po pirmosios pertraukos, Salvija pastebėjo, kad jo veidas persimainė. Nedelsdamas jis priėjo, pašaukė iš ją, kelis kitus darbuotojus ir pranešė:

- Turiu jums naujienų. Šiandien dirbsite tik penkias valandas.
- Kodėl tik mes ir kodėl penkias valandas? – suraukė antakius Salvė.
- Nežinau, - sumirksėjo jis. Paskui pridūrė – Toks sprendimas. Įmonė nori sutaupyti pinigų – tai natūralu.

Sutartu laiku baigus darbą, Macekas juos susodino į savo automobilį ir parvežė atgal į Miestelį.

Salvė balta kaip drobė virpėjo galinėje sėdynėje: kas nutiko? Kodėl? Ar ji blogai dirba? Ar tai jos kaltė? Kieno, jei ne jos? Kodėl niekas jai nieko nepaaiškina?

Visus paleidęs, Makas ją parvežė namo paskutinę.

- Salve, rytoj vėl dirbsi, nebijok, – sustojęs ir išjungęs variklį, prakalbo, tačiau ji nieko neatsakė. - Kas blogai? Ko tu tokia pikta?

Salvė pakėlė akis:
- Tikrai nežinau, ko… Gal dėl to, kad visas pasaulis mane laiko kvailio vietoje? - čiupdama kuprinę ir darydama duris ji murmėjo. – Gal dėl to, kad nesuprantu pačių paprasčiausių ir natūraliausių jo veikimo dėsnių? Geros dienos, Makai.

- Palauk! - sušuko jis pavymui, - Palauk! Ar aš dėl to kaltas?! – ir trenkė kumščiu į vairą.

Ji nuėjo. Tačiau viskas tuo nepasibaigė.

*Kai kurie sako, kad anglišką pasiteiravimą "Are you happy?" reiktų versti "Ar tu patenkintas?", o ne: "Ar tu laimingas?".

Kitoje dalyje - apie Salos sėkmės istorijas, jų poveikį ir Šviniaus prisiminimus iš šiurpių įvykių Ispanijoje.

Inga Janiulytė