Saloje (VI) 

9. Draugė

Kol Lietuvoje į televizorių akį užmesdavo tik retkarčiais, knygomis beveik nesidomėdavo, o su kompiuteriu, be to, dažniausiai užimtu šeimos vyrų, irgi dorai nemokėdavo apsieiti, čia, Anglijoje Dalia Kviestienė ir ekranas tapo geriausiais draugais: po darbo ji žiūrėdavo lietuviškus serialus, šou, skaitydavo romanus, sudėtingas psichologines apysakas, naršydavo interneto portaluose, socialiniuose tinkluose. Vaizdas už lango, išskyrus kitapus gatvės neseniai pražydusį raudoną šermukšnį, jos netraukė; nesinorėjo į parką, kur ją, šviesiaodę blondinę, šiurkščiai ir meilikaujančiai kalbindami, gąsdindavo juodaodžiai, indai, pakistaniečiai, arabai. Pasivaikščioti eidavo tik savaitgaliais ir tik į Mesiv Džojų arba pėdindavo iki X stryto rusiškos kirpyklos, kur per pietus su manikiūrininke Nataša gerdavo kavą. Nataša iš Liepojos, išgirdusi Dalios skundus dėl priekabių, juokdamasi imdavo aiškinti, kad su negrais ir babajais kitaip neįmanoma: kaip kuo pikčiau ir garsiau į akis išrėžiant fuck off!!!. Dalia, kramsnodama selgos sausainį, purtydavo galvą: ne, taip šiurkščiai nuvarinėti ji nesugeba.

Tuo metu internetas, rodės, teikė saugesnį prieglobstį. Čia ji atgaivino bendravimą su buvusiais kursiokais, o po kiek laiko įsitraukė į virtualias emigrantų sustikimo vietas – forumus ir klubus. Įgijo naujų pažįstamų, su kuriais kasdien persimesdavo keliomis frazėmis, daugiausiai juokeliais. Iš būrelio virtualių draugų Dalią labiausiai sužavėjo Danutė, kurios istoriją visi forumiečiai puikiai žinojo: prieš dešimt metų ji metė buhalterės darbą kažkur Žemaitijoje, atvažiavo į Londoną ir, pradėjusi nuo paprastos valytojos, per kelerius metus užlipo ant supervaizerės laiptelio. Nuo to laiko ėmė gyventi taip, kaip kitas pasvajot tegalėtų: įsigijo namą, per atostogas keliaudavo į Marokus, Turkijas, Malaizijas, pirkdavosi brangius apdarus, kvepalus. Maistą valgydavo, žinoma, ne bet kokį. O ir inteligencijos, meninio polėkio moteriai netrūko: vis diskusijose pasiskelbdavo skaitanti vieno ar kito filosofo knygą, įmesdavo protingų ištraukų, citatų, o kartais ir savo kūrybos eilių.

Dalios, kaip kažkada minėta, turėjusios silpnybę savo gyvenimą projektuoti pagal draminius principus, galvoje ši istorija įsuko visą sukūrį įsivaizdavimų ir svajonių. Pavyzdžiui, kad ateis diena, kai ji visiems nušluostys nosį, taip pat įsigis namą, keliaus po egzotiškas šalis ir pirks tai, ko užsigeidžia… Užsispyrėlis Gintas galės likti Lietuvoj su tėvu, pinigų jam netrūks, paskui įstos, kur norės, pradės studijuoti, o baigęs, kaip svajoja, jos padedamas įkurs savo verslą…

Vieną dieną ji gavo pakvietimą apsilankyti pas Danutę (pati pradžioje atvirai pasakė, kad negali jos pasikviesti – pusbrolis nuomos neima, ir, nors dėl to ji sutaupo nežmoniškai daug pinigų, jaučiasi kaip įnamė):

Dalia,

Jau keletą mėnesių susirašome, ir jaučiu, kad daromės vis artimesnės, todėl norėčiau pratęsti pažintį realybėje. Tikiuosi neatsisakysi apsilankyti mano namuose. Kada panorėsi, kad ir šį savaitgalį.

Linkėjimai,
Danutė

Perskaičius kvietimą, kurio ji seniai laukė, Dalia sureagavo netikėtai net ir sau pačiai. Jautėsi pamaloninta, bet nenudžiugo – veikiau sunerimo. Mat galvoje sukirbėjo kita mintis – kad ji sėdasi ne į savo roges, kad nėmaž netinka į drauges Danutei, kad yra per prasta ir kalbos bendros realybėje su ta nuostabia moterimi neras. Taip susitikimą nutarė atidėti.

Danutės kvietimą vėl prisiminė tik po poros mėnesių, tada, kai, sesers prispirta, nusprendė grįžti į Lietuvą. Danutė, vos gavusi laišką, atrašė lauksianti penktadienį. Dalia vėl pabūgo: kaip reikės pranešti naujieną, kad išvažiuoja? Iš pusbrolio ir Jasaičių ji jau sulaukė pakankamai pašaipių replikų. Štai kaip žėrė iš darbo grįžusi Jasaitienė: Oi auklyt, - gurkštelėjo žalios arbatos ir atsilošė, - aš galvojau, galvojau, ar nebus taip, kad jau už mėnesio skambinsit ir cypdama prašysit, kad priimčiau atgal? Gi Saulius, tai, girdėjau, baisiai užpyko ant jūsų…. Ir išsišiepė nuo ausies iki ausies.

Dalia kažką neaiškiai sumurmėjo, susirinko daiktus, pabučiavo Faustuką ir išėjo. Iš tiesų, Saulius, sužinojęs apie tai, kad ji žada grįžti, kažkoks baisiai bjaurus ir nelaimingas pasidarė. Jam rodės, Dalia elgiasi kaip tikra kvailė, nes tik lūzeriai grįžta į šalį, kur jie uždirbs penkis kartus mažiau nei būdami čia uždirba. Į Dalios pamąstymus, kad galima bet kada grįžti, jis atsakė, kad taip galvodama, taip pasiduodama, ji kenkia tik pati sau.

Nataša, kuri turėjo panašaus amžiaus sūnų, taip pat metams paliktą Liepojoje, sakė suprantanti Dalią, bet kodėl ji negali jo atsivežti čia?

- Kirilas irgi nenorėjo važiuoti, bet aš priverčiau. Pasakiau: aš tavo motina ir tu manęs klausysi. Na, ir ką – antri metai jau, į koledžą eina, ir tų draugų, ir tos veiklos yra. Pasimiršo.
- Kirilas tikrai gana patenkintas vaikinas, atrodo, - prabilo Dalia.
- Žinai, aš manau, kad jis pagaliau iš tiesų suprato – Latvijoj niekada nebūtume tiek turėję visko – aš ne tik apie pinigus, bet ir apie galimybes, - kiek turim čia.

***

Šurmuliuojant vakarėjančiam didmiesčiui, raudonas autobusas lėtai lingavo palei Temzę. Antrajame aukšte, tiesiai prieš didžiulį nešvarų langą sėdėjo Dalia. Įtempusi akis, ji pagaliau išvydo artėjant stotelę ir baltą, trumpai kirptą, galvą. „Lūkuriuoja“ – pamanė Dalia ir nusišypsojo.

Danutė buvo stambi moteris, kaip pasakojo, labiausiai užaugusi per paskutinius dvejus metus, moteriškų, bet griežtų ir taisyklingų veido bruožų, akiniuota. Kalbėjo neskubėdama, ramiai, ne tik kažkaip niūriai ir ironiškai intonuodama, bet ir akimis tarytum sakydama – pasaulis jai truputį juokingas. Dėl to Dalia iš pradžių kiek susikrimto: iš ko ji juokiasi? Gal iš jos? Gal nevertėjo jai čia važiuoti? Galiausiai Dalia suprato, kad ta išraiškėlė yra ilgalaikė, taip sakant, permanentinė, ir visiškai netyčinė, todėl ėmė nuduoti jos nepastebinti.

Iš lėto, šnekučiuodamos, abi įkopė į kalną. Danutė atrakino duris ir įleido viešnią į šviesų koridorių kurio viename kampe gulėjo krūva moteriškų batų.

- Dukrų čia pusė, - pirštu sutabalavo Danutė.
- Galvojau, jos nebegyvena su tavim? – pasiteiravo Dalia.
- Kartais, - burbtelėjo Danutė ir nusišypsojo.

Jos įėjo į svetainę, kur stovėjo juoda odinė sofa, didžiulis televizorius ir paruoštas stalas – su kola, alyvuogėmis, sūriu ir vištiena.

- Oj, Danut, aš irgi atvežiau kai ko, - sumurmėjo Dalia, išsitraukė didelį butelį šampano ir saldainių dėžę. – Reikia atšvęsti mūsų susitikimą.
- O! – pratarė ir pažiūrėjo į lauktuves, - Ai, aš Indrą pakviečiau.
- Indrą? Tą recepšionistę?
- Jo. Sėsk, atnešiu kavos, ir pasakok, kaip kas.

Dalia žvilgtelėjo nedrąsiai į nueinančią draugę:
- Tu labai gražiai gyveni, Danut… - komplimentas nuskambėjo kažkaip liūdnai; šeimininkė nejučia pakėlė vieną antakį, ko iš už sienos negalėjo matyti Dalia.

- Danute, ar sakiau tau, kad važiuoju atgal į Lietuvą? Už mėnesio? – atisėdo prie stalo ir tęsė Dalia.
- Argi? Atostogų? – virtuvėje girdėjosi tarškantys indai.
- Ne, grįžtu. Visam laikui… Žinau, skamba… - sumiksėjo Dalia. – Na, bet Gintas… yra… - ir ėmė belsti šaukšteliu į stalą.

- Oho, kaip netikėtai… - nutęsė Danutė atnešdama puodelius. Atrodė nustebusi, bet ne per labiausiai. Galbūt greičiau sutrikusi dėl to, kad Dalia jaučiasi taip nesmagiai, kad puolė teisintis.

- Žinau, aš, tiesiog supratau, kad negaliu daugiau…

- Bet tu gerai pagalvojai? - Danutė vėl nušlepseno į virtuvę. – Tu tikrai nori? Čia, pati matai, yra visai… Visai kitaip, - Netrukus į svetainę atėjo kavos kvapas.

- Žinau, - vėl įsiterpė Dalia ir paremė galvą ranka. – Žinau… Aš ir bijau. Dėl darbo, dėl pragyvenimo man labai baisu. Bet ir čia, ką aš teuždirbu aukle… Išgyvenu, aišku, bet ne gyvenu. Vat tu tai gyveni, visiems pavydas ima! Bet iki to – pragaro reikia kelius nueiti. Man kartais ir taip norėdavosi… Svajojau, kaip tu…

Danutė nuščiuvo. Kaip tik tuo metu kažkas paskambino į duris – ji nuėjo atidaryti ir grįžo su uždususia, nežinia, nuo ko – nuo skubėjimo ar nuo plepėjimo, Indra. Indra įsmeigė į Dalią akis.

- Čia gi Dalia! – sušuko Danutė. – Neatpažįsti?
- Siurprizas! – atsistojo Dalia.
- Dalia! Eina sau, nu tikrai nepažinau...
Indra priėjo ir moterys apsikabino.

- Jinai grįžta gyvent į Lietuvą, - skubiai pranešė Danutė. - Už mėnesio.
- Kaip tai? Visam laikui? – iš Danutės atsakymo pareikalavo Indra.

Dalia sutrikusi linktelėjo. Tada Indra atsuko savo žvilgsnį į ją ir, neatitraukdama akių, ėmė iš lėto kraustyti tašes:
- O tai kodėl, kas atsitiko? – tramdydama išgąstį paklausė. Jos rankose pasirodė vynuogės.

Dalia sumurmėjo: ilga istorija. Indra numykė, nusipurtė, lyg norėdama nuvyti blogus jausmus ir, išsišiepusi, ištraukė vyno butelį.

- Na ir gerai, kad ilga. Juk prieš akis – visas vakaras!

Damos pratrūko kvatotis.

Aišku, tą vakarą kūmutės išsipasakojo. Dalia jautė pareigą iškloti savo paskutinių penkiolikos metų nesėkmes (vyro smurtas, meilužė, įgrisęs bandelių kepėjos darbas). Indra kiek vėjavaikiškai pastebėjo, kad pagal Dalios istoriją būtų galima parašyti knygą.

- Tikrai taip manai? – paklausė Dalia, net pati nepajutusi, kaip suplojo rankomis. – Aš ir… kažkodėl visada galvojau apie tai.

Indra kiek didžiuodamasi, leptelėjo, kad jos šeimoje lygybė – smurtauja tiek vyras, tiek ji – ir ėmė kloti visas, pasak jos, humoristiškas, savo šeimyninio gyvenimo smulkmenas.

Kai atėjo Danutės eilė, ji apie savo buvusį prabilo su išdidumu ir panieka. Už viską labiausiai, kalbėjo, gyvenime jis mėgdavęs nusiplauti: nuo šeimos, nuo darbo, nuo Kalėdų, nuo Velykų – dingdavo kaip į vandenį. Tie dingimai paskui pasidarė tokie įprasti, kad niekas nė nebepastebėdavo, kad jo nėr. Danutė nutilo, dygiai šyptelėjo ir pasakė: mažai apie galvojanti, beveik išvis pamiršusi, kad toks tipas gyvenime kažkada maišėsi.

Paskui sekė pamąstymai apie vaikus, knygas, serialus, gėles, manikiūrininkes ir kirpėjas, keletas nešvankių anekdotų, prisiminta ne mažiau nešvankių realių nutikimų. Moterims jau gerokai įšilus, vėl grįžta prie vyrų temos.

- Jums dar viskas prieš akis, damos, - rankose laikydama taurę, pareiškė Danutė. – Mano viskas – jau amžiams praeity. Kaip ūkčioja tose estradinėse dainuškose… Penkiasdešimt metų – nurašyta jau... Net juoduliai… žiūri: seniokė…

- Graži tu moteris, - puolė guosti Dalia, - ir, svarbiausia, protinga, apsiskaičiusi.

- Protinga, apsiskaičiusi! – pakartojo Danutė, - Kas iš to proto, kas iš tų knygų? Nebematau prasmės. Kartais, kai, būdavo, viena sėdžiu ir maukiu brendį, pakyla toks siutas, toks noras sukraut krūvą, degtuką tik brūkšt... Ir degtų laužas… išminties…

Dalia sėdėjo susimąsčiusi.
- Bet žinai, Dalia, - staiga kreipėsi Danutė. – Aš tau nepavydžiu.
- Ir kodėlgi? – mestelėjo plaukus už nugaros Dalia.

- Todėl, kad bus sunku. Iš tikrųjų, tai net nežinau, kas toj Lietuvoj dedasi. Čia gal aš tau būčiau padėjus… Jei atvirai… Planavau tave įtaisyti... Bet dabar per vėlu. Matau, apsisprendei. Gaila.

- O kad anksčiau tu man būtum pasiūlius, Danut... – atsiduso Dalia. – Gal dar būčiau likus. Bet dabar Gintas laukia, ir aš grįžtu, nesvarbu kas.

- Ne, tai aš ir norėjau tau pasiūlyt, kai pakviečiau pirmąkart, – suskėsčiojo rankomis. - Pirma norėjau pamatyti, pakalbėti. Ir tikriausiai būčiau įtaisius tada. O tu nusigandai.

- Ko aš nusigandau? – nustebusia apsimetė Dalia.
- O ką aš žinau, ko, - ėmė juoktis Danutė, - Žodžiu, pagalvok, dar turi laiko, gi bilieto dar nenusipirkai.

Dalia suraukė antakius ir atsistojo:
- Jūs, ką – galvojat, aš labai noriu grįžti? Nenoriu! Jūs nė neįsivaizduojat, koks pragaras manęs laukia: skyrybos, dalybos, pjautynės... O kur aš gyvensiu? O kur darbą surasiu? - staiga, pajutusi blogumą, ji atsirėmė į stalą
- Dalia, gal atsisėsk... – pertraukė ją Indra
- Nenoriu! – Temstant sąmonei, joje dar spėjo ataidėti ne kartą Ginto ištarti, be galo nuoširdžiai ištarti, žodžiai: „Daryk, kaip nori, mama“.


10. Pabaiga

Renatui stovomis prie spintelės kemšant kiaušinienę su dešrelėmis ir ją užgeriant arbata, į virtuvę įskriejo Salvija Skizmaitė, naujoji jo kaimynė, kuri, pamačiusi tokį pietavimo būdą, stabtelėjo, vyptelėjo ir pasiteiravo:

- A tibia tak udobno?

Renatas neatsisuko, tačiau pakėlė galvą, ir čepsėdamas paaiškino:
- A tak bistreje.
- Da? Nu interesna... – nutęsė Salvė ir puolė ieškoti žirklių.

Salvija dabar gyveno į pavojingiausia tituluojamoje miestelio dalyje, geriau, bent jau lietuvių tarpe, žinomoje babajyno vardu. Jos kambarys pirmajame namo aukšte buvo langu į vieną iš judriausių gatvių, todėl naktį ji jausdavosi taip, lyg galva būtų padėta ne ant pagalvės, o ant šaligatvio. Bet, kai teta jai kone kas dieną skambindavo ir klausdavo, kaip ji išsimieganti, ji atšaudavo: kuo puikiausiai.

Vos tik Salvija apsiprato su automobilių burzgimu, ramybę neduoti ėmė kambaryje įsiveisusios pelės. Dantų dildymo procedūros kampe, po lova, po grindimis, prasidėdavo maždaug pusė keturių nakties ir tęsdavosi iki penktos ryto. Salvija iš nevilties daužydavo kumščiu sieną. Po tokių dviejų naktų ji nuėjo į Poundlandą ir nusipirko beširdžiams gyvūnėliams skirtų nuodų.

- A ty znaješ, što u nas myški jėst? – paklausė ji ir pakėlė maišelį su juodu užrašu „Killers“.
- Što? – prikimšta burna suriko Renatas. Renatas buvo aukštas trisdešimtmetis, baisiai liesas, šviesių ir visai retučių plaukų vyrukas. Nešnekus ir netgi kiek piktokas. Bet Salvija jam patiko.

- Nu ja neznaju, nikagda niebylo, - sukramtęs ir nurijęs paskutinį gabalėlį, nedrąsiai išsiviepė.

Ji prakirpo maišelį, subėrė rožinės spalvos kapsules į lėkštutę ir padėjo ją po savo lova. Netrukus iš antro aukšto nusileido kita kaimynė. Olga buvo ką tik atsikėlusi iš lovos, su įprastiniu leopardinių raštų chalatu ir laikydama rankose šunelį Džeiką, kurį Olga prieš porą savaičių, tarpininkaujant Salvijai, įsigijo už 600 svarų iš vieno anglo, fermerio. Olga, kaip ir Renatas, (nors, kiek Salvei buvo žinoma, jiedu jokių tarpusavio ryšių nepalaikė) su sūnumi Edgaru atvažiavo iš Daugpilio. Olga, arba Olia, kalbėjo tik rusiškai, o Renatas ir paauglys Edgaras laisvai susišnekėjo angliškai. Salvija tik kraipė galvą, klausydamasi, kaip jos kaimynai sakėsi latviškai veik nemoką, bet rusais savęs irgi nelaikantys.

- A kto ty tagda? – smalsavo kartą Salvė.
- Ja neznaju, kto ja. No točna nie ruskij, i točna nie latyš. Takoj hibrid, – paaiškino Renatas.

Olia dirbo mėsos pakuotoja ir labiausiai už viską mėgdavo darytis manikiurą; Renatas, kuris pagal specialybę buvo informacijų technologijų specialistas dirbo šokolado fabrike ir už viską labiausiai mėgdavo niekur neiti bei taupyti (nes, kaip kartą Salvei netyčia prasitarė, turėjo Daugpilyje skolų); o Edgaras mokėsi vietiniame koledže inžinieriumi ir už viską labiausiai mėgdavo rūsyje rūkyti žolę.

Padėjusi nuodus, Salvija ėmė ruoštis į darbą. Suruošė sumuštinius, įmetė juos į kuprinę ir lygiai pusę dviejų išdūmė.

Ėjo pro indiškais saldumynais, sariais, arabiškomis knygomis nukrautas vitrinas, pro pakfūdo arba „Pakistano maisto“ vaisių ir daržovių prekystalius, pro aklinai lietuviško jogurto reklama užklijuotą „Viktorijos gastronomo“ langą, tada pasuko takeliu pro katalikų bažnyčią ir pasiekė pagrindinį Londono kelią.

Įėjusi į persirengimo kabiną, Salvė sutiko visada gerai nusiteikusią indę Sukhdeep, arba tiesiog Suki. Suki gimė Indijoje. Į Britaniją nutekėjo prieš septynerius metus. Salvija labai mėgo Suki, nes ji papasakodavo apie Indiją ir apie tai, kaip indai gamina maistą. Suki pasakė, kad produktus perka tik pakfūde, nes taip įprasta, nes net ir vyro, kuris gimė Britanijoje, motina tik ten apsipirkinėja. Tiesa, devynių mėnesių sūnui Rowanui maistelio Suki važiuoja pirkti į didžiulį prekybos centrą Asda.

Salvija įsispyrė į baltus pusbačius, apsivilko šviesiai žalsvą chalatą, užsidėjo ant galvos tinkliuką ir įsispitrijo nepatenkintu žvilgsniu į savo atspindį veidrodyje. Lenkė Anna, tai pamačiusi, šyptelėjo:

- What’s wrong, Salve? – Salvės pamainoje Anna buvo vienintelė, be Suki, ne britė.
- Oh, Anna, you are the only one here who can understand what these - ji parodė pirštu į chalatą, - reminds me of. It reminds me of the women who worked as a… how is that word, damn… oh yes, as a milkers in kolkhoz! You know what kolkhoz is, right?*

Anna papurtė galvą.

- You don’t? – nusivylusi paklausė Salvė ir, priėjusi prie prausyklės, uždėjo koją ant pedalo: pasipylė šilto vandens fontanėlis. Viena po kitos prie jo suskubo ir kitos Salvijos bendradarbės, savo papratimu klausdamos dar vieno lietuvio ausiai nesuprantamo klausimo: „Are you alright?“**

Salvę pasitiko jos trenerė Kamardeep arba Kem, smulkutė indė, bet gal jau visai nebe indė, nes gimusi Britanijoje, ir, kiek Salvija suprato, auginta kaip britė. Ji mokė anokio meno, kaip paruošti chirurgams skirtus medicininius pakus.

Salvija dirbo: žiūrėjo į paveikslėlį kompiuteryje, kuriame buvo parodyta, kokia tvarka ir po kiek padėkliuke reikia sudėti žarnelių, bintukų, adatėlių, švirštukų, skalpeliukų, žirklučių ir kitų daikčiukų, kurių paskirties ji nenumanė. Keturias valandas taip pasirobotizavus, kažkas sušuko Break!. Visos merginos paknopstomis nurisnojo prie durų, tada laiptais žemyn, nusirengė chalatus, nusispyrė pusbačius, apsiavė savais batais, lėkė į valgyklą, stojo į eilę prie kavos aparato.

Salvija atsisėdo. Tada apsidairė ir nuo gretimo stalo pagriebė „Metro“. Išsitraukė sumuštinius. Nustėro telefono ekrane išvydusi pranešimą: 3 praleisti Žiogo skambučiai. Jos širdis apmirė – tėvas pats jai niekada neskambindavo. Salvija, paspaudė „skambinti“ ir išskubėjo į koridorių.

- Mama? – gaudydama kvapą, po pauzės, sušvagždėjo ji, nes ragelyje išgirdo ne Žiogo, o motinos „Alio“. – Tu? Iš jo telefono?.. Ar jam kas nutiko?

- Oi! Dukryt, kep ger girdėt tava balsų, - susigraudinusi ištarė motina. – Ne, tėvui visks gerai! Va, šalimes sėdi. Mes kep ir... apsitaikem... Grįžo. Paprašio, kad leist paskambint tau iš savo telefono, nesgi iš mana ti nekeli... Bet tu negadink sąskaitas. Aš tau perskambins, gerai?

- Gerai, bet ne dabar. Man dabar pertrauka. Pasakyk Žiogui, kad dirbu, nes jis ten baisiai nervavos, kad negausiu darba. Man reikia eit. Grįžtu vėlai, tai paskambinkit ryt ryte.

- Sėkmės, dukryt, - motinos balsas tebevirpėjo.
- Tau irgi, iki rytojaus.

***

- Anna! Anna! – šaukė Sofi. – Anna!!! – tada nuleidusi balsą, pridūrė:
- Kas po galais čia dedasi, ji kurčia ar ką?

Anna nusisukusi lupinėjo iš pakuočių adatėles ir visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad visi be paliovos kartoja jos vardą.

Neiškentusi atsigręžė tik tada, kai ją pašaukė Salvė. Jos veidas buvo išraudęs ir piktas.

- I’m coming, – suburbėjo po nosimi ir dar labiau susiraukė, kai išgirdo, kokį Sofi darbą jai uždavė.

Paskui, ištaikiusi progą, ji prisiartino prie Salvės ir, pažiūrėjusi pro akinių viršų, tarė:

- Salve, aš girdėjau, kad jos mane kviečia.
- OK, sorry, supratau tai per vėlai.
- Tai ne tavo kaltė. Tik žinai, mane jau užp…, jos mane laiko už šunį. Anna, padaryk tą, Anna, padaryk aną!

Salvija prunkštelėjo pagalvojusi, kad Anna iš tikrųjų turi panašumo. Su dobermanu, pavydžiui.

- Nesijuok, - ji prabilo garsiau, - Greitai jos taip pradės elgtis ir su tavimi.
- Jos taip elgiasi ir dabar. Bet... Stengiuosi nusiteikti pozityviai.
- O, tai neįmanoma! – beviltiškai šūktelėjo Anna ir nuėjo.

***

- Ajajai! Pamiršau nusilakuoti vienos rankos nagus! – sudejavo Salvė.
Macekas pasilenkė pažiūrėti ir sukrizeno.

- Makai, žiūrėk į kelią! – sumojavo rankomis Salvė. – Ak, kodėl aš juos išvis pradėjau lakuoti? Čia nuo to laiko, kai ėmiau susitikinėt su tavimi.

- Pradėjai, nes tau negalima lakuotais nagais rodytis darbe, - mirktelėjo Makas.
- Taigi! Niekada gyvenime nelakuodavau, o kai pradėjau dirbt, įsigeidžiau bent savaitgaliais palakuoti. Kokia nesąmonė!

Makas žvilgčiojo akies krašteliu į Salvę. Ji sėdėjo kaip ant adatų: knaisiojosi stalčiuje, vartė žurnalą, vartė žemėlapį, gėrė vandenį, po minutėlės vėl gėrė – žodžiu, akivaizdžiai jaudinosi, mat, pamažu jiedu artėjo prie jos svajonių miesto. Prie Londono.

- Viskas bus gerai, nebijok.
- Tikrai? Man taip baisu, niekad dar nebuvau tokiam dideliam mieste.
- Tikrai, tu tik nesijaudink. Tu gi nepamiršk, kad tau negalima taip jaudintis.
- Žiūrėk, - parodė pirštu, - jau matosi tavo Londonas.

Salvija artėjo prie šviesų – tūkstančių, šimtų tūkstančių, milijonų, milijardų šviesų. Jų buvo tiek daug – lygiai tiek jų matydavo gulėdama ant suoliuko kaime rugpjūčio mėnesį. Daugybė šviesų ir šviesulių. Daugybė, kurios, gal iš tikrųjų, niekada nei čia, nei ten ir nebuvo…


* O, Anna, tu vienintelė gali suprasti, ką šitie apdarai man primena. Jie man primena moteris, kurios dirbdavo... kaip tas žodis, po velnių... o taip, melžėjomis, kurios kolūkyje dirbdavo melžėjomis! Tu žinai, kas yra kolūkis, tiesa? (toliau angliški „pasišnekėjimai“ tekste verčiami į lietuvių kalbą).

**Are you alright? – iš angl. k. – Ar tau/jums viskas gerai? Britų pasisveikinimas, vartojamas kasdien ir visai nebūtinai tais atvejais, kai sveikinamajam ant veido parašyta: „depresija“, „išsikrausčiau iš proto“, „mano giminaitį ką tik nutrenkė mašina“.

Inga Janiulytė

Išminčiai sako, išminčiai žino: pabaiga yra nauja pradžia. Juolab, kad tai net ir nebuvo pabaiga. Laukite paskutinių Dalios Kviestienės ir Vitalijaus Romučio istorijų epizodų.

9. Draugė

Kol Lietuvoje į televizorių akį užmesdavo tik retkarčiais, knygomis beveik nesidomėdavo, o su kompiuteriu, be to, dažniausiai užimtu šeimos vyrų, irgi dorai nemokėdavo apsieiti, čia, Anglijoje Dalia Kviestienė ir ekranas tapo geriausiais draugais: po darbo ji žiūrėdavo lietuviškus serialus, šou, skaitydavo romanus, sudėtingas psichologines apysakas, naršydavo interneto portaluose, socialiniuose tinkluose. Vaizdas už lango, išskyrus kitapus gatvės neseniai pražydusį raudoną šermukšnį, jos netraukė; nesinorėjo į parką, kur ją, šviesiaodę blondinę, šiurkščiai ir meilikaujančiai kalbindami, gąsdindavo juodaodžiai, indai, pakistaniečiai, arabai. Pasivaikščioti eidavo tik savaitgaliais ir tik į Mesiv Džojų arba pėdindavo iki X stryto rusiškos kirpyklos, kur per pietus su manikiūrininke Nataša gerdavo kavą. Nataša iš Liepojos, išgirdusi Dalios skundus dėl priekabių, juokdamasi imdavo aiškinti, kad su negrais ir babajais kitaip neįmanoma: kaip kuo pikčiau ir garsiau į akis išrėžiant fuck off!!!. Dalia, kramsnodama selgos sausainį, purtydavo galvą: ne, taip šiurkščiai nuvarinėti ji nesugeba.

Tuo metu internetas, rodės, teikė saugesnį prieglobstį. Čia ji atgaivino bendravimą su buvusiais kursiokais, o po kiek laiko įsitraukė į virtualias emigrantų sustikimo vietas – forumus ir klubus. Įgijo naujų pažįstamų, su kuriais kasdien persimesdavo keliomis frazėmis, daugiausiai juokeliais. Iš būrelio virtualių draugų Dalią labiausiai sužavėjo Danutė, kurios istoriją visi forumiečiai puikiai žinojo: prieš dešimt metų ji metė buhalterės darbą kažkur Žemaitijoje, atvažiavo į Londoną ir, pradėjusi nuo paprastos valytojos, per kelerius metus užlipo ant supervaizerės laiptelio. Nuo to laiko ėmė gyventi taip, kaip kitas pasvajot tegalėtų: įsigijo namą, per atostogas keliaudavo į Marokus, Turkijas, Malaizijas, pirkdavosi brangius apdarus, kvepalus. Maistą valgydavo, žinoma, ne bet kokį. O ir inteligencijos, meninio polėkio moteriai netrūko: vis diskusijose pasiskelbdavo skaitanti vieno ar kito filosofo knygą, įmesdavo protingų ištraukų, citatų, o kartais ir savo kūrybos eilių.

Dalios, kaip kažkada minėta, turėjusios silpnybę savo gyvenimą projektuoti pagal draminius principus, galvoje ši istorija įsuko visą sukūrį įsivaizdavimų ir svajonių. Pavyzdžiui, kad ateis diena, kai ji visiems nušluostys nosį, taip pat įsigis namą, keliaus po egzotiškas šalis ir pirks tai, ko užsigeidžia… Užsispyrėlis Gintas galės likti Lietuvoj su tėvu, pinigų jam netrūks, paskui įstos, kur norės, pradės studijuoti, o baigęs, kaip svajoja, jos padedamas įkurs savo verslą…

Vieną dieną ji gavo pakvietimą apsilankyti pas Danutę (pati pradžioje atvirai pasakė, kad negali jos pasikviesti – pusbrolis nuomos neima, ir, nors dėl to ji sutaupo nežmoniškai daug pinigų, jaučiasi kaip įnamė):

Dalia,

Jau keletą mėnesių susirašome, ir jaučiu, kad daromės vis artimesnės, todėl norėčiau pratęsti pažintį realybėje. Tikiuosi neatsisakysi apsilankyti mano namuose. Kada panorėsi, kad ir šį savaitgalį.

Linkėjimai,
Danutė

Perskaičius kvietimą, kurio ji seniai laukė, Dalia sureagavo netikėtai net ir sau pačiai. Jautėsi pamaloninta, bet nenudžiugo – veikiau sunerimo. Mat galvoje sukirbėjo kita mintis – kad ji sėdasi ne į savo roges, kad nėmaž netinka į drauges Danutei, kad yra per prasta ir kalbos bendros realybėje su ta nuostabia moterimi neras. Taip susitikimą nutarė atidėti.

Danutės kvietimą vėl prisiminė tik po poros mėnesių, tada, kai, sesers prispirta, nusprendė grįžti į Lietuvą. Danutė, vos gavusi laišką, atrašė lauksianti penktadienį. Dalia vėl pabūgo: kaip reikės pranešti naujieną, kad išvažiuoja? Iš pusbrolio ir Jasaičių ji jau sulaukė pakankamai pašaipių replikų. Štai kaip žėrė iš darbo grįžusi Jasaitienė: Oi auklyt, - gurkštelėjo žalios arbatos ir atsilošė, - aš galvojau, galvojau, ar nebus taip, kad jau už mėnesio skambinsit ir cypdama prašysit, kad priimčiau atgal? Gi Saulius, tai, girdėjau, baisiai užpyko ant jūsų…. Ir išsišiepė nuo ausies iki ausies.

Dalia kažką neaiškiai sumurmėjo, susirinko daiktus, pabučiavo Faustuką ir išėjo. Iš tiesų, Saulius, sužinojęs apie tai, kad ji žada grįžti, kažkoks baisiai bjaurus ir nelaimingas pasidarė. Jam rodės, Dalia elgiasi kaip tikra kvailė, nes tik lūzeriai grįžta į šalį, kur jie uždirbs penkis kartus mažiau nei būdami čia uždirba. Į Dalios pamąstymus, kad galima bet kada grįžti, jis atsakė, kad taip galvodama, taip pasiduodama, ji kenkia tik pati sau.

Nataša, kuri turėjo panašaus amžiaus sūnų, taip pat metams paliktą Liepojoje, sakė suprantanti Dalią, bet kodėl ji negali jo atsivežti čia?

- Kirilas irgi nenorėjo važiuoti, bet aš priverčiau. Pasakiau: aš tavo motina ir tu manęs klausysi. Na, ir ką – antri metai jau, į koledžą eina, ir tų draugų, ir tos veiklos yra. Pasimiršo.
- Kirilas tikrai gana patenkintas vaikinas, atrodo, - prabilo Dalia.
- Žinai, aš manau, kad jis pagaliau iš tiesų suprato – Latvijoj niekada nebūtume tiek turėję visko – aš ne tik apie pinigus, bet ir apie galimybes, - kiek turim čia.

***

Šurmuliuojant vakarėjančiam didmiesčiui, raudonas autobusas lėtai lingavo palei Temzę. Antrajame aukšte, tiesiai prieš didžiulį nešvarų langą sėdėjo Dalia. Įtempusi akis, ji pagaliau išvydo artėjant stotelę ir baltą, trumpai kirptą, galvą. „Lūkuriuoja“ – pamanė Dalia ir nusišypsojo.

Danutė buvo stambi moteris, kaip pasakojo, labiausiai užaugusi per paskutinius dvejus metus, moteriškų, bet griežtų ir taisyklingų veido bruožų, akiniuota. Kalbėjo neskubėdama, ramiai, ne tik kažkaip niūriai ir ironiškai intonuodama, bet ir akimis tarytum sakydama – pasaulis jai truputį juokingas. Dėl to Dalia iš pradžių kiek susikrimto: iš ko ji juokiasi? Gal iš jos? Gal nevertėjo jai čia važiuoti? Galiausiai Dalia suprato, kad ta išraiškėlė yra ilgalaikė, taip sakant, permanentinė, ir visiškai netyčinė, todėl ėmė nuduoti jos nepastebinti.

Iš lėto, šnekučiuodamos, abi įkopė į kalną. Danutė atrakino duris ir įleido viešnią į šviesų koridorių kurio viename kampe gulėjo krūva moteriškų batų.

- Dukrų čia pusė, - pirštu sutabalavo Danutė.
- Galvojau, jos nebegyvena su tavim? – pasiteiravo Dalia.
- Kartais, - burbtelėjo Danutė ir nusišypsojo.

Jos įėjo į svetainę, kur stovėjo juoda odinė sofa, didžiulis televizorius ir paruoštas stalas – su kola, alyvuogėmis, sūriu ir vištiena.

- Oj, Danut, aš irgi atvežiau kai ko, - sumurmėjo Dalia, išsitraukė didelį butelį šampano ir saldainių dėžę. – Reikia atšvęsti mūsų susitikimą.
- O! – pratarė ir pažiūrėjo į lauktuves, - Ai, aš Indrą pakviečiau.
- Indrą? Tą recepšionistę?
- Jo. Sėsk, atnešiu kavos, ir pasakok, kaip kas.

Dalia žvilgtelėjo nedrąsiai į nueinančią draugę:
- Tu labai gražiai gyveni, Danut… - komplimentas nuskambėjo kažkaip liūdnai; šeimininkė nejučia pakėlė vieną antakį, ko iš už sienos negalėjo matyti Dalia.

- Danute, ar sakiau tau, kad važiuoju atgal į Lietuvą? Už mėnesio? – atisėdo prie stalo ir tęsė Dalia.
- Argi? Atostogų? – virtuvėje girdėjosi tarškantys indai.
- Ne, grįžtu. Visam laikui… Žinau, skamba… - sumiksėjo Dalia. – Na, bet Gintas… yra… - ir ėmė belsti šaukšteliu į stalą.

- Oho, kaip netikėtai… - nutęsė Danutė atnešdama puodelius. Atrodė nustebusi, bet ne per labiausiai. Galbūt greičiau sutrikusi dėl to, kad Dalia jaučiasi taip nesmagiai, kad puolė teisintis.

- Žinau, aš, tiesiog supratau, kad negaliu daugiau…

- Bet tu gerai pagalvojai? - Danutė vėl nušlepseno į virtuvę. – Tu tikrai nori? Čia, pati matai, yra visai… Visai kitaip, - Netrukus į svetainę atėjo kavos kvapas.

- Žinau, - vėl įsiterpė Dalia ir paremė galvą ranka. – Žinau… Aš ir bijau. Dėl darbo, dėl pragyvenimo man labai baisu. Bet ir čia, ką aš teuždirbu aukle… Išgyvenu, aišku, bet ne gyvenu. Vat tu tai gyveni, visiems pavydas ima! Bet iki to – pragaro reikia kelius nueiti. Man kartais ir taip norėdavosi… Svajojau, kaip tu…

Danutė nuščiuvo. Kaip tik tuo metu kažkas paskambino į duris – ji nuėjo atidaryti ir grįžo su uždususia, nežinia, nuo ko – nuo skubėjimo ar nuo plepėjimo, Indra. Indra įsmeigė į Dalią akis.

- Čia gi Dalia! – sušuko Danutė. – Neatpažįsti?
- Siurprizas! – atsistojo Dalia.
- Dalia! Eina sau, nu tikrai nepažinau...
Indra priėjo ir moterys apsikabino.

- Jinai grįžta gyvent į Lietuvą, - skubiai pranešė Danutė. - Už mėnesio.
- Kaip tai? Visam laikui? – iš Danutės atsakymo pareikalavo Indra.

Dalia sutrikusi linktelėjo. Tada Indra atsuko savo žvilgsnį į ją ir, neatitraukdama akių, ėmė iš lėto kraustyti tašes:
- O tai kodėl, kas atsitiko? – tramdydama išgąstį paklausė. Jos rankose pasirodė vynuogės.

Dalia sumurmėjo: ilga istorija. Indra numykė, nusipurtė, lyg norėdama nuvyti blogus jausmus ir, išsišiepusi, ištraukė vyno butelį.

- Na ir gerai, kad ilga. Juk prieš akis – visas vakaras!

Damos pratrūko kvatotis.

Aišku, tą vakarą kūmutės išsipasakojo. Dalia jautė pareigą iškloti savo paskutinių penkiolikos metų nesėkmes (vyro smurtas, meilužė, įgrisęs bandelių kepėjos darbas). Indra kiek vėjavaikiškai pastebėjo, kad pagal Dalios istoriją būtų galima parašyti knygą.

- Tikrai taip manai? – paklausė Dalia, net pati nepajutusi, kaip suplojo rankomis. – Aš ir… kažkodėl visada galvojau apie tai.

Indra kiek didžiuodamasi, leptelėjo, kad jos šeimoje lygybė – smurtauja tiek vyras, tiek ji – ir ėmė kloti visas, pasak jos, humoristiškas, savo šeimyninio gyvenimo smulkmenas.

Kai atėjo Danutės eilė, ji apie savo buvusį prabilo su išdidumu ir panieka. Už viską labiausiai, kalbėjo, gyvenime jis mėgdavęs nusiplauti: nuo šeimos, nuo darbo, nuo Kalėdų, nuo Velykų – dingdavo kaip į vandenį. Tie dingimai paskui pasidarė tokie įprasti, kad niekas nė nebepastebėdavo, kad jo nėr. Danutė nutilo, dygiai šyptelėjo ir pasakė: mažai apie galvojanti, beveik išvis pamiršusi, kad toks tipas gyvenime kažkada maišėsi.

Paskui sekė pamąstymai apie vaikus, knygas, serialus, gėles, manikiūrininkes ir kirpėjas, keletas nešvankių anekdotų, prisiminta ne mažiau nešvankių realių nutikimų. Moterims jau gerokai įšilus, vėl grįžta prie vyrų temos.

- Jums dar viskas prieš akis, damos, - rankose laikydama taurę, pareiškė Danutė. – Mano viskas – jau amžiams praeity. Kaip ūkčioja tose estradinėse dainuškose… Penkiasdešimt metų – nurašyta jau... Net juoduliai… žiūri: seniokė…

- Graži tu moteris, - puolė guosti Dalia, - ir, svarbiausia, protinga, apsiskaičiusi.

- Protinga, apsiskaičiusi! – pakartojo Danutė, - Kas iš to proto, kas iš tų knygų? Nebematau prasmės. Kartais, kai, būdavo, viena sėdžiu ir maukiu brendį, pakyla toks siutas, toks noras sukraut krūvą, degtuką tik brūkšt... Ir degtų laužas… išminties…

Dalia sėdėjo susimąsčiusi.
- Bet žinai, Dalia, - staiga kreipėsi Danutė. – Aš tau nepavydžiu.
- Ir kodėlgi? – mestelėjo plaukus už nugaros Dalia.

- Todėl, kad bus sunku. Iš tikrųjų, tai net nežinau, kas toj Lietuvoj dedasi. Čia gal aš tau būčiau padėjus… Jei atvirai… Planavau tave įtaisyti... Bet dabar per vėlu. Matau, apsisprendei. Gaila.

- O kad anksčiau tu man būtum pasiūlius, Danut... – atsiduso Dalia. – Gal dar būčiau likus. Bet dabar Gintas laukia, ir aš grįžtu, nesvarbu kas.

- Ne, tai aš ir norėjau tau pasiūlyt, kai pakviečiau pirmąkart, – suskėsčiojo rankomis. - Pirma norėjau pamatyti, pakalbėti. Ir tikriausiai būčiau įtaisius tada. O tu nusigandai.

- Ko aš nusigandau? – nustebusia apsimetė Dalia.
- O ką aš žinau, ko, - ėmė juoktis Danutė, - Žodžiu, pagalvok, dar turi laiko, gi bilieto dar nenusipirkai.

Dalia suraukė antakius ir atsistojo:
- Jūs, ką – galvojat, aš labai noriu grįžti? Nenoriu! Jūs nė neįsivaizduojat, koks pragaras manęs laukia: skyrybos, dalybos, pjautynės... O kur aš gyvensiu? O kur darbą surasiu? - staiga, pajutusi blogumą, ji atsirėmė į stalą
- Dalia, gal atsisėsk... – pertraukė ją Indra
- Nenoriu! – Temstant sąmonei, joje dar spėjo ataidėti ne kartą Ginto ištarti, be galo nuoširdžiai ištarti, žodžiai: „Daryk, kaip nori, mama“.


10. Pabaiga

Renatui stovomis prie spintelės kemšant kiaušinienę su dešrelėmis ir ją užgeriant arbata, į virtuvę įskriejo Salvija Skizmaitė, naujoji jo kaimynė, kuri, pamačiusi tokį pietavimo būdą, stabtelėjo, vyptelėjo ir pasiteiravo:

- A tibia tak udobno?

Renatas neatsisuko, tačiau pakėlė galvą, ir čepsėdamas paaiškino:
- A tak bistreje.
- Da? Nu interesna... – nutęsė Salvė ir puolė ieškoti žirklių.

Salvija dabar gyveno į pavojingiausia tituluojamoje miestelio dalyje, geriau, bent jau lietuvių tarpe, žinomoje babajyno vardu. Jos kambarys pirmajame namo aukšte buvo langu į vieną iš judriausių gatvių, todėl naktį ji jausdavosi taip, lyg galva būtų padėta ne ant pagalvės, o ant šaligatvio. Bet, kai teta jai kone kas dieną skambindavo ir klausdavo, kaip ji išsimieganti, ji atšaudavo: kuo puikiausiai.

Vos tik Salvija apsiprato su automobilių burzgimu, ramybę neduoti ėmė kambaryje įsiveisusios pelės. Dantų dildymo procedūros kampe, po lova, po grindimis, prasidėdavo maždaug pusė keturių nakties ir tęsdavosi iki penktos ryto. Salvija iš nevilties daužydavo kumščiu sieną. Po tokių dviejų naktų ji nuėjo į Poundlandą ir nusipirko beširdžiams gyvūnėliams skirtų nuodų.

- A ty znaješ, što u nas myški jėst? – paklausė ji ir pakėlė maišelį su juodu užrašu „Killers“.
- Što? – prikimšta burna suriko Renatas. Renatas buvo aukštas trisdešimtmetis, baisiai liesas, šviesių ir visai retučių plaukų vyrukas. Nešnekus ir netgi kiek piktokas. Bet Salvija jam patiko.

- Nu ja neznaju, nikagda niebylo, - sukramtęs ir nurijęs paskutinį gabalėlį, nedrąsiai išsiviepė.

Ji prakirpo maišelį, subėrė rožinės spalvos kapsules į lėkštutę ir padėjo ją po savo lova. Netrukus iš antro aukšto nusileido kita kaimynė. Olga buvo ką tik atsikėlusi iš lovos, su įprastiniu leopardinių raštų chalatu ir laikydama rankose šunelį Džeiką, kurį Olga prieš porą savaičių, tarpininkaujant Salvijai, įsigijo už 600 svarų iš vieno anglo, fermerio. Olga, kaip ir Renatas, (nors, kiek Salvei buvo žinoma, jiedu jokių tarpusavio ryšių nepalaikė) su sūnumi Edgaru atvažiavo iš Daugpilio. Olga, arba Olia, kalbėjo tik rusiškai, o Renatas ir paauglys Edgaras laisvai susišnekėjo angliškai. Salvija tik kraipė galvą, klausydamasi, kaip jos kaimynai sakėsi latviškai veik nemoką, bet rusais savęs irgi nelaikantys.

- A kto ty tagda? – smalsavo kartą Salvė.
- Ja neznaju, kto ja. No točna nie ruskij, i točna nie latyš. Takoj hibrid, – paaiškino Renatas.

Olia dirbo mėsos pakuotoja ir labiausiai už viską mėgdavo darytis manikiurą; Renatas, kuris pagal specialybę buvo informacijų technologijų specialistas dirbo šokolado fabrike ir už viską labiausiai mėgdavo niekur neiti bei taupyti (nes, kaip kartą Salvei netyčia prasitarė, turėjo Daugpilyje skolų); o Edgaras mokėsi vietiniame koledže inžinieriumi ir už viską labiausiai mėgdavo rūsyje rūkyti žolę.

Padėjusi nuodus, Salvija ėmė ruoštis į darbą. Suruošė sumuštinius, įmetė juos į kuprinę ir lygiai pusę dviejų išdūmė.

Ėjo pro indiškais saldumynais, sariais, arabiškomis knygomis nukrautas vitrinas, pro pakfūdo arba „Pakistano maisto“ vaisių ir daržovių prekystalius, pro aklinai lietuviško jogurto reklama užklijuotą „Viktorijos gastronomo“ langą, tada pasuko takeliu pro katalikų bažnyčią ir pasiekė pagrindinį Londono kelią.

Įėjusi į persirengimo kabiną, Salvė sutiko visada gerai nusiteikusią indę Sukhdeep, arba tiesiog Suki. Suki gimė Indijoje. Į Britaniją nutekėjo prieš septynerius metus. Salvija labai mėgo Suki, nes ji papasakodavo apie Indiją ir apie tai, kaip indai gamina maistą. Suki pasakė, kad produktus perka tik pakfūde, nes taip įprasta, nes net ir vyro, kuris gimė Britanijoje, motina tik ten apsipirkinėja. Tiesa, devynių mėnesių sūnui Rowanui maistelio Suki važiuoja pirkti į didžiulį prekybos centrą Asda.

Salvija įsispyrė į baltus pusbačius, apsivilko šviesiai žalsvą chalatą, užsidėjo ant galvos tinkliuką ir įsispitrijo nepatenkintu žvilgsniu į savo atspindį veidrodyje. Lenkė Anna, tai pamačiusi, šyptelėjo:

- What’s wrong, Salve? – Salvės pamainoje Anna buvo vienintelė, be Suki, ne britė.
- Oh, Anna, you are the only one here who can understand what these - ji parodė pirštu į chalatą, - reminds me of. It reminds me of the women who worked as a… how is that word, damn… oh yes, as a milkers in kolkhoz! You know what kolkhoz is, right?*

Anna papurtė galvą.

- You don’t? – nusivylusi paklausė Salvė ir, priėjusi prie prausyklės, uždėjo koją ant pedalo: pasipylė šilto vandens fontanėlis. Viena po kitos prie jo suskubo ir kitos Salvijos bendradarbės, savo papratimu klausdamos dar vieno lietuvio ausiai nesuprantamo klausimo: „Are you alright?“**

Salvę pasitiko jos trenerė Kamardeep arba Kem, smulkutė indė, bet gal jau visai nebe indė, nes gimusi Britanijoje, ir, kiek Salvija suprato, auginta kaip britė. Ji mokė anokio meno, kaip paruošti chirurgams skirtus medicininius pakus.

Salvija dirbo: žiūrėjo į paveikslėlį kompiuteryje, kuriame buvo parodyta, kokia tvarka ir po kiek padėkliuke reikia sudėti žarnelių, bintukų, adatėlių, švirštukų, skalpeliukų, žirklučių ir kitų daikčiukų, kurių paskirties ji nenumanė. Keturias valandas taip pasirobotizavus, kažkas sušuko Break!. Visos merginos paknopstomis nurisnojo prie durų, tada laiptais žemyn, nusirengė chalatus, nusispyrė pusbačius, apsiavė savais batais, lėkė į valgyklą, stojo į eilę prie kavos aparato.

Salvija atsisėdo. Tada apsidairė ir nuo gretimo stalo pagriebė „Metro“. Išsitraukė sumuštinius. Nustėro telefono ekrane išvydusi pranešimą: 3 praleisti Žiogo skambučiai. Jos širdis apmirė – tėvas pats jai niekada neskambindavo. Salvija, paspaudė „skambinti“ ir išskubėjo į koridorių.

- Mama? – gaudydama kvapą, po pauzės, sušvagždėjo ji, nes ragelyje išgirdo ne Žiogo, o motinos „Alio“. – Tu? Iš jo telefono?.. Ar jam kas nutiko?

- Oi! Dukryt, kep ger girdėt tava balsų, - susigraudinusi ištarė motina. – Ne, tėvui visks gerai! Va, šalimes sėdi. Mes kep ir... apsitaikem... Grįžo. Paprašio, kad leist paskambint tau iš savo telefono, nesgi iš mana ti nekeli... Bet tu negadink sąskaitas. Aš tau perskambins, gerai?

- Gerai, bet ne dabar. Man dabar pertrauka. Pasakyk Žiogui, kad dirbu, nes jis ten baisiai nervavos, kad negausiu darba. Man reikia eit. Grįžtu vėlai, tai paskambinkit ryt ryte.

- Sėkmės, dukryt, - motinos balsas tebevirpėjo.
- Tau irgi, iki rytojaus.

***

- Anna! Anna! – šaukė Sofi. – Anna!!! – tada nuleidusi balsą, pridūrė:
- Kas po galais čia dedasi, ji kurčia ar ką?

Anna nusisukusi lupinėjo iš pakuočių adatėles ir visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad visi be paliovos kartoja jos vardą.

Neiškentusi atsigręžė tik tada, kai ją pašaukė Salvė. Jos veidas buvo išraudęs ir piktas.

- I’m coming, – suburbėjo po nosimi ir dar labiau susiraukė, kai išgirdo, kokį Sofi darbą jai uždavė.

Paskui, ištaikiusi progą, ji prisiartino prie Salvės ir, pažiūrėjusi pro akinių viršų, tarė:

- Salve, aš girdėjau, kad jos mane kviečia.
- OK, sorry, supratau tai per vėlai.
- Tai ne tavo kaltė. Tik žinai, mane jau užp…, jos mane laiko už šunį. Anna, padaryk tą, Anna, padaryk aną!

Salvija prunkštelėjo pagalvojusi, kad Anna iš tikrųjų turi panašumo. Su dobermanu, pavydžiui.

- Nesijuok, - ji prabilo garsiau, - Greitai jos taip pradės elgtis ir su tavimi.
- Jos taip elgiasi ir dabar. Bet... Stengiuosi nusiteikti pozityviai.
- O, tai neįmanoma! – beviltiškai šūktelėjo Anna ir nuėjo.

***

- Ajajai! Pamiršau nusilakuoti vienos rankos nagus! – sudejavo Salvė.
Macekas pasilenkė pažiūrėti ir sukrizeno.

- Makai, žiūrėk į kelią! – sumojavo rankomis Salvė. – Ak, kodėl aš juos išvis pradėjau lakuoti? Čia nuo to laiko, kai ėmiau susitikinėt su tavimi.

- Pradėjai, nes tau negalima lakuotais nagais rodytis darbe, - mirktelėjo Makas.
- Taigi! Niekada gyvenime nelakuodavau, o kai pradėjau dirbt, įsigeidžiau bent savaitgaliais palakuoti. Kokia nesąmonė!

Makas žvilgčiojo akies krašteliu į Salvę. Ji sėdėjo kaip ant adatų: knaisiojosi stalčiuje, vartė žurnalą, vartė žemėlapį, gėrė vandenį, po minutėlės vėl gėrė – žodžiu, akivaizdžiai jaudinosi, mat, pamažu jiedu artėjo prie jos svajonių miesto. Prie Londono.

- Viskas bus gerai, nebijok.
- Tikrai? Man taip baisu, niekad dar nebuvau tokiam dideliam mieste.
- Tikrai, tu tik nesijaudink. Tu gi nepamiršk, kad tau negalima taip jaudintis.
- Žiūrėk, - parodė pirštu, - jau matosi tavo Londonas.

Salvija artėjo prie šviesų – tūkstančių, šimtų tūkstančių, milijonų, milijardų šviesų. Jų buvo tiek daug – lygiai tiek jų matydavo gulėdama ant suoliuko kaime rugpjūčio mėnesį. Daugybė šviesų ir šviesulių. Daugybė, kurios, gal iš tikrųjų, niekada nei čia, nei ten ir nebuvo…


* O, Anna, tu vienintelė gali suprasti, ką šitie apdarai man primena. Jie man primena moteris, kurios dirbdavo... kaip tas žodis, po velnių... o taip, melžėjomis, kurios kolūkyje dirbdavo melžėjomis! Tu žinai, kas yra kolūkis, tiesa? (toliau angliški „pasišnekėjimai“ tekste verčiami į lietuvių kalbą).

**Are you alright? – iš angl. k. – Ar tau/jums viskas gerai? Britų pasisveikinimas, vartojamas kasdien ir visai nebūtinai tais atvejais, kai sveikinamajam ant veido parašyta: „depresija“, „išsikrausčiau iš proto“, „mano giminaitį ką tik nutrenkė mašina“.

Inga Janiulytė

Išminčiai sako, išminčiai žino: pabaiga yra nauja pradžia. Juolab, kad tai net ir nebuvo pabaiga. Laukite paskutinių Dalios Kviestienės ir Vitalijaus Romučio istorijų epizodų.

 (Komentarų: 4)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: