Saloje - Anglija.lt
 

Saloje 

Mes apsigyvenome saloje, bet, ar gali būti, kad ir mumyse apsigyveno sala? Anglija.lt šiandien publikuoja pirmuosius rašinius iš žurnalistinio-literatūrinio ciklo, pasakojančio trijų emigrantų – Salvijos Skizmaitės, Vitalijaus Romučio ir Dalios Kviestienės – istorijas.

1. Paskutinė

Salvija Skizmaitė įsispyrė žalias šlepetes ir, vos pradėjusi verti duris į lauką, sustingo, nes iš tvarto atskriejo šaižus pjaunamos kiaulės kriokimas. Ji sukluso, išplėtė akis, patempė žemyn nubrizgusio megztinio kraštus ir žengė laukan.

Netrukus kieme šonu, už surištų kojų, traukdami riebų rausvą padarą, pasirodė pjovėjai. Skliautuotos kiaulės ausys šlavė žemę, palikdamos platų kraujo ruožą. Kol Julė, Adolis ir Žiogas kūną su tabaluojačiu šnipu užrideno ant stalo, Romas atitempė mėlyną dujų balioną ir ėmė konstruoti soliariuminę įrangą. Dabar tai čirškins. Salvė prieš procedūrą priėjo prie kiaulės ir ėmė apžiūrinėti jos pražiotą snukį, baltus šerius ir blakstienas. Paskui pabalusi atsitraukė ir pasisuko viralinės link:

- Einu aš tvarti duris uždarinėsiu.
Į darbą įnikę pjovėjai nieko neatsakė.

Tvartą sudarė dvi dalys. Rudų kelnių kraštais ji nubrizgino į naujesniąją. Lubos, gardai ir loviai čia buvo pasidengę voratinkliais, grindinys – šiaudų, sudžiūvusių išmatų, ir purvo likučiais. Bet daugiausiai visur sausi pilki vorų mezginiai. Tik Paskutinės garde, lyg kokiam avangardisto natiurmorte, šalia šlapio mėšlo telkšojo šviežio raudono kraujo balutė.

Salvė šonu atsišliejo į gardo grotas. Padedamas brolio Romo, Žiogas statė šito tvarto pamatus, klojo plytas, ji kartu su motina laipiojo stogo balkiais ir į sienų tarpus pylė pjuvenas. Viskas vyko prieš kokią dešimtį metų. Žiogas, kaip įprasta, su cigarete dantyse, šokinėjo ant balkių, keikėsi ir davinėjo nurodymus (kurių niekas nesiklausė).

Prisiminimai išsisklaidė, kai šnerves pasiekė dar už išmatų ir kraujo mišinio kvapą šlykštesnis degančių šerių ir svilinamos odos dvokas. Salvė pašoko, užvarstė duris ir užspaudusi pirštu nosį išspruko į lauką pažiūrėti didingo reginio. Vienas kiaulės šonas jau buvo beveik įskrudęs.

- Va, paspirginsim soliariumy kiaulytį… bus kaip Olialia pupyte, - sugriaudėjo Adolis, pritariant kretančiai iš juoko pusžilei Julės galvai, ir perdavė degiklį jo reikalaujančiai Žiogo rankai.

Padengta tamsiu įdegiu, nuo karščio sutraukta oda ir, svarbiausia, su melsvai gelsva ugnies uodega, degiklio nukreipta į užpakalines kojas, jau anglėjančias, kiaulė Salvei panašėjo į bekraujį, nugludintų, apvalių formų meteoritą, prieš penkias minutes atsviestą iš kosmoso; keturi pagonys jį atitempė, užrideno ant medinių durų aukuro, ir tuoj tuoj puls ant kelių garbinti garbanotauodegio stabo.

Žiogas baisingai dygėjosi ir nė nemėgino to nuslėpti. Kiaulės skerdimas jam visada buvo kančia, darbas, kurį reikėjo atlikti kuo greičiau. Toks jis – niekada nemėgo siaubo filmų, kai per televizorių rodydavo gyvates, ant akių užsitraukdavo antklodę. Ypač bloga pasidarydavo nuo „Anakondos” anonso.

Tas įprotis liko nuo vaikystės. Kai būdamas dar šortuotas vaikėzas, delnais akis užsidengė, kad nematytų, kaip kiaulės sprandu slysta peilis, priėjo įpykęs tėvas ir, sušėręs kruvinomis rankomis per pakaušį, iškošė: „Nežiaugčiok čia kaip mergaitė”.

Salvei, priešingai, nei senelis, nei tėvas niekad neliepė dalyvauti skerdime. Šįkart tai – jos užgaida.

Žiogas išjungė degiklį.
- Paskutinė… Ir ačiū dievui! – nusispjovė. Valydamasis prakaitą, žvilgtelėjo į užsisvajojusią dukrą.

- Salve, ėj! Nestovėk be naudas! Nešk karštų vandenį, gi blet tuoj tų kiaulų plaut reiks!

Salvė kaipmat apsisuko ant kulno ir nužingsniavo per kiemą į kambarį. Palei takelį buvo išsidėstę keli skurdūs, neseniai jos išpurenti gėlių darželiai, stovėjo jau penkiolika metų nenaudojamas šulinys, du aptrinti Žiogo gamybos suolai ir tuščia šuns buda.

Susierzinęs Žiogas atsigręžė į kaimynus.
- Amžin nelaime! – garsiai pasiskundė. - Kaip ji ten ton Anglijon su savo svajonių pasaul išgyvens, aš nežino.

***

Salvė gulėjo pilnaties apšviestame kambaryje, nes pasikabinti išskalbtoms užuolaidoms nebeužteko jėgų. Klausėsi, sulaikiusi kvapą, vasariško lietaus krapnojimo, paukščių čiauškėjimo. Protarpiais pasigirsdavo šunų ūksmai.

Tai buvo Joninių naktis. Miegoti visai nesinorėjo. Ji iškėlė prieš save rankas ir ėmė apžiūrinėti įpjovimus smulkiuose pirštuose.

Paskutinės taukus, lašinius ir inkstus, kartu su Jule ir nepertraukiamu jos plepėjimu, išvirė, kaklą sumalė, raumenis supjaustė, širdį, kepenis, liežuvį paguldė į šaldiklį, kumpius užpylė sūrymu. Julė, mediniu šaukštu maišydama puodą, iš kurio sproginėjantys taukai nugulė ant jos rūžavos maikės, postringavo apie „Alantonpabėgusiąmamytę“, bet paskui, pamačiusi apniukusį Salvės veidą, bandė atitaisyti klaidą pažadėdama, „jei kas“, užkurti pirtį ir išrūkyti mėsą su lašiniais.

Salvei nerūpėjo lašiniai. Ji seniai nurašė „mamytę“, išsitrenkusią su nauju draugu į kitą Lietuvos galą. Neatsiliepia į skambučius ir girdėt apie ją nenori. Bet kodėl Žiogas amžinai gadina jai gyvenimą? Net paskutinėmis dienomis Lietuvoje sugeba pasišiukšlinti.

Ant fotelio pūpsojo rytdienai paruošta kuprinė, rūbai ir batai. Geografės diplomas liko gulėti stalčiuje po gimtadienių atvirukais. Buvo tikra, kad jo neprireiks rytoj, nei po metų, nei niekad. Ji atsidurs ten, kur niekas nepažįsta nei Žiogo, nei motinos, nei dėdžių, nei tetų, nei pusbrolių, nei kaimynų, nei Manto, nei kursiokų, nei dėstytojų, nei, svarbiausia, jos. Turės tai, ką susikurs pati ir pati susikurs tai, ką turės, grimzdama miegan it mantrą kartojo...

Prašvitus, apie keturias, trumpai sučirškė durų skambutis. Tada stojo tyla, bet netrukus inirtingas čirškimas, pramaišiui su durų spardymo garsais, perskrodė visą namą. Ant staliuko, šalia kaip niekur nieko parpiančios Salvės galvos, sučirpė telefonas.

- ..klausau, - pašokusi iš lovos, atsiliepė ji.

- Salve, įleisk, blet, nedurniuok, - sušnypštė Žiogas.

- Ką?... – įnirtingai kumšteliu akis trynė Salvė, - Pala, tuoj, atrakinsiu, - nusimetė antklodę ir basa nusileido laiptais į prieangį.

- Na, radai papartį? – atvėrusi duris, pasiteiravo tėvo. Šis tylėdamas nusispyrė šlepetes ir nušlitinėjo į savo kambarį, o Salvė užlipo viršun į savąjį, kur krito į guolį dar porai valandų.

***

Rytą, žiūrėdama pro langą į koplyčios bokštą, ji išgėrė kavos ir nurijo kasnį Paskutinės kotleto. Išeidama į autobusą, prieangy piktai paspyrė po kojom besipainiojančias Žiogo šlepetes.

Po žaliu stotelės stogeliu ant raudono suoliuko buvo įsitaisęs inteligentiškos išvaizdos senukas. Salvė iš tolo pažino prieš pusę metų į kaimą iš Miestelio atsikrausčiusį pensininką Antaną Želmantą, buvusį mokytoją, našlį. Per tą pusmetį kaime praleidusi tik savaitę, matė jį dukart kaimo parduotuvėje, perkantį snikersus.

Jie vienas kitam nusišypsojo ir, pasisveikinę, ėmė lūkuriuoti. Kampe gulėjo šviežios trumpiausios metų nakties minėjimo liekanos: butelių šukės, dvokiančios alaus pūslės, čipsų pakeliai, apvytęs pienių ir dar kažkokių žolių vainikas.

Laukimas užtruko - autobusas vėlavo daugiau nei dešimt minučių. Antanas ėmėsi iniciatyvos ir paskambino į stotį pasiteirauti, ar neįvirto laukiamasis į griovį.

- Sakote, neišvažiavo? – į ragelį riktelėjo Antanas, - Aha... aha, supratau. Ačiū ir viso gero.

- Neišvažiavo? – nepatikėjo savo ausimis Salvė.
- Ne... Matyt, vairuotojas Jonas buvo, - šmaikščiai atliepė senukas, dėdamas telefoną atgal į švarko kišenę

- Kad juos kur! – sušuko Salvė ir ūmai liuoktelėjo nuo suoliuko. – Prakeikti alkoholikai. Antrą man išskrenda lėktuvas. Vilniuje vėliausiai turiu būt dvyliktą. Reikia iki Miestelio kažkaip nusigaut ir kuo greičiau... Bet ko paprašyt, kad nuvežtų? Visi arba knarkia prisišventę, arba tebešvenčia, - garsiai išbėrė ir įsikrimto nykščio nagą.

Minutėlę pamąsčiusi, čiupo kuprinę ir tarė senukui:
- Žinot, ką, einu ant pagrindinio kelio. Tranzuosiu. Gal kas sustos! – Viso gero Jums!

Antanas akimirką žvelgė abejodamas, bet paskui gan vikriai atsistojo ir žengė iš paskos.

- Tai jūs... Jūs irgi tranzuosit? – iš nuostabos kaip įbesta sustojo Salvė.

- Aha...A kų daryt? – tarmiškai išlemeno senukas ir pasitaisęs akinius jau taisyklinga kalba tęsė, - Man nereikia nei į Vilnių, nei į Londoną. Na, ir manęs jau irgi niekur nebereikia... Bet mat… grėblys visai sulūžo, dantys išsilankstė – nėr su kuo triušiam žolės pagrėbt. Turgun reikia, naują pirksiu.

- Supratau,- prunkštelėjo Salvė, - bet ašė ti labai skubu, žinokit, - ir neatsisukdama nukūrė duobėtu asfaltu. Antanas, per petį persimetė odinį krepšį, pasitaisė akinius ir nuklibinkščiavo iš paskos.

Salvė pasiekė kelią, bet nusivylė, išvydusi, kad horizonte buvo tuščia. Pirmasis automobilis iš už kalvos išlindo netrukus po to, kai ant plento koją padėjo senukas.

- Na ką gi, reik bandyt, - viltingai žvilgtelėjęs pirmiausiai į artėjančią seno golfo nosį, o paskui į Salviją, atsiduso ir pakėlė ranką.

Salvė, autostopo profė, išmetė nykštį ir plačiai išsišiepė. Golfas stojo, prunkšdamas ir trūkčiodamas, kaip už vadelių traukiamas senas arklys. Trijulė – vairuotojas, Salvė ir pensininkas – važiavo lėtai, bet stotyje atsidūrė laiku. Autobusas jau laukė.

- Ačiū labai jums. Jei ne jūs, galbūt būčiau pavėlavusi į lėktuvą, - kreipėsi į kuprinę iš bagažinės traukiantį vairuotoją. Tada nusišypsojo Antanui. - Ačiū ir jums, esate labai neblogas tranzuotojas.

- Stabdydavau jaunystėje, - lyg tarp kitko atsakė jis, tada priėjo artyn ir nuleistu balsu pridūrė. - Negalvokit, kad kišuosi. Čia toks mokytojo įprotis, duoti patarimą... Sugrįžkit... kada nors.

Salvė prasižiojo kažką sakyti, bet apsigalvojusi nuleido akis, tyliai pratarė „būtinai“ ir nuėjo autobuso link.

2. Vestuvės

- Greičiau, judam, judam, judam! - suriaumojo iš pirmo aukšto batų kulniukų bildesiui antrame Vitalijus Romutis ir, nuplėšęs etikėtę, užsivilko pilką švarką ant gelsvų marškinių.

- Liza, renk Angelą, jau pusė dvylikos, gi laukia tie moliai, blia!
Netrukus visa šeimynėlė sušoko į juodą BMW ir tvarkingai išvažiavo į Miestelio gatves. Vitalijus, viena ranka laikydamas vairą, žvelgė į šeštadieninį miestelį. Eilinė turgaus diena; taip pat viskas atrodė ir prieš metus, ir prieš du, ir prieš pustrečių: gatvės, užkimštos senom ir naujom, purvinom ir blizgančiom mašinom, prakaituotais, maišais iš turgaus nešinais miestelėnais. Vietiniams geriau žinomas ne kaip Romutis, o kaip Švinius, Vitalijus gimtajame Miestelyje jautėsi – geresnio pasakymo nerastum – kaip žuvis vandenyje.

Tiesa, nemaloniai viduje sukirbėjo pravažiuojant pastatą, šalia kurio stovėjo medinė lenta su nespalvotų nuotraukėlių eilėmis ir užrašu „Ieškomi“.
- O ką jie?.. žino, kad tu grįžai? – prabilo Liza, linkteldama komisariato pusėn.

- Viskas tvarkoj, Lizut, žino.

Vitalijus žvilgtelėjo veidrodėlin, į ant galinės sėdynės mašinėlėmis žaidžiantį Angelą.

- Dabar varai, blet, kur nori ir kaip nori iš čia, tik ne atgal į tą savo sukruštą Ispaniją, supratai? – prieš veidą iškilo į prieblandą paniręs Morzės veidas: išsišovę skruostikauliai, kelių dienų barzda ir mažos blizgančios akutės. – Vienintelį dalyką, ką galim – leist tau dingt. Ir gal tada bus viskas užmiršta. Aš išvis nesuprantu, nachui reikėjo užverst tą durnelį? Tu matei, ką vakar per teliką parodė? Nori ir mane prikabint, - beveik suspigo Morzė. – Jei per tave, Vitali, kentės mano kailis, draugystes pamiršk, - nusispjovė jis, apsidairė, užsimaukšlino ant akių tamsžalę kepurę su baltu vyčiu raudonam fone, ir, įsėdęs į baltą džipą, išdūmė...

Baltapūkis mažylis burgzdamas delnu braukė per panašaus žaislinio džipo ratus.

...o prieš tai Grybo motina išvydo cinkuotą karstą su sūnaus palaikais ir parpuolusi ant žemės ėmė klykti. Tai įvyko tuo pat metu, kai jis Miestelio ligoninės koridoriumi vaikštinėjo pirmyn atgal ir laukė žinių apie į šį pasaulį atkeliaujantį sūnų.

- Vitalijau! - bosu kreipėsi, iš palatos atkėblinanti raudonžandė seselė, - Sveikiname, jums gimė sūnus. Sveikas ir gražus. Liza jaučiasi gerai.

- Ačiū Dievui! Ar galiu juos pamatyti?

- Dar ne. Bet netrukus galėsite.

Tuo metu džinsų kišenėje ėmė vibruoti mobilusis.
- Šviniau, pizdiec mum.

- Kas?

- Sakau, pizdiec, - drebantis balsas pakartojo, - Grybo motina parašė zajabą...

Kas vyko po to, Šviniaus atsiminimuose – kaip per miglą. Trumpas pasimatymas su Liza, jos meilus žvilgnis, pajuodę paakiai, ir... sūnus, mažas, bejėgis, rausvas gniutulėlis, aš, mano kūnas, mano kraujas; tada tas pokalbis su Morze, jo tonas, kokiu niekas kitas nėra drįsęs su juo, Miestelio vierchu, kalbėti; tada keli skambučiai, keli nuskurę vietiniai chebrantai, drebančiomis, vos cigaretes nulaikančiomis rankomis, vienas jų – besibadantis; su kūdikiu ant rankų palikta Liza ir jos motina; kelionė autobusiuku per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją; mintys, mintys, mintys; ir galiausiai priesaika sau – niekada, niekada, niekada į tokias nesąmones nebesivelti.

***

Linas su Sandra stovėjo, susikibę už rankų, beveik prisišlieję prie baltais dažais atsilupinėjusių metrikacijos biuro sienų. Abu kaip vienas, sustingusiais veidais, retkarčiais sumirkčiodami, žiūrėjo į ratu juos apstojusius draugus, visus penkiolika iš to pačio didžiulio namo Thackeray gatvėje.

Šeima. Žodis,Vitalijaus pirmąkart ištartas prieš porą metų, prilipo iškart. „Mes esam kaip šeima, ir turime laikytis išvien“, - bardamas susipliekusius Mindę ir Tomą, pareiškė jis, tuo priversdamas visus, esančius prie stalo nutilti ir susimąstyti. Vėliau prisijungusius, tokius, kaip Sandra, kurią pasikvietė Linas, jis jau sveikindavo: „Sveikas atvykęs, sveika atvykusi į mūsų šeimą“. Vitalijus buvo ne tik bosas, bet ir patarėjas, savotiškas tėvas, o jie – ne tik darbininkai, bet ir vaikai. Net ir pačiam Vitalijui kartais patikdavo taip galvoti.

Porelės – Renatas su Aiste, Miglė su Tomu – tarpusavyje linksmai čiauškėjo, o viengungiai Saulius, Darius, Žilvis, Gedis ir neūžauga Mindė iš padilbų spoksojo į Sandrą. Labiausiai jie stebėjosi, kaip torto formos suknelėje veik ištirpo šiaip jau gerokai išsikišęs jos pilvas, kurio turinys ir su savo garsia gerkle, nors niekas niekad garsiai to nepasakė, šeimoje nebuvo itin laukiamas.

Vitalijui, tyliai besibjaurinčiam Lino užsispyrimu ženytis, teko piršlio vaidmuo. Bandė perkalbėti, sakė: gero pavyzdžio toli ieškoti nereikia – Aistė su Renatu susitvarkė dokumentus taip, kad už vaiką dar po kelis šimtus anglai moka, ko jie negali? Bet šitam, mat, nereikia pašalpų, jam reikia ceremonijų! Durnelis yra ir lai daro, kaip nori.

- Ko Jūs stovit abu kaip mietą prariję? Gi atsipalaiduokit, džiaukitės! Tokia šventė vieną kartą gyvenime būna, - atsiminęs piršlio priedermes, linksmai suriko Vitalijus.

Sandra išspaudė šypsnį, o Linas net nesureagavo. Netrukus prasivėrė lakuotos medinės biuro durys. Tarpduryje pasirodė jaunųjų pora.

- Jūsų eilė! – ranka pamojo Vitalijus. Į apmąstymus nugrimzdusio Lino apatinė lūpa virptelėjo, kai Sandra, kaip kas rytą, trūktelėjo už rankos: jam ėmė dingotis, kad jis lovoje, viename iš Thackeray namo miegamųjų, ir vėl reikia keltis į darbą. Ne, Sandra, dar penkias minutes, prašau, noriu dar pamiegot, nebenoriu į tą sušiktą fabriką, atsibodo, viskas, nebegaliu...

Staiga jis išvydo į save nukreiptą sutrikusį Šviniaus žvilgsnį ir atsipeikėjo. Žengė netvirtai, spausdamas prakaituotam delne Sandros ranką.

***

- Oficialumai baigėsi! Metas atsipalaiduoti, - Lizai tarė Vitalijus, viena ranka atlaisvindamas kaklaraištį, kita sukdamas automobilio vairą į vienos Miestelio salės kiemą.

Su duona ir druska jaunavedžių laukė tėvai ir keli giminaičiai. Linas jau penktąkart tądien kėlė ant rankų Sandrą. Tam buvo svarbi priežastis – reikėjo sužinoti, kiek atžalų iš viso turės. Nešinas žmona, jis užlipo ant lentos, ši persisvėrė ir triukšmingai atsimušusi sudaužė po apačia padėtą lėkštę.

- Oho! Septynios šukės! Gausi šeimynėlė bus! – rankomis suplojo svočia Liza.

- Nors ir dvidešimt – vis tiek ne pas mumis, o Anglijoj, - sąmoju, kuris buvo pripažintas juoku ir aplodismentais, prabilo Sandros motina.
Svečiai sugužėjo į vidų ir susėdo prie pailgo stalo. Sandra su Linu, kurių judrumas dar tebeprilygo figūrėlėms ant torto, įsitaisė per vidurį.

Atėjus tostų metui, Vitalijus pakilo ir apsižvalgė į jį dėbsančius susirinkusiuosius. Jiems jis buvo ne koks piršlelis. Jiems jis buvo Švinius. Visi žinojo Švinių, o Švinius nė vieno nežinojo ir nė vienas jam nerūpėjo, jis tegalvojo žinąs, ką jie jam jaučia: baimę, neapykantą, panieką ir... pagarbą. Lino tėvai – dar ir dėkingumą, kad išvežė bedarbį chuliganą sūnų, kad privertė jį dirbti ir normaliai gyventi. Tikrovėje, įtarimai ir nerimas dėl rankų, į kurias Linas pakliuvo, dar nebuvo išblėsę.

Vitalijus rėžė trumpą kalbą, kurią visi pažymėjo išgerdami iki dugno. Vos atsisėdęs atgal į vietą, užmiršo, ką tik pasakė. Dairėsi aplinkui, juto, kaip svaigsta galva. Visos tos mišrainės, degtinės buteliai, stiklinaitės, kostiumai ir plaukų lako kvapas priminė prieš dvidešimt penkerius metus vykusiais brolio krikštynas. Tėvas tada su viena iš motinos draugių prisigėręs sėdo į žalią senelio žigulį, išvažiavo ir susitraiškė į pakelės medį.

Tą medį paskui nukirto.

- Metas namo, - prieš vidurnaktį delnais į kelius pliaukštelėjo Vitalijus, apsidairė ir paėmė į glėbį Lizai ant kelių miegantį Angelą, - Renatai, tu čia biški pažiūrėsi tvarką, gerai?

- Gerai, Vitali, - atsakė vienas blaiviausių, be Lino, vyrukų.

Netrukus, po Šviniaus, namo išvažiavo ir tėvai su giminėmis. Jaunoji, sulaukusi dvylikos, užlipo į antrą aukštą ir persivilko juoda suknele. Jaunikis, iki tol ištaręs apie trišdešimt žodžių, taip pat panoro atsipalaiduoti: pirmiausiai jis atlaisvino kaklaraištį.

- Šeima, balius prasideda! – tarė Linas, priėjęs prie muzikinio centro, iškėlė į viršų degtinės butelį ir užleido muziką visu garsu.

Iš tikrųjų, tada prasidėjo kažkas, ko Švinius labiausiai bijojo.

Inga Janiulytė

Kitoje dalyje – apie bendravimo su vaikais skype‘u ypatumus, prekybos centruose kaltės jausmą bandančias išpirkti sielas, eiles oro uoste ir perspėjimus apie ypatingą konkurenciją tarp lietuvių.

Mes apsigyvenome saloje, bet, ar gali būti, kad ir mumyse apsigyveno sala? Anglija.lt šiandien publikuoja pirmuosius rašinius iš žurnalistinio-literatūrinio ciklo, pasakojančio trijų emigrantų – Salvijos Skizmaitės, Vitalijaus Romučio ir Dalios Kviestienės – istorijas.

1. Paskutinė

Salvija Skizmaitė įsispyrė žalias šlepetes ir, vos pradėjusi verti duris į lauką, sustingo, nes iš tvarto atskriejo šaižus pjaunamos kiaulės kriokimas. Ji sukluso, išplėtė akis, patempė žemyn nubrizgusio megztinio kraštus ir žengė laukan.

Netrukus kieme šonu, už surištų kojų, traukdami riebų rausvą padarą, pasirodė pjovėjai. Skliautuotos kiaulės ausys šlavė žemę, palikdamos platų kraujo ruožą. Kol Julė, Adolis ir Žiogas kūną su tabaluojačiu šnipu užrideno ant stalo, Romas atitempė mėlyną dujų balioną ir ėmė konstruoti soliariuminę įrangą. Dabar tai čirškins. Salvė prieš procedūrą priėjo prie kiaulės ir ėmė apžiūrinėti jos pražiotą snukį, baltus šerius ir blakstienas. Paskui pabalusi atsitraukė ir pasisuko viralinės link:

- Einu aš tvarti duris uždarinėsiu.
Į darbą įnikę pjovėjai nieko neatsakė.

Tvartą sudarė dvi dalys. Rudų kelnių kraštais ji nubrizgino į naujesniąją. Lubos, gardai ir loviai čia buvo pasidengę voratinkliais, grindinys – šiaudų, sudžiūvusių išmatų, ir purvo likučiais. Bet daugiausiai visur sausi pilki vorų mezginiai. Tik Paskutinės garde, lyg kokiam avangardisto natiurmorte, šalia šlapio mėšlo telkšojo šviežio raudono kraujo balutė.

Salvė šonu atsišliejo į gardo grotas. Padedamas brolio Romo, Žiogas statė šito tvarto pamatus, klojo plytas, ji kartu su motina laipiojo stogo balkiais ir į sienų tarpus pylė pjuvenas. Viskas vyko prieš kokią dešimtį metų. Žiogas, kaip įprasta, su cigarete dantyse, šokinėjo ant balkių, keikėsi ir davinėjo nurodymus (kurių niekas nesiklausė).

Prisiminimai išsisklaidė, kai šnerves pasiekė dar už išmatų ir kraujo mišinio kvapą šlykštesnis degančių šerių ir svilinamos odos dvokas. Salvė pašoko, užvarstė duris ir užspaudusi pirštu nosį išspruko į lauką pažiūrėti didingo reginio. Vienas kiaulės šonas jau buvo beveik įskrudęs.

- Va, paspirginsim soliariumy kiaulytį… bus kaip Olialia pupyte, - sugriaudėjo Adolis, pritariant kretančiai iš juoko pusžilei Julės galvai, ir perdavė degiklį jo reikalaujančiai Žiogo rankai.

Padengta tamsiu įdegiu, nuo karščio sutraukta oda ir, svarbiausia, su melsvai gelsva ugnies uodega, degiklio nukreipta į užpakalines kojas, jau anglėjančias, kiaulė Salvei panašėjo į bekraujį, nugludintų, apvalių formų meteoritą, prieš penkias minutes atsviestą iš kosmoso; keturi pagonys jį atitempė, užrideno ant medinių durų aukuro, ir tuoj tuoj puls ant kelių garbinti garbanotauodegio stabo.

Žiogas baisingai dygėjosi ir nė nemėgino to nuslėpti. Kiaulės skerdimas jam visada buvo kančia, darbas, kurį reikėjo atlikti kuo greičiau. Toks jis – niekada nemėgo siaubo filmų, kai per televizorių rodydavo gyvates, ant akių užsitraukdavo antklodę. Ypač bloga pasidarydavo nuo „Anakondos” anonso.

Tas įprotis liko nuo vaikystės. Kai būdamas dar šortuotas vaikėzas, delnais akis užsidengė, kad nematytų, kaip kiaulės sprandu slysta peilis, priėjo įpykęs tėvas ir, sušėręs kruvinomis rankomis per pakaušį, iškošė: „Nežiaugčiok čia kaip mergaitė”.

Salvei, priešingai, nei senelis, nei tėvas niekad neliepė dalyvauti skerdime. Šįkart tai – jos užgaida.

Žiogas išjungė degiklį.
- Paskutinė… Ir ačiū dievui! – nusispjovė. Valydamasis prakaitą, žvilgtelėjo į užsisvajojusią dukrą.

- Salve, ėj! Nestovėk be naudas! Nešk karštų vandenį, gi blet tuoj tų kiaulų plaut reiks!

Salvė kaipmat apsisuko ant kulno ir nužingsniavo per kiemą į kambarį. Palei takelį buvo išsidėstę keli skurdūs, neseniai jos išpurenti gėlių darželiai, stovėjo jau penkiolika metų nenaudojamas šulinys, du aptrinti Žiogo gamybos suolai ir tuščia šuns buda.

Susierzinęs Žiogas atsigręžė į kaimynus.
- Amžin nelaime! – garsiai pasiskundė. - Kaip ji ten ton Anglijon su savo svajonių pasaul išgyvens, aš nežino.

***

Salvė gulėjo pilnaties apšviestame kambaryje, nes pasikabinti išskalbtoms užuolaidoms nebeužteko jėgų. Klausėsi, sulaikiusi kvapą, vasariško lietaus krapnojimo, paukščių čiauškėjimo. Protarpiais pasigirsdavo šunų ūksmai.

Tai buvo Joninių naktis. Miegoti visai nesinorėjo. Ji iškėlė prieš save rankas ir ėmė apžiūrinėti įpjovimus smulkiuose pirštuose.

Paskutinės taukus, lašinius ir inkstus, kartu su Jule ir nepertraukiamu jos plepėjimu, išvirė, kaklą sumalė, raumenis supjaustė, širdį, kepenis, liežuvį paguldė į šaldiklį, kumpius užpylė sūrymu. Julė, mediniu šaukštu maišydama puodą, iš kurio sproginėjantys taukai nugulė ant jos rūžavos maikės, postringavo apie „Alantonpabėgusiąmamytę“, bet paskui, pamačiusi apniukusį Salvės veidą, bandė atitaisyti klaidą pažadėdama, „jei kas“, užkurti pirtį ir išrūkyti mėsą su lašiniais.

Salvei nerūpėjo lašiniai. Ji seniai nurašė „mamytę“, išsitrenkusią su nauju draugu į kitą Lietuvos galą. Neatsiliepia į skambučius ir girdėt apie ją nenori. Bet kodėl Žiogas amžinai gadina jai gyvenimą? Net paskutinėmis dienomis Lietuvoje sugeba pasišiukšlinti.

Ant fotelio pūpsojo rytdienai paruošta kuprinė, rūbai ir batai. Geografės diplomas liko gulėti stalčiuje po gimtadienių atvirukais. Buvo tikra, kad jo neprireiks rytoj, nei po metų, nei niekad. Ji atsidurs ten, kur niekas nepažįsta nei Žiogo, nei motinos, nei dėdžių, nei tetų, nei pusbrolių, nei kaimynų, nei Manto, nei kursiokų, nei dėstytojų, nei, svarbiausia, jos. Turės tai, ką susikurs pati ir pati susikurs tai, ką turės, grimzdama miegan it mantrą kartojo...

Prašvitus, apie keturias, trumpai sučirškė durų skambutis. Tada stojo tyla, bet netrukus inirtingas čirškimas, pramaišiui su durų spardymo garsais, perskrodė visą namą. Ant staliuko, šalia kaip niekur nieko parpiančios Salvės galvos, sučirpė telefonas.

- ..klausau, - pašokusi iš lovos, atsiliepė ji.

- Salve, įleisk, blet, nedurniuok, - sušnypštė Žiogas.

- Ką?... – įnirtingai kumšteliu akis trynė Salvė, - Pala, tuoj, atrakinsiu, - nusimetė antklodę ir basa nusileido laiptais į prieangį.

- Na, radai papartį? – atvėrusi duris, pasiteiravo tėvo. Šis tylėdamas nusispyrė šlepetes ir nušlitinėjo į savo kambarį, o Salvė užlipo viršun į savąjį, kur krito į guolį dar porai valandų.

***

Rytą, žiūrėdama pro langą į koplyčios bokštą, ji išgėrė kavos ir nurijo kasnį Paskutinės kotleto. Išeidama į autobusą, prieangy piktai paspyrė po kojom besipainiojančias Žiogo šlepetes.

Po žaliu stotelės stogeliu ant raudono suoliuko buvo įsitaisęs inteligentiškos išvaizdos senukas. Salvė iš tolo pažino prieš pusę metų į kaimą iš Miestelio atsikrausčiusį pensininką Antaną Želmantą, buvusį mokytoją, našlį. Per tą pusmetį kaime praleidusi tik savaitę, matė jį dukart kaimo parduotuvėje, perkantį snikersus.

Jie vienas kitam nusišypsojo ir, pasisveikinę, ėmė lūkuriuoti. Kampe gulėjo šviežios trumpiausios metų nakties minėjimo liekanos: butelių šukės, dvokiančios alaus pūslės, čipsų pakeliai, apvytęs pienių ir dar kažkokių žolių vainikas.

Laukimas užtruko - autobusas vėlavo daugiau nei dešimt minučių. Antanas ėmėsi iniciatyvos ir paskambino į stotį pasiteirauti, ar neįvirto laukiamasis į griovį.

- Sakote, neišvažiavo? – į ragelį riktelėjo Antanas, - Aha... aha, supratau. Ačiū ir viso gero.

- Neišvažiavo? – nepatikėjo savo ausimis Salvė.
- Ne... Matyt, vairuotojas Jonas buvo, - šmaikščiai atliepė senukas, dėdamas telefoną atgal į švarko kišenę

- Kad juos kur! – sušuko Salvė ir ūmai liuoktelėjo nuo suoliuko. – Prakeikti alkoholikai. Antrą man išskrenda lėktuvas. Vilniuje vėliausiai turiu būt dvyliktą. Reikia iki Miestelio kažkaip nusigaut ir kuo greičiau... Bet ko paprašyt, kad nuvežtų? Visi arba knarkia prisišventę, arba tebešvenčia, - garsiai išbėrė ir įsikrimto nykščio nagą.

Minutėlę pamąsčiusi, čiupo kuprinę ir tarė senukui:
- Žinot, ką, einu ant pagrindinio kelio. Tranzuosiu. Gal kas sustos! – Viso gero Jums!

Antanas akimirką žvelgė abejodamas, bet paskui gan vikriai atsistojo ir žengė iš paskos.

- Tai jūs... Jūs irgi tranzuosit? – iš nuostabos kaip įbesta sustojo Salvė.

- Aha...A kų daryt? – tarmiškai išlemeno senukas ir pasitaisęs akinius jau taisyklinga kalba tęsė, - Man nereikia nei į Vilnių, nei į Londoną. Na, ir manęs jau irgi niekur nebereikia... Bet mat… grėblys visai sulūžo, dantys išsilankstė – nėr su kuo triušiam žolės pagrėbt. Turgun reikia, naują pirksiu.

- Supratau,- prunkštelėjo Salvė, - bet ašė ti labai skubu, žinokit, - ir neatsisukdama nukūrė duobėtu asfaltu. Antanas, per petį persimetė odinį krepšį, pasitaisė akinius ir nuklibinkščiavo iš paskos.

Salvė pasiekė kelią, bet nusivylė, išvydusi, kad horizonte buvo tuščia. Pirmasis automobilis iš už kalvos išlindo netrukus po to, kai ant plento koją padėjo senukas.

- Na ką gi, reik bandyt, - viltingai žvilgtelėjęs pirmiausiai į artėjančią seno golfo nosį, o paskui į Salviją, atsiduso ir pakėlė ranką.

Salvė, autostopo profė, išmetė nykštį ir plačiai išsišiepė. Golfas stojo, prunkšdamas ir trūkčiodamas, kaip už vadelių traukiamas senas arklys. Trijulė – vairuotojas, Salvė ir pensininkas – važiavo lėtai, bet stotyje atsidūrė laiku. Autobusas jau laukė.

- Ačiū labai jums. Jei ne jūs, galbūt būčiau pavėlavusi į lėktuvą, - kreipėsi į kuprinę iš bagažinės traukiantį vairuotoją. Tada nusišypsojo Antanui. - Ačiū ir jums, esate labai neblogas tranzuotojas.

- Stabdydavau jaunystėje, - lyg tarp kitko atsakė jis, tada priėjo artyn ir nuleistu balsu pridūrė. - Negalvokit, kad kišuosi. Čia toks mokytojo įprotis, duoti patarimą... Sugrįžkit... kada nors.

Salvė prasižiojo kažką sakyti, bet apsigalvojusi nuleido akis, tyliai pratarė „būtinai“ ir nuėjo autobuso link.

2. Vestuvės

- Greičiau, judam, judam, judam! - suriaumojo iš pirmo aukšto batų kulniukų bildesiui antrame Vitalijus Romutis ir, nuplėšęs etikėtę, užsivilko pilką švarką ant gelsvų marškinių.

- Liza, renk Angelą, jau pusė dvylikos, gi laukia tie moliai, blia!
Netrukus visa šeimynėlė sušoko į juodą BMW ir tvarkingai išvažiavo į Miestelio gatves. Vitalijus, viena ranka laikydamas vairą, žvelgė į šeštadieninį miestelį. Eilinė turgaus diena; taip pat viskas atrodė ir prieš metus, ir prieš du, ir prieš pustrečių: gatvės, užkimštos senom ir naujom, purvinom ir blizgančiom mašinom, prakaituotais, maišais iš turgaus nešinais miestelėnais. Vietiniams geriau žinomas ne kaip Romutis, o kaip Švinius, Vitalijus gimtajame Miestelyje jautėsi – geresnio pasakymo nerastum – kaip žuvis vandenyje.

Tiesa, nemaloniai viduje sukirbėjo pravažiuojant pastatą, šalia kurio stovėjo medinė lenta su nespalvotų nuotraukėlių eilėmis ir užrašu „Ieškomi“.
- O ką jie?.. žino, kad tu grįžai? – prabilo Liza, linkteldama komisariato pusėn.

- Viskas tvarkoj, Lizut, žino.

Vitalijus žvilgtelėjo veidrodėlin, į ant galinės sėdynės mašinėlėmis žaidžiantį Angelą.

- Dabar varai, blet, kur nori ir kaip nori iš čia, tik ne atgal į tą savo sukruštą Ispaniją, supratai? – prieš veidą iškilo į prieblandą paniręs Morzės veidas: išsišovę skruostikauliai, kelių dienų barzda ir mažos blizgančios akutės. – Vienintelį dalyką, ką galim – leist tau dingt. Ir gal tada bus viskas užmiršta. Aš išvis nesuprantu, nachui reikėjo užverst tą durnelį? Tu matei, ką vakar per teliką parodė? Nori ir mane prikabint, - beveik suspigo Morzė. – Jei per tave, Vitali, kentės mano kailis, draugystes pamiršk, - nusispjovė jis, apsidairė, užsimaukšlino ant akių tamsžalę kepurę su baltu vyčiu raudonam fone, ir, įsėdęs į baltą džipą, išdūmė...

Baltapūkis mažylis burgzdamas delnu braukė per panašaus žaislinio džipo ratus.

...o prieš tai Grybo motina išvydo cinkuotą karstą su sūnaus palaikais ir parpuolusi ant žemės ėmė klykti. Tai įvyko tuo pat metu, kai jis Miestelio ligoninės koridoriumi vaikštinėjo pirmyn atgal ir laukė žinių apie į šį pasaulį atkeliaujantį sūnų.

- Vitalijau! - bosu kreipėsi, iš palatos atkėblinanti raudonžandė seselė, - Sveikiname, jums gimė sūnus. Sveikas ir gražus. Liza jaučiasi gerai.

- Ačiū Dievui! Ar galiu juos pamatyti?

- Dar ne. Bet netrukus galėsite.

Tuo metu džinsų kišenėje ėmė vibruoti mobilusis.
- Šviniau, pizdiec mum.

- Kas?

- Sakau, pizdiec, - drebantis balsas pakartojo, - Grybo motina parašė zajabą...

Kas vyko po to, Šviniaus atsiminimuose – kaip per miglą. Trumpas pasimatymas su Liza, jos meilus žvilgnis, pajuodę paakiai, ir... sūnus, mažas, bejėgis, rausvas gniutulėlis, aš, mano kūnas, mano kraujas; tada tas pokalbis su Morze, jo tonas, kokiu niekas kitas nėra drįsęs su juo, Miestelio vierchu, kalbėti; tada keli skambučiai, keli nuskurę vietiniai chebrantai, drebančiomis, vos cigaretes nulaikančiomis rankomis, vienas jų – besibadantis; su kūdikiu ant rankų palikta Liza ir jos motina; kelionė autobusiuku per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją; mintys, mintys, mintys; ir galiausiai priesaika sau – niekada, niekada, niekada į tokias nesąmones nebesivelti.

***

Linas su Sandra stovėjo, susikibę už rankų, beveik prisišlieję prie baltais dažais atsilupinėjusių metrikacijos biuro sienų. Abu kaip vienas, sustingusiais veidais, retkarčiais sumirkčiodami, žiūrėjo į ratu juos apstojusius draugus, visus penkiolika iš to pačio didžiulio namo Thackeray gatvėje.

Šeima. Žodis,Vitalijaus pirmąkart ištartas prieš porą metų, prilipo iškart. „Mes esam kaip šeima, ir turime laikytis išvien“, - bardamas susipliekusius Mindę ir Tomą, pareiškė jis, tuo priversdamas visus, esančius prie stalo nutilti ir susimąstyti. Vėliau prisijungusius, tokius, kaip Sandra, kurią pasikvietė Linas, jis jau sveikindavo: „Sveikas atvykęs, sveika atvykusi į mūsų šeimą“. Vitalijus buvo ne tik bosas, bet ir patarėjas, savotiškas tėvas, o jie – ne tik darbininkai, bet ir vaikai. Net ir pačiam Vitalijui kartais patikdavo taip galvoti.

Porelės – Renatas su Aiste, Miglė su Tomu – tarpusavyje linksmai čiauškėjo, o viengungiai Saulius, Darius, Žilvis, Gedis ir neūžauga Mindė iš padilbų spoksojo į Sandrą. Labiausiai jie stebėjosi, kaip torto formos suknelėje veik ištirpo šiaip jau gerokai išsikišęs jos pilvas, kurio turinys ir su savo garsia gerkle, nors niekas niekad garsiai to nepasakė, šeimoje nebuvo itin laukiamas.

Vitalijui, tyliai besibjaurinčiam Lino užsispyrimu ženytis, teko piršlio vaidmuo. Bandė perkalbėti, sakė: gero pavyzdžio toli ieškoti nereikia – Aistė su Renatu susitvarkė dokumentus taip, kad už vaiką dar po kelis šimtus anglai moka, ko jie negali? Bet šitam, mat, nereikia pašalpų, jam reikia ceremonijų! Durnelis yra ir lai daro, kaip nori.

- Ko Jūs stovit abu kaip mietą prariję? Gi atsipalaiduokit, džiaukitės! Tokia šventė vieną kartą gyvenime būna, - atsiminęs piršlio priedermes, linksmai suriko Vitalijus.

Sandra išspaudė šypsnį, o Linas net nesureagavo. Netrukus prasivėrė lakuotos medinės biuro durys. Tarpduryje pasirodė jaunųjų pora.

- Jūsų eilė! – ranka pamojo Vitalijus. Į apmąstymus nugrimzdusio Lino apatinė lūpa virptelėjo, kai Sandra, kaip kas rytą, trūktelėjo už rankos: jam ėmė dingotis, kad jis lovoje, viename iš Thackeray namo miegamųjų, ir vėl reikia keltis į darbą. Ne, Sandra, dar penkias minutes, prašau, noriu dar pamiegot, nebenoriu į tą sušiktą fabriką, atsibodo, viskas, nebegaliu...

Staiga jis išvydo į save nukreiptą sutrikusį Šviniaus žvilgsnį ir atsipeikėjo. Žengė netvirtai, spausdamas prakaituotam delne Sandros ranką.

***

- Oficialumai baigėsi! Metas atsipalaiduoti, - Lizai tarė Vitalijus, viena ranka atlaisvindamas kaklaraištį, kita sukdamas automobilio vairą į vienos Miestelio salės kiemą.

Su duona ir druska jaunavedžių laukė tėvai ir keli giminaičiai. Linas jau penktąkart tądien kėlė ant rankų Sandrą. Tam buvo svarbi priežastis – reikėjo sužinoti, kiek atžalų iš viso turės. Nešinas žmona, jis užlipo ant lentos, ši persisvėrė ir triukšmingai atsimušusi sudaužė po apačia padėtą lėkštę.

- Oho! Septynios šukės! Gausi šeimynėlė bus! – rankomis suplojo svočia Liza.

- Nors ir dvidešimt – vis tiek ne pas mumis, o Anglijoj, - sąmoju, kuris buvo pripažintas juoku ir aplodismentais, prabilo Sandros motina.
Svečiai sugužėjo į vidų ir susėdo prie pailgo stalo. Sandra su Linu, kurių judrumas dar tebeprilygo figūrėlėms ant torto, įsitaisė per vidurį.

Atėjus tostų metui, Vitalijus pakilo ir apsižvalgė į jį dėbsančius susirinkusiuosius. Jiems jis buvo ne koks piršlelis. Jiems jis buvo Švinius. Visi žinojo Švinių, o Švinius nė vieno nežinojo ir nė vienas jam nerūpėjo, jis tegalvojo žinąs, ką jie jam jaučia: baimę, neapykantą, panieką ir... pagarbą. Lino tėvai – dar ir dėkingumą, kad išvežė bedarbį chuliganą sūnų, kad privertė jį dirbti ir normaliai gyventi. Tikrovėje, įtarimai ir nerimas dėl rankų, į kurias Linas pakliuvo, dar nebuvo išblėsę.

Vitalijus rėžė trumpą kalbą, kurią visi pažymėjo išgerdami iki dugno. Vos atsisėdęs atgal į vietą, užmiršo, ką tik pasakė. Dairėsi aplinkui, juto, kaip svaigsta galva. Visos tos mišrainės, degtinės buteliai, stiklinaitės, kostiumai ir plaukų lako kvapas priminė prieš dvidešimt penkerius metus vykusiais brolio krikštynas. Tėvas tada su viena iš motinos draugių prisigėręs sėdo į žalią senelio žigulį, išvažiavo ir susitraiškė į pakelės medį.

Tą medį paskui nukirto.

- Metas namo, - prieš vidurnaktį delnais į kelius pliaukštelėjo Vitalijus, apsidairė ir paėmė į glėbį Lizai ant kelių miegantį Angelą, - Renatai, tu čia biški pažiūrėsi tvarką, gerai?

- Gerai, Vitali, - atsakė vienas blaiviausių, be Lino, vyrukų.

Netrukus, po Šviniaus, namo išvažiavo ir tėvai su giminėmis. Jaunoji, sulaukusi dvylikos, užlipo į antrą aukštą ir persivilko juoda suknele. Jaunikis, iki tol ištaręs apie trišdešimt žodžių, taip pat panoro atsipalaiduoti: pirmiausiai jis atlaisvino kaklaraištį.

- Šeima, balius prasideda! – tarė Linas, priėjęs prie muzikinio centro, iškėlė į viršų degtinės butelį ir užleido muziką visu garsu.

Iš tikrųjų, tada prasidėjo kažkas, ko Švinius labiausiai bijojo.

Inga Janiulytė

Kitoje dalyje – apie bendravimo su vaikais skype‘u ypatumus, prekybos centruose kaltės jausmą bandančias išpirkti sielas, eiles oro uoste ir perspėjimus apie ypatingą konkurenciją tarp lietuvių.

 (Komentarų: 6)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: