Saloje (II) - Anglija.lt
 

Saloje (II) 

Šiose dalyse – apie bendravimo su vaikais skype‘u ypatumus, prekybos centruose kaltės jausmą bandančias išpirkti sielas, eiles oro uoste ir perspėjimus apie ypatingą konkurenciją tarp lietuvių.

3. Ekranas

„OLGA. Netikiu. Niekas neina iš savo namų vidurnaktį.
BIRUTĖ. Ten ne mano namai. Ir dabar ne vidurnaktis.“

Marius Macevičius, „Antoškos kartoškos“


- Tai kalbėk, mama, - spragsėdamas pelės klavišu murmtelėjo Gintas. Paraudusių akių vyzdžiai sekė paskui taikinius.

- Tai ką man kalbėti, jei tu nekalbi, - suurzgė ir metė nekantrų žvilgsnį į apvalią kameros akį, pastatytą šalia monitoriaus. Stojusią tylą skaldė tik ritmingas pelės spragsėjimas. – Mokykloj… Kaip visada, tas pats šūdas, - lūžtančiu balsu pareiškė. - Nu... Atsiprašau, ne šūdas, nu. Tas pats, kaip ir kasdien, nieko naujo.

- Nupirkt? Hm… Ką aš žinau… Pala… – šautuvo vamzdis ekrane sustingo, rodyklėlė nukeliavo prie „PAUSE“, paskui į kampą, ant žalios skaipo ikonėlės. Priešais Gintą iššoko keturkampis su moters, kurios dar prieš keletą akimirkų surakintos lūpos dabar prasivėrė, veidu.

Pagaliau pavyko atkreipt jo dėmesį.

- Laikrodį. Man reikia laikrodžio, - garsiai atsikrenkštė Gintas. - Deivis turi panašų. Atsimeni Deivį? – moteris ekrane linktelėjo, - Tai va, tokio man reikia. Palauk, tuoj pagūglinsiu ir įmesiu nuorodą.

- Va, radau. Šitas, - Gintas įklijavo nuorodą, ir, žvilgtelėjęs į akis ekrane, vėl atsidarė žaidimo langą.

- Normaliai, nu. Kaip jam seksis… Dar negrįžo. Dirba, - atsakinėjo Gintas susikaupęs, bet ne pokalbiui su motina. – Šiandien atidirba už pirmadienį.

- Valgom, nebijok. Kotletų čia neseniai buvo padaręs. Skonis? - pakėlė akis į kamerą ir nusišypsojo, įspausdamas išbalusiuose skruostuose duobutes, – Tiesiog nuostabiai… kaip čia pasakius… Tiesiog nuostabiai iškepto šūdo!

Tuo metu prieš jį sublykčiojo raudonos raidės: „GAME OVER“.

- Fak! – tyliai iškošė Gintas. Išjungė žaidimo langą, atsilošė, susidėjo rankas už galvos.

- Gerai, mam, man jau reikia eiti, - ištarė, žiūrėdamas į lubas, pasiražė ir, vėl prisitraukęs prie kompiuterio, išskleidė langą su motinos veidu. Jos drėgnos akys, didelės ir gražios, įdėmiai žvelgė tiesiai į jį. Apatinė lūpa patempta tarsi į kampą pastatytos mergytės. Jam buvo gaila jos, bet jis tiesiog daugiau nebegalėjo į ją žiūrėti. – Na, reikia eiti, žinai, yra visokių reikalų.

- Ne, nu nepradėk, mam. Iki kito pasimatymo, okei? Greito, greito. Aha, vitaminas C. Taip taip, aš ir tave. Ate.

Gintas nuspaudė raudoną ragelį ir pašoko iš krėslo. Virtuvė skendėjo prieblandoje. Jis atsargiai įkišo ranką į neplautų indų stirtą kriauklėje ir išsitraukė puodelį, kurį išskalavęs, prileido vandeniu iš krano. Godžiai išmaukė, nusišluostė lūpas; puodelį padėjo ten, iš kur jį ir ištraukė – atgal į kriauklę.

***

Ilgesys, graužatis, savigaila, baimė, nusivylimas, nuovargis, abejonė – viskas karštu krauju sutekėjo į smegenis, susivijo, ir nuslinko į gerklę. Ji užsimerkė, įkvėpė. Nurijo gumulą.

Dalią Kviestienę, nepaprastai emocingą ir galbūt net kiek dramatišką moterį, iš proto varydavo kiekvienas nepavykęs kontaktas su išoriniu pasauliu. Ypač su ta pasaulio dalimi, kuri, ji buvo tikra, priklausė anaiptol ne išorei, o jos vidui, t.y. sūnumi.

Dėl tų neužmegztų kontaktų ji niekad niekieno nekaltino, išskyrus save. Ir, apskritai, apie savo naudą ar nenaudą ji galvodavo mažai.

Vienintelė paikystė, kurią sau leisdavo - įsivaizduoti, kad jos gyvenimas galėtų būti užrašytas romane, pastatytas spektaklyje, suvaidintas Lotynų Amerikos muilo operoje, Holivudo romantinėje juostoje ar vokiškame seriale. Deja, liūdnai prognozuodavo balsas galvoje, žiūrovai ekrano kamputyje tikriausiai niekada neišvystų užrašo „LAIMINGA PABAIGA“.

Dalia užvožė ekraną ir, nukėlusi nešiojamą kompiuterį nuo kelių ant mažyčio apvalaus staliuko, atsistojo.

- Einu pasivaikščioti į Mesiv Džojų. Gal jums reikia ko nupirkti? – pravėrusi duris į svetainę, tarė ir įbedė akis į televizorių, prieš kurį pusiaugula ant sofos sėdėjo Saulius ir Irena.

- Ačiū, ne, visko yra, - sušnibždėjo pusbrolis, ekrane tralalaliuojant kažkokiam lietuviškų žvaigždžių duo. Jo glėbyje paskendusi žmona snaudė. - Su Gintu kalbėjai?

- Aha. Kaip visada, trimis žodžiais persimetėm ir jis išbėgo kažkur.

- Ko norėt? Keturiolikinis. Kiti dalykai galvoj.

- Penkiolika jam. Tai aišku… - atsiliepė Dalia.

Ji išėjo. Nors pačiai atrodė, kad kojos švininės ir vos velkasi, iš tiesų žingsniai į Londono šaligatvius mušėsi staigiais ir kietais kulniukų kaukšėjimais. Skaisčiai švietė birželio saulė - tai buvo ne tik neįprasta šito miesto orui, bet ir visiškai nesiderino su Dalios nuotaika.

Dabar kaskart taip: trys žodžiai ir ate. Nė metai nepraėjo, o aš jau nebereikalinga. Ką gi, mano kaltė. Aš savanaudė, egoistė. Aš palikau. Bet norėjau geriau. Aišku, išėjo, kaip visada.

Grieždama dantimis, tarsi kokiais prisukamais kaltės varžtais, Dalia skuto tiesiai, kol priėjo lenkų parduotuvę, ir, kirtusi kampą, išėjo į pagrindinę gatvę, iš kurios galėjo matyti gigantiškus Mesiv Džojaus langus su ryškiu raudonu užrašu.

Šis reginys kiekvieną kartą, nežinia, ar jai pačiai tai suvokiant, sukeldavo silpnesnę ar stipresnę panirimo į trumpalaikį malonumą nuojautą. Nes Mesiv Džojus iš tiesų buvo centras. Kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, rasės, turto, kilmės, tautybės čia laukiamas, ir kiekvienam, lygiai taip pat, nepriklausomai nuo amžiaus, rasės, turto, kilmės, tautybės, - suprantamas ir suvokiamas malonumas, patiriamas perkant.

Pro įėjimą moteris įplaukė kartu su kitų lankytojų srautu: su trumpos gėlėtos suknelės neuždengtomis apkūniomis šlaunimis, su rožiniu vežimėliu, iš kurio kyšojo klykianti, šokoladu aplipusi burna, su elegantiškai sukabintomis žvitrių pensininkų porelių rankomis; su ryškių sarių klostėmis ir mažais žydrais, blizgučiais nusagstytais rankinukais; su nubrizgusiais džinsų kraštais ir į užpakalines kišenes sukištomis tatuiruotomis rankomis.

Ji pakėlė akis: pro šalį plaukė raudoni riebūs užrašai: SALE, MASSIVE SALE, CLOSING DOWN - SALE, FURTHER REDUCTIONS. Kažkuri parduotuvė skelbėsi pradėjusi Kalėdinę prekybą.

Srautas prekybos centro koridoriumi vilnijo dinamiškai: vieni, vikriai, nepastebimai, daugiausiai spontaniškai nusprendę, suvilioti nuolaidų ar išpardavimų plakatų, jį palikdavo ir atsidurdavo už stiklinės sienos kurioje nors iš prekybos salelių, kiti taip pat vikriai ir nepastebimai, dyki ar nešini maišeliais, grįždavo ir tęsdavo kelionę.

Dalia nenukrypo nuo savo kelio, kuris vedė į parduotuvę su spindinčių vitrinų eilėmis. Kaip tyčia, ji buvo įsikūrusi tolimiausiame prekybos centro kampe.

Čia tikrai yra iš ko rinktis, įėjusi pamanė ir ėmė apžiūrinėti žvilgančius laikrodžius. Ji tai darė su tokiu kruopštumu, kad net užkliudė kitą klientą, žemaūgį italą odiniu švarku, kuris aristokratiškai jai šyptelėjo ir atsitraukė atgal.

Dalia, sumurmėjusi "sorry", tęsė paiešką. Netrukus nudžiugo: prieš jos akis buvo laikrodžio, kurį jai rodė sūnus, kopija. Didžiausia bėda, kad kainos buvo užrašytos tokiais mažais skaičiukais, jog ji, nors ir kaip narino kaklą, negalėjo jų įžiūrėti. Pasikniso rankinėje - ne, akinių nepasiėmė. Kaip gėda - negi teks klausti pardavėjo, kiek kainuoja?

O jei nesupras, ką jis sako?

- Do you need any help? - netikėtai iš už nugaros išgirdo.
- Thank you... Mmm... This, - sumikčiojo Dalia ir dūrė pirštu laikrodžio link.
- You want to buy it? - pudruotus antakius pakėlė pardavėjas.
Ji linktelėjo.
- Lovely.

Dalią tarsi žaibas trenkė, kai kasos aparato ekranėlyje ji išvydo kainą.

- Are you alright, miss? - išsigando pardavėjas, pamatęs išbalusį klientės veidą.
- Yes, yes, - atsipeikėjo ji ir suskubusi išsitraukė piniginę.

Einant atgal, norėjosi ir verkti, ir juoktis. "Na ir velniai nematė - jis to nusipelnė. Juk neveltui anglai mėgsta sakyti: I deserved, you deserved, he, she deserved. Tikrai, jis to nusipelnė", - kažkur perskaitytomis mintimis ramino save Dalia.

4. Pirmyn atgal

Įkinkyta į išsipūtusią mėlyną kuprinę, Salvija skynėsi kelią pro ilgą ir plačią, iš mamų ir vaikų, vyrų ir žmonų, brolių ir seserų, sudarytą eilę, nusidriekusią prie bagažo registracijos staliuko.

Užkliudytų azijiečių porelės atsiprašė, kaip matė darant filmuose, nusilenkdama, tiesa, dešimties kilogramų svoris ant nugaros neleido to padaryti itin grakščiai. Prie vartų jos laukė kita eilė, dar ilgesnė, tik nusidriekusi ne tiesia linija, o labirintu, atskirtu mėlynomis juostomis. Salvija nusimetė kuprinę, atsitiesė ir garsiai atsiduso.

Po tomis juostomis, jos link, kiek įkabindamas dūmė baltapūkis pyplys, kuriam duotum trejus, ne daugiau. Salvės spėjo užfiksuoti, jog mažylis rankoje gniaužė plastmasinį oro uosto burbulą nuo maišelių, skirtų skysčių buteliukams.

- Martynai! – už kelių eilių galvų atsisuko raudonos kepurės snapelis. – Martynai, stok! – pakartojo vyras prie pat vartų, o šalia stovinti oro uosto darbuotoja jau buvo suirzusiu žvilgsniu berodanti už jo esantiems keleiviams, kad praeitų.

Martynas, išgirdęs tėvo ar tai patėvio šūksnį, panoro atsisukti. Tai buvo lemtingas noras, nes, tikėtina, būtent dėl jo vaiko kojos susipynė; ties paskutine juosta, tarsi kirtęs finišo liniją, jis bloškėsi į grindis, ir pusantro metro delnais bei džinsuotais keliais pačiuožęs, išsitiesė.

Vyras pastatė lagaminą, paprašė oro uosto darbuotojos “palaukti truputėlį” ir leidosi įkandin. Minia suūžė, nujausdama ašarų laviną, kuriai susiraukė vaiko veidas. Bet, tą akimirką, Martynas prisiminė norą atsisukti ir jį tuojau pat įgyvendino. Jis pamatė, kad vyras, priešingai nei jis pats, negalėjo kirsti tiesiai, o buvo įstrigęs tarp juostų ir priverstas bėgti zigzagu pirmyn ir atgal. Martynas sumirksėjo, sučiaupė virpančias lūpas ir sutramdė kylančią raudą.

- Ką čia išdarinėji? – ištarė pridusęs vyras, čiupdamas mažylį už rankos. Martynas nesipriešino tempiamas atgal. Likusią ranką pakėlė prie veido ir susigrūdo plastmasinį oro uosto burbulą į burną. Žengdami dabar jau kartu, jie grįžo atgal, į savo vietą.

Šis mažas maištininkas Salvei priminė istoriją, kurią ankekdotu pavertė jos motina.

O buvo taip. Kartą ji su bobute ravėjusi burokus. Salvė gulėjo vežime joms už nugaros. Aišku moterys įsišnekėjo, ir nė nepastebėjo, kaip mažė, nežinia, kokiu būdu, išvirtusi su visu vežimu į daržą. Keisčiausia, ji neišleido nė garso. “Jėzus Marija, vaikas, žiūrėk vaikų!” – susiėmė už galvos bobutė, kai atsigręžusi išvydo ne tik horizontalioje padėtyje atsidūrusį raudoną vežimą, bet ir anūkę, jau kuris laikas besigalinėjančią su vaga. Anot anekdoto, mama akimirksniu metė kauptuką, pribėgo ir pakėlė Salvę pažastų. "Nepatikėsit, - kaskart kvatoja pasakodama motina. - Jos burn buva piln juodu žemiu".

Eilė toliau judėjo iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę, lėtai lėtai, leisdama atsisveikinti su už juostos, į priešingą pusę nuo vartų stovinčiais tėvais ir kitais giminaičiais; taip pat tyliai pasipykti dėl jų įkyrumo, dėl išnaglėjusių, per savaitę išlepintų vaikų, pasidžiaugti lietuvišku sūriu ir dešromis, užimančiais pusė tašės, apsikeisti nuomonėmis apie vaistų nuo pagirių poveikį, galiausiai, pritrūkus kalbos, pasiskųsti kritusiu svaro kursu.

Arba padūsauti, kaip gera bus pagaliau grįžti namo, į savo lovą.

***

- Ar neužimta čia? – paklausė Salvija prie lėktuvo lango parimusios blondinės.
- Ne, prašau, - atsisuko ši.

Salvė į bagažinę įgrūdo kuprinę, striukę, švarką ir pliumptelėjo į vietą.

- Į Miestą skrendi? – atsargiai pasiteiravo blondinukė.
- Ne, Miestely gyvensiu kurį laiką. Bet nežadu ilgam užsibūt, - nusišypsojo Salvė, atsiversdama žurnalą.

- Kur paskui, į Londoną?
- Aha... - svajingai nutęsė Salvė.

Lėktuvui pajudėjus, naujoji kaimynė susimuistė ir tučtuojau dar kartą įrodė, kad odelės aplink nagus ir baimė turi kažką bendro. Lėktuvui kylant, ne tik pirštai atsidūrė burnoje, bet ir visą merginos veidą išmušė raudonos dėmės.

- Kaip baisu, - vos Salvei už rankos neįsitvėrė naujoji pažįstama. Salvija iš pradžių sutriko, bet paskui susizgribo ir ėmė raminti bendrakeleivę, rodydama į kaimyną iš dešinės:

- Nebijok. Žiūrėk, koks jis ramus. - Tai buvo strazdanotas penkiametis, kuris savo, kaip išdidžiai atskleidė jo mama, pirmojo kilimo į dangų patirtį pasitiko su ne daugiau, nei paprasto susidomėjimo vaizdu pro langą išraiška.

Lėktuvui jaukiau įsitaisius ore, kaimynė atsiduso ir dėkingai kreipėsi į Salvę. Ji – Miglė, jai – viso labo (taip Salvija ir pagalvojo – viso labo) devyniolika metų, mokyklą baigė lygiai prieš metus.

- Aš važiuoju pas vaikiną, į Miestą. Jis ten pusantrų metų fabrike dirba. Pas ką tu?
- Aš pas tetą.

- Matai kaip, - atsiduso Miglė ir ėmė pasakoti apie save. - Oi, žinok, aš tai tik šiandien ryte atsibudau ir galutinai apsisprendžiau važiuot. Nusipirkau tuos bilietus jau balandį, bet taip ir nežinojau, važiuot čia ton Anglijon ar ne. Tuo labiau, kad esu buvus po vienuoliktos klasės, per vasaros atostogas. Londone aukle dirbau. Londonas tai fainas, žinok, o čia tam Mieste tai jaučiu nebus ką veikt. Nu bet darbas bus. Nors dabar ir KONKURENCIJA… Pažiūrėk, lėktuvai tirštai prigrūsti lietuvių – į Liverpulį, į Birmingemą, į Bristolį, į Londoną, visur jų PILNA, - bėrė, pabrėždama, kaip jai atrodė, svarbiausius žodžius. - Tu pirmąkart?

- Aha.
- Tai va, žinok, - nuleido balsą, - nepasitikėk lietuviais. Kiekvienas čia už save eina – lietuvis mažiau padės nei koks anglas.

- A? Tikrai taip?
- Nu man asmeniškai kažkaip nepasitaikė, bet sakė... Ir bernas sakė, ir teta. Žinai, patarlė net yra, „lietuvis lietuviui – vilkas“.

- Konkurencija, sakai… - nutilo Salvė, nesumodama, ką daugiau atsakyti. Po minutės vėl prabilo. - Iš kokio miesto tu?
- Iš Klaipėdos. O tu?

- Aš iš kaimelio Miestelio rajone.
- A-a-a, - numykė blondinė.

Abi merginos nutilo. Salvija įbedė nosį į žurnalą, bet negalėjo nustoti galvoti apie tai, ką tik išgirdo. Konkurencija, nepasitikėk, pilna, vilkas – žodžiai, skaityti ir girdėti šimtus kartų, šįkart lyg ir turėjo įgauti prasmę, išgąsdinti, ar bent suneraminti, tačiau jos neaplankė nė šešėlis blogos nuojautos.

Ji nežinojo, kas jos laukia. Težinojo, kad nori gyventi, o ne, kaip paprastai pagauna save darant, stebėti ir kaupti įspūdžius apie savo gyvenimą iš šalies, kaip kažkokio, dažniausiai savo susikurto, eksperimento dalyvės.

Salvei atrodė, kad ji nebijo aplinkinių. Varžybos su savimi, pačios į save nukreiptas žvilgsnis skaudino daug labiau nei bet kieno kito.

Inga Janiulytė

Kaip vestuvių šventimo ypatumai gali būti susiję su maištu? Kokie, stipresni už baimę, jausmai valdo mus? Kokią reakciją sukels patarimas grįžti į Lietuvą?
Apie tai - kitose dalyse.

Pirmą dalis, jei ieškot: http://www.anglija.lt/straipsniai/tema/saloje.html


Šiose dalyse – apie bendravimo su vaikais skype‘u ypatumus, prekybos centruose kaltės jausmą bandančias išpirkti sielas, eiles oro uoste ir perspėjimus apie ypatingą konkurenciją tarp lietuvių.

3. Ekranas

„OLGA. Netikiu. Niekas neina iš savo namų vidurnaktį.
BIRUTĖ. Ten ne mano namai. Ir dabar ne vidurnaktis.“

Marius Macevičius, „Antoškos kartoškos“


- Tai kalbėk, mama, - spragsėdamas pelės klavišu murmtelėjo Gintas. Paraudusių akių vyzdžiai sekė paskui taikinius.

- Tai ką man kalbėti, jei tu nekalbi, - suurzgė ir metė nekantrų žvilgsnį į apvalią kameros akį, pastatytą šalia monitoriaus. Stojusią tylą skaldė tik ritmingas pelės spragsėjimas. – Mokykloj… Kaip visada, tas pats šūdas, - lūžtančiu balsu pareiškė. - Nu... Atsiprašau, ne šūdas, nu. Tas pats, kaip ir kasdien, nieko naujo.

- Nupirkt? Hm… Ką aš žinau… Pala… – šautuvo vamzdis ekrane sustingo, rodyklėlė nukeliavo prie „PAUSE“, paskui į kampą, ant žalios skaipo ikonėlės. Priešais Gintą iššoko keturkampis su moters, kurios dar prieš keletą akimirkų surakintos lūpos dabar prasivėrė, veidu.

Pagaliau pavyko atkreipt jo dėmesį.

- Laikrodį. Man reikia laikrodžio, - garsiai atsikrenkštė Gintas. - Deivis turi panašų. Atsimeni Deivį? – moteris ekrane linktelėjo, - Tai va, tokio man reikia. Palauk, tuoj pagūglinsiu ir įmesiu nuorodą.

- Va, radau. Šitas, - Gintas įklijavo nuorodą, ir, žvilgtelėjęs į akis ekrane, vėl atsidarė žaidimo langą.

- Normaliai, nu. Kaip jam seksis… Dar negrįžo. Dirba, - atsakinėjo Gintas susikaupęs, bet ne pokalbiui su motina. – Šiandien atidirba už pirmadienį.

- Valgom, nebijok. Kotletų čia neseniai buvo padaręs. Skonis? - pakėlė akis į kamerą ir nusišypsojo, įspausdamas išbalusiuose skruostuose duobutes, – Tiesiog nuostabiai… kaip čia pasakius… Tiesiog nuostabiai iškepto šūdo!

Tuo metu prieš jį sublykčiojo raudonos raidės: „GAME OVER“.

- Fak! – tyliai iškošė Gintas. Išjungė žaidimo langą, atsilošė, susidėjo rankas už galvos.

- Gerai, mam, man jau reikia eiti, - ištarė, žiūrėdamas į lubas, pasiražė ir, vėl prisitraukęs prie kompiuterio, išskleidė langą su motinos veidu. Jos drėgnos akys, didelės ir gražios, įdėmiai žvelgė tiesiai į jį. Apatinė lūpa patempta tarsi į kampą pastatytos mergytės. Jam buvo gaila jos, bet jis tiesiog daugiau nebegalėjo į ją žiūrėti. – Na, reikia eiti, žinai, yra visokių reikalų.

- Ne, nu nepradėk, mam. Iki kito pasimatymo, okei? Greito, greito. Aha, vitaminas C. Taip taip, aš ir tave. Ate.

Gintas nuspaudė raudoną ragelį ir pašoko iš krėslo. Virtuvė skendėjo prieblandoje. Jis atsargiai įkišo ranką į neplautų indų stirtą kriauklėje ir išsitraukė puodelį, kurį išskalavęs, prileido vandeniu iš krano. Godžiai išmaukė, nusišluostė lūpas; puodelį padėjo ten, iš kur jį ir ištraukė – atgal į kriauklę.

***

Ilgesys, graužatis, savigaila, baimė, nusivylimas, nuovargis, abejonė – viskas karštu krauju sutekėjo į smegenis, susivijo, ir nuslinko į gerklę. Ji užsimerkė, įkvėpė. Nurijo gumulą.

Dalią Kviestienę, nepaprastai emocingą ir galbūt net kiek dramatišką moterį, iš proto varydavo kiekvienas nepavykęs kontaktas su išoriniu pasauliu. Ypač su ta pasaulio dalimi, kuri, ji buvo tikra, priklausė anaiptol ne išorei, o jos vidui, t.y. sūnumi.

Dėl tų neužmegztų kontaktų ji niekad niekieno nekaltino, išskyrus save. Ir, apskritai, apie savo naudą ar nenaudą ji galvodavo mažai.

Vienintelė paikystė, kurią sau leisdavo - įsivaizduoti, kad jos gyvenimas galėtų būti užrašytas romane, pastatytas spektaklyje, suvaidintas Lotynų Amerikos muilo operoje, Holivudo romantinėje juostoje ar vokiškame seriale. Deja, liūdnai prognozuodavo balsas galvoje, žiūrovai ekrano kamputyje tikriausiai niekada neišvystų užrašo „LAIMINGA PABAIGA“.

Dalia užvožė ekraną ir, nukėlusi nešiojamą kompiuterį nuo kelių ant mažyčio apvalaus staliuko, atsistojo.

- Einu pasivaikščioti į Mesiv Džojų. Gal jums reikia ko nupirkti? – pravėrusi duris į svetainę, tarė ir įbedė akis į televizorių, prieš kurį pusiaugula ant sofos sėdėjo Saulius ir Irena.

- Ačiū, ne, visko yra, - sušnibždėjo pusbrolis, ekrane tralalaliuojant kažkokiam lietuviškų žvaigždžių duo. Jo glėbyje paskendusi žmona snaudė. - Su Gintu kalbėjai?

- Aha. Kaip visada, trimis žodžiais persimetėm ir jis išbėgo kažkur.

- Ko norėt? Keturiolikinis. Kiti dalykai galvoj.

- Penkiolika jam. Tai aišku… - atsiliepė Dalia.

Ji išėjo. Nors pačiai atrodė, kad kojos švininės ir vos velkasi, iš tiesų žingsniai į Londono šaligatvius mušėsi staigiais ir kietais kulniukų kaukšėjimais. Skaisčiai švietė birželio saulė - tai buvo ne tik neįprasta šito miesto orui, bet ir visiškai nesiderino su Dalios nuotaika.

Dabar kaskart taip: trys žodžiai ir ate. Nė metai nepraėjo, o aš jau nebereikalinga. Ką gi, mano kaltė. Aš savanaudė, egoistė. Aš palikau. Bet norėjau geriau. Aišku, išėjo, kaip visada.

Grieždama dantimis, tarsi kokiais prisukamais kaltės varžtais, Dalia skuto tiesiai, kol priėjo lenkų parduotuvę, ir, kirtusi kampą, išėjo į pagrindinę gatvę, iš kurios galėjo matyti gigantiškus Mesiv Džojaus langus su ryškiu raudonu užrašu.

Šis reginys kiekvieną kartą, nežinia, ar jai pačiai tai suvokiant, sukeldavo silpnesnę ar stipresnę panirimo į trumpalaikį malonumą nuojautą. Nes Mesiv Džojus iš tiesų buvo centras. Kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, rasės, turto, kilmės, tautybės čia laukiamas, ir kiekvienam, lygiai taip pat, nepriklausomai nuo amžiaus, rasės, turto, kilmės, tautybės, - suprantamas ir suvokiamas malonumas, patiriamas perkant.

Pro įėjimą moteris įplaukė kartu su kitų lankytojų srautu: su trumpos gėlėtos suknelės neuždengtomis apkūniomis šlaunimis, su rožiniu vežimėliu, iš kurio kyšojo klykianti, šokoladu aplipusi burna, su elegantiškai sukabintomis žvitrių pensininkų porelių rankomis; su ryškių sarių klostėmis ir mažais žydrais, blizgučiais nusagstytais rankinukais; su nubrizgusiais džinsų kraštais ir į užpakalines kišenes sukištomis tatuiruotomis rankomis.

Ji pakėlė akis: pro šalį plaukė raudoni riebūs užrašai: SALE, MASSIVE SALE, CLOSING DOWN - SALE, FURTHER REDUCTIONS. Kažkuri parduotuvė skelbėsi pradėjusi Kalėdinę prekybą.

Srautas prekybos centro koridoriumi vilnijo dinamiškai: vieni, vikriai, nepastebimai, daugiausiai spontaniškai nusprendę, suvilioti nuolaidų ar išpardavimų plakatų, jį palikdavo ir atsidurdavo už stiklinės sienos kurioje nors iš prekybos salelių, kiti taip pat vikriai ir nepastebimai, dyki ar nešini maišeliais, grįždavo ir tęsdavo kelionę.

Dalia nenukrypo nuo savo kelio, kuris vedė į parduotuvę su spindinčių vitrinų eilėmis. Kaip tyčia, ji buvo įsikūrusi tolimiausiame prekybos centro kampe.

Čia tikrai yra iš ko rinktis, įėjusi pamanė ir ėmė apžiūrinėti žvilgančius laikrodžius. Ji tai darė su tokiu kruopštumu, kad net užkliudė kitą klientą, žemaūgį italą odiniu švarku, kuris aristokratiškai jai šyptelėjo ir atsitraukė atgal.

Dalia, sumurmėjusi "sorry", tęsė paiešką. Netrukus nudžiugo: prieš jos akis buvo laikrodžio, kurį jai rodė sūnus, kopija. Didžiausia bėda, kad kainos buvo užrašytos tokiais mažais skaičiukais, jog ji, nors ir kaip narino kaklą, negalėjo jų įžiūrėti. Pasikniso rankinėje - ne, akinių nepasiėmė. Kaip gėda - negi teks klausti pardavėjo, kiek kainuoja?

O jei nesupras, ką jis sako?

- Do you need any help? - netikėtai iš už nugaros išgirdo.
- Thank you... Mmm... This, - sumikčiojo Dalia ir dūrė pirštu laikrodžio link.
- You want to buy it? - pudruotus antakius pakėlė pardavėjas.
Ji linktelėjo.
- Lovely.

Dalią tarsi žaibas trenkė, kai kasos aparato ekranėlyje ji išvydo kainą.

- Are you alright, miss? - išsigando pardavėjas, pamatęs išbalusį klientės veidą.
- Yes, yes, - atsipeikėjo ji ir suskubusi išsitraukė piniginę.

Einant atgal, norėjosi ir verkti, ir juoktis. "Na ir velniai nematė - jis to nusipelnė. Juk neveltui anglai mėgsta sakyti: I deserved, you deserved, he, she deserved. Tikrai, jis to nusipelnė", - kažkur perskaitytomis mintimis ramino save Dalia.

4. Pirmyn atgal

Įkinkyta į išsipūtusią mėlyną kuprinę, Salvija skynėsi kelią pro ilgą ir plačią, iš mamų ir vaikų, vyrų ir žmonų, brolių ir seserų, sudarytą eilę, nusidriekusią prie bagažo registracijos staliuko.

Užkliudytų azijiečių porelės atsiprašė, kaip matė darant filmuose, nusilenkdama, tiesa, dešimties kilogramų svoris ant nugaros neleido to padaryti itin grakščiai. Prie vartų jos laukė kita eilė, dar ilgesnė, tik nusidriekusi ne tiesia linija, o labirintu, atskirtu mėlynomis juostomis. Salvija nusimetė kuprinę, atsitiesė ir garsiai atsiduso.

Po tomis juostomis, jos link, kiek įkabindamas dūmė baltapūkis pyplys, kuriam duotum trejus, ne daugiau. Salvės spėjo užfiksuoti, jog mažylis rankoje gniaužė plastmasinį oro uosto burbulą nuo maišelių, skirtų skysčių buteliukams.

- Martynai! – už kelių eilių galvų atsisuko raudonos kepurės snapelis. – Martynai, stok! – pakartojo vyras prie pat vartų, o šalia stovinti oro uosto darbuotoja jau buvo suirzusiu žvilgsniu berodanti už jo esantiems keleiviams, kad praeitų.

Martynas, išgirdęs tėvo ar tai patėvio šūksnį, panoro atsisukti. Tai buvo lemtingas noras, nes, tikėtina, būtent dėl jo vaiko kojos susipynė; ties paskutine juosta, tarsi kirtęs finišo liniją, jis bloškėsi į grindis, ir pusantro metro delnais bei džinsuotais keliais pačiuožęs, išsitiesė.

Vyras pastatė lagaminą, paprašė oro uosto darbuotojos “palaukti truputėlį” ir leidosi įkandin. Minia suūžė, nujausdama ašarų laviną, kuriai susiraukė vaiko veidas. Bet, tą akimirką, Martynas prisiminė norą atsisukti ir jį tuojau pat įgyvendino. Jis pamatė, kad vyras, priešingai nei jis pats, negalėjo kirsti tiesiai, o buvo įstrigęs tarp juostų ir priverstas bėgti zigzagu pirmyn ir atgal. Martynas sumirksėjo, sučiaupė virpančias lūpas ir sutramdė kylančią raudą.

- Ką čia išdarinėji? – ištarė pridusęs vyras, čiupdamas mažylį už rankos. Martynas nesipriešino tempiamas atgal. Likusią ranką pakėlė prie veido ir susigrūdo plastmasinį oro uosto burbulą į burną. Žengdami dabar jau kartu, jie grįžo atgal, į savo vietą.

Šis mažas maištininkas Salvei priminė istoriją, kurią ankekdotu pavertė jos motina.

O buvo taip. Kartą ji su bobute ravėjusi burokus. Salvė gulėjo vežime joms už nugaros. Aišku moterys įsišnekėjo, ir nė nepastebėjo, kaip mažė, nežinia, kokiu būdu, išvirtusi su visu vežimu į daržą. Keisčiausia, ji neišleido nė garso. “Jėzus Marija, vaikas, žiūrėk vaikų!” – susiėmė už galvos bobutė, kai atsigręžusi išvydo ne tik horizontalioje padėtyje atsidūrusį raudoną vežimą, bet ir anūkę, jau kuris laikas besigalinėjančią su vaga. Anot anekdoto, mama akimirksniu metė kauptuką, pribėgo ir pakėlė Salvę pažastų. "Nepatikėsit, - kaskart kvatoja pasakodama motina. - Jos burn buva piln juodu žemiu".

Eilė toliau judėjo iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę, lėtai lėtai, leisdama atsisveikinti su už juostos, į priešingą pusę nuo vartų stovinčiais tėvais ir kitais giminaičiais; taip pat tyliai pasipykti dėl jų įkyrumo, dėl išnaglėjusių, per savaitę išlepintų vaikų, pasidžiaugti lietuvišku sūriu ir dešromis, užimančiais pusė tašės, apsikeisti nuomonėmis apie vaistų nuo pagirių poveikį, galiausiai, pritrūkus kalbos, pasiskųsti kritusiu svaro kursu.

Arba padūsauti, kaip gera bus pagaliau grįžti namo, į savo lovą.

***

- Ar neužimta čia? – paklausė Salvija prie lėktuvo lango parimusios blondinės.
- Ne, prašau, - atsisuko ši.

Salvė į bagažinę įgrūdo kuprinę, striukę, švarką ir pliumptelėjo į vietą.

- Į Miestą skrendi? – atsargiai pasiteiravo blondinukė.
- Ne, Miestely gyvensiu kurį laiką. Bet nežadu ilgam užsibūt, - nusišypsojo Salvė, atsiversdama žurnalą.

- Kur paskui, į Londoną?
- Aha... - svajingai nutęsė Salvė.

Lėktuvui pajudėjus, naujoji kaimynė susimuistė ir tučtuojau dar kartą įrodė, kad odelės aplink nagus ir baimė turi kažką bendro. Lėktuvui kylant, ne tik pirštai atsidūrė burnoje, bet ir visą merginos veidą išmušė raudonos dėmės.

- Kaip baisu, - vos Salvei už rankos neįsitvėrė naujoji pažįstama. Salvija iš pradžių sutriko, bet paskui susizgribo ir ėmė raminti bendrakeleivę, rodydama į kaimyną iš dešinės:

- Nebijok. Žiūrėk, koks jis ramus. - Tai buvo strazdanotas penkiametis, kuris savo, kaip išdidžiai atskleidė jo mama, pirmojo kilimo į dangų patirtį pasitiko su ne daugiau, nei paprasto susidomėjimo vaizdu pro langą išraiška.

Lėktuvui jaukiau įsitaisius ore, kaimynė atsiduso ir dėkingai kreipėsi į Salvę. Ji – Miglė, jai – viso labo (taip Salvija ir pagalvojo – viso labo) devyniolika metų, mokyklą baigė lygiai prieš metus.

- Aš važiuoju pas vaikiną, į Miestą. Jis ten pusantrų metų fabrike dirba. Pas ką tu?
- Aš pas tetą.

- Matai kaip, - atsiduso Miglė ir ėmė pasakoti apie save. - Oi, žinok, aš tai tik šiandien ryte atsibudau ir galutinai apsisprendžiau važiuot. Nusipirkau tuos bilietus jau balandį, bet taip ir nežinojau, važiuot čia ton Anglijon ar ne. Tuo labiau, kad esu buvus po vienuoliktos klasės, per vasaros atostogas. Londone aukle dirbau. Londonas tai fainas, žinok, o čia tam Mieste tai jaučiu nebus ką veikt. Nu bet darbas bus. Nors dabar ir KONKURENCIJA… Pažiūrėk, lėktuvai tirštai prigrūsti lietuvių – į Liverpulį, į Birmingemą, į Bristolį, į Londoną, visur jų PILNA, - bėrė, pabrėždama, kaip jai atrodė, svarbiausius žodžius. - Tu pirmąkart?

- Aha.
- Tai va, žinok, - nuleido balsą, - nepasitikėk lietuviais. Kiekvienas čia už save eina – lietuvis mažiau padės nei koks anglas.

- A? Tikrai taip?
- Nu man asmeniškai kažkaip nepasitaikė, bet sakė... Ir bernas sakė, ir teta. Žinai, patarlė net yra, „lietuvis lietuviui – vilkas“.

- Konkurencija, sakai… - nutilo Salvė, nesumodama, ką daugiau atsakyti. Po minutės vėl prabilo. - Iš kokio miesto tu?
- Iš Klaipėdos. O tu?

- Aš iš kaimelio Miestelio rajone.
- A-a-a, - numykė blondinė.

Abi merginos nutilo. Salvija įbedė nosį į žurnalą, bet negalėjo nustoti galvoti apie tai, ką tik išgirdo. Konkurencija, nepasitikėk, pilna, vilkas – žodžiai, skaityti ir girdėti šimtus kartų, šįkart lyg ir turėjo įgauti prasmę, išgąsdinti, ar bent suneraminti, tačiau jos neaplankė nė šešėlis blogos nuojautos.

Ji nežinojo, kas jos laukia. Težinojo, kad nori gyventi, o ne, kaip paprastai pagauna save darant, stebėti ir kaupti įspūdžius apie savo gyvenimą iš šalies, kaip kažkokio, dažniausiai savo susikurto, eksperimento dalyvės.

Salvei atrodė, kad ji nebijo aplinkinių. Varžybos su savimi, pačios į save nukreiptas žvilgsnis skaudino daug labiau nei bet kieno kito.

Inga Janiulytė

Kaip vestuvių šventimo ypatumai gali būti susiję su maištu? Kokie, stipresni už baimę, jausmai valdo mus? Kokią reakciją sukels patarimas grįžti į Lietuvą?
Apie tai - kitose dalyse.

Pirmą dalis, jei ieškot: http://www.anglija.lt/straipsniai/tema/saloje.html


 (Komentarų: 6)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: