Saloje VII 

11. Be pabaigos

Vitalijus Romutis nejautė palengvėjimo, nors babkės buvo sumokėtos, o byla nutraukta dėl įrodymų trūkumo. Jam vis sapnavosi apelsinai ir kažkokie ispanai besirausiantys po jo kruvinus drabužius, kuriuos, iš tikrųjų, kruvindavo ne jis, o jo paliepimų vykdytojai.

Grybo motina gavo mirties liudijimą, kuriame prie skilties „Mirties priežastis“ buvo nurodyta: „Nenustatyta“. Kaip Švinius ir įtarė, tai perpildė babulkos kantrybės taurę. Atsisakiusi jo pasiūlytų pinigų, ji puolė skambinti laikraščiams bei televizijoms. Prišnekėjo tiek, kad dabar jau nieko negalįs su ja padaryti.

Švinius suprato, kad turi elgtis žymiai atsargiau ne tik, kai lankosi Lietuvoje, bet ir čia, Anglijoje. Mat su prarasta reputacija biznį sukti daug sunkiau.

Dabar jį griaužė kitas artėjantis įvykis. Sandros tėvai įsigeidė apžiūrėti mažąjį anūką, o Švinius turėjo sutikti – taip tarsi parodė dėkingumą už tai, kad ji dirbo būdama nėščia. Bet paskui sprendimo ėmė gailėtis – iki tol į jo namus svetimos nosys nelindo. Nors žinojo, kad Sandros tėvai bijotų išskųsti, baiminosi kalbų. Mat niekieno liežuviu Vitalijus nepasitikėjo.

Taip vizitas įgavo didelę reikšmę. Švinius norėjo pasirodyti: liepė darbininkams iššveisti namus, kad „neatrodytų, jog gyvenat kaip bomžai“, surinkti ir išvežti butelius, sutvarkyti kiemą. Taip pat nurodė atvažiavimo dieną visiems švariai nusiprausti ir apsirengti išskalbtais drabužiais. Pasakė, kad kasvakarinio alaus jie negaus tol, kol Sandros giminės nepaliks namo. Sandrą protino, kad paruoštų „padorų stalą“. Per visus šiuos nurodinėjimus namiškiai pastebėjo, kaip Švinius nervinasi, kuris neištvėręs užsidarė su Linu ir prikalbėjo jam, kad anyta yra trenkta, debilė, kišantį nosį, kur nereikia. Šviniaus nervai šeimai įvarė nerimo. Norėdami jam pritarti ir pasirodyti solidarūs, vyrukai netgi išreiškė priešiškumą Sandros tėvams. Ko jiems išvis čia trenktis ir lįsti į jų namus, klausė jie pasipiktinę, važiuodami autobusiuku iš fabriko į namus Thackeray gatvėje.

Kieme jau laukė tėvų išsinuomotas automobilis.

- Laba diena! – suriko pirmutinis įeidamas Švinius, - Matot, ne taip jau žiauriai gyvenam mes čia, kaip jūs tikriausiai įsivaizdavot? – Kūdikis ant Sandros rankų išsigando riksmo ir ėmė verkti.

- Laba diena! Labai gerai Jūs čia gyvenat! Kaip tikri anglai! – juokėsi Sandros motina, kartu kažkaip išgąstingai žvelgdama į anūką, o tėvas atsistojo ir paspaudė namo šeimininkui ranką.

- Ir kiemelis lauko tualeto dydžio, kaip pas anglus! Tai ir kitiems taip pasakykit! – Vitalijus nužvelgė stalą. – Sandra, gi duok svečiams pyrago, yra spintelėj! Ko nieko saldaus nepadedi prie sumuštiakų?
Kiek aprimęs kūdikis atsidūrė Lino rankose.

- Tai ir mašiną išsinuomavot? Brangus malonumas.
- Išsinuomavom. Pasiskolint teko, kad pamatytume anūkėlį, - Sandros motinai atsakinėjant, tėvas tylėjo.
- Na ir kaip mažiukas? – Švinius pažiūrėjo į suvystytą gniužulėlį Lino rankose.
- Labai irzlus kažkoks šiandien, - įsiterpė Sandra. – Bet kitomis dienomis – ramutėlis.

Vitalijus patapšnojo Sandrai per petį. Pamažu virtuvėje ėmė rinktis išalkę namiškiai. Vitalijaus Romučio irzulys slūgo. Sandra, nors ir su baime akyse, žiūrėjo į jį dėkingai.

Galbūt, svarstė Vitalijus, „normalios šeimos“ gyvenimas jam nepakenks?

12. Gimtadienis

Dalia Kviestienė, rankomis apglėbusi didžiulį, drabužių prikrautą peršviečiamą maišą, koja spirtelėjo aprūkusias medines duris iš prieangio į kvadratinį koridorių, ir, nužingsniavusi į vėsią, beveik šaltą, žaliais tapetais išklijuotą svetainę, numetė nešulį ant sofos.

- Reikia atnešti malkų. Užkursim pečių, tada galėsim pradėti tvarkytis! - šūktelėjo Dalia iš paskos atšlepsenančiam Gintui.

Gintas numetė nuo peties sportinį krepšį ir, subrukęs abejas rankas į kišenes, ėmė dairytis.

- Gintuk, persirenk, nueik malkų. Žinai, kur malkinė? Tenai, palei tvorą, matai? Sakė, galima kūrent. Imki šitą – Dalia parodė pirštu į šalia krosnies numestą aplūžusį kibirą, - ir atnešk.

- Bet pažiūrėk, kaip sutvarkyta svetainė ir miegamasis! – sukiodamasi apie ant žemės sukrautus maišus, linksmai išbėrė. - Dvi dienas knisausi! Liko langus nuvalyti…

- Ahaaa... Gyvent galima, – nutęsė Gintas, apžiūrinėdamas kambarius.
- Beveik galima. Virtuvė dar netvarkyta, tualetas. Daug darbo. Reiks man tavo pagalbos, vaike, - kalbėjo Dalia, segdama sūnaus krepšį, - yra čia tavo kokių naminių drabužių?

Gintas pripuolė ir ištraukė iš jos rankų krepšį:
- Duok, aš pats.

Motina šypsodamasi atsitraukė. „Aš pats“ – Dalia vis dar negalėjo atsiklausyti šios juokingai jo nužemėjusiu balsu tariamos frazės, kaip ir negalėjo atsižiūrėti ir atsišypsoti dėl to, kaip jis užaugo, kaip išsitempė, kaip išplatėjo jo pečiai.

Gintui persirengus ir išėjus į lauką malkų, Dalia sumanė sutvarkyti spintą ir čiupo kraustyti sūnaus iš buto atsivežtus krepšius. Kaip nustėro, kai pamažėliu traukdama susuktus, suveltus, suglamžytus, išblukusius, net apiplyšusius skudurus, atpažino iš Britanijos siųstus firminius marškinėlius, džemperius, džinsus, marškinius, megztinius…

- O Dieve! – tyliai sudejavo, vieną po kito skleisdama drabužius ir nervingai sviesdama juos ant lovos.

Netrukus pasigirdo, kaip duris sugirgždino malkų prikrautą kibirą tįsiantis nelaimingojo garderobo savininkas.

- Gintai! Ateik!
Gintas, išgirdęs taip retai motinos išgirstamą toną, padėjo kibirą ir paskubomis nubindzeno miegamojo link. Priėjęs prie atvirų durų ir pamatęs ant lovos iš jo drabužių suverstą kalną bei rūgščią motinos miną, sustojo kaip įbestas ties slenksčiu.

- Kas buvo? – nustebęs paklausė.

Dalia iškėlė džemperį su atplyšusia kišene, pajuodusiomis rankovėmis ir kažkokia dėme prie kaklo.

- Tu tik pažiūrėk! Ką tu su juo darei, po velnių, ar gali man paaiškinti?

- Nieko, - burbtelėjo Gintas.
- Ar tu žinai, kiek kainavo šitas džemperis?
- Žinau, - vėl pasigirdo lakoniškas atsakymas.

Dalia sviedė piktai džemperį į krūvą ant kitų drabužių.
- Ir viskas tavo taip! Viskas, kaip iš subinės ištraukta! – tada pagriebė iš krepšio žalsvus, kadais ryškiai žalius, marškinėlius, išskleidė juos ir vėl nutėškė ant lovos. Gintas tylėjo.

- Man viskas dabar aišku, - nežiūrėdama į sūnų, tarė Dalia. - Galiausiai paaiškėjo, kaip tu gerbi mane ir tai, ką aš tau perku.
- Nu, mama, aš TIKRAI gerbiu tave ir gerbiu tai, ką tu man perki, - suirzo Gintas, kuriam šis priekaištas pasirodė netikėtas.

- Juk tai tik drabužiai, ko čia draskytis, - nejučia ištarė jis.

- O čia ne tik drabužiai! Ne tik netvarka tavo! Čia gi... visiškas apsileidimas ir visiškas... negerbimas. Tiek savęs, tiek manęs. – Dalia atsitiesė, priėjo prie lovos ir atsisėdo prie pačios suversto kalno. - Man labai dėl to skaudu, Gintai. Jei nežinočiau tavęs, sakyčiau, kad tyčia tuos drabužius draskei ir purvinai... Ogi viskas tau, atrodė, taip reikalinga buvo...
- Nu mam....– suniurzgėjo Gintas.

Dalia visai paniuro.
- Tu tikriausiai nė nepagalvojai, kad vieną dieną motina nieko nebesiųs, o parvažiuos pati...

Iš josios akių pabiro ašaros.

- Bet ir vėl... aš pati kalta.

Kurį laiką tylėjęs, Gintas atsisėdo ant lovos, pakėlė ranką ir apkabino motiną.
- Nepyk. Tu nekalta. Šįkart... tikrai... aš pats kaltas.

***

Gintas keldavosi pusę šešių, kad spėtų autobusu nusitrenkti į kitame miesto gale palikusią mokyklą. Kartais susitikdavo su tėvu, kuris vis klausinėdavo, ką Dalia žada toliau daryt: „Tai skirsis ta kalė, ar ne?“ Po kelių tokių susitikimų Gintas nusprendė nepaisyti motinos perkalbinėjimų ir visam laikui nutraukti su juo ryšius.

Tuo metu Dalia pradėjo dirbti viename Kauno prekybos centre. Kasdien dirbdavo po mažiausiai dešimt valandų. Į naująjį būstą grįždavo vėlų vakarą. Smagiausia, kad Gintas jos išlaukdavo su vakariene (per tuos metus jis išmoko puikiai gaminti, deja, indų plauti – ne). Jie trumpai šnekteldavo, Gintas eidavo miegoti, o Dalia – tvarkytis. Paskui Dalia susirado antrą darbą, ir jie matydavosi dar mažiau.

Rudens pabaigoje atslinko Dalios keturiasdešimtmetis. Nereikia nė sakyti – Dalia tos dienos visai nelaukė. Bet ji praėjo taip šauniai, kad praėjo visas nusiminimas dėl greitai einančio laiko. Pirmiausiai staigmeną padarė bendradarbės, o paskui Gintas, kuris, jai vidurnaktį grįžus iš darbo, laukė su puokštele ir simboliška dovanėle – rankų kremu.

Dalia nenorėjo rengti iškilmių, bet neatstojo sesuo, kuri mėgo, kad viskas būtų pagal taisykles. Dalia pasikvietė kelias bendradarbes, seserį su vyru, atsivežė iš kaimo Ginto močiutę Kviestienę. Dalia iškepė tortą, o Gintas – šašlykus. Vos atvykęs, Rimos vyras ėmė rėkti, kad smirda sudeginta mėsa, bet šiokį tokį nusivylimą šašlykais atpirko nuostabus Dalios tortas.

Gintas viską filmavo motinos parvežta kamera. „STOP“ mygtuką paspaudė tik tada, kai motinos draugės ir giminaičiai, kiek apšilę nuo šampano, užvedė kalbą, kad Dalia nereikėję jokių Anglijų, mat galėjo tuose namuose, kurie priklausė sesers vyrui, apsigyventi dar prieš išvažiuodama. Gintas šioje vietoje norėjo surėkti: „Kodėl jūs amžinai kišatės į jos gyvenimą? Kodėl amžinai aiškinat, kaip jai reikėjo, reikia ar reikės gyventi?“. Tačiau Dalia buvo rami. Jos atsakymas skambėjo apgalvotai:

- Man atrodo, kad jei nebūčiau išvažiavus, būčiau pasilikus su Kviesčiu amžinai. Man reikėjo pertraukos. Reikėjo išbandymo. Nesigailiu dėl nieko. Visada galvojau ir, tikiuosi, likusį gyvenimą galėsiu galvoti – nenorėčiau keisti nė akimirkos savo gyvenime...

Inga Janiulytė

11. Be pabaigos

Vitalijus Romutis nejautė palengvėjimo, nors babkės buvo sumokėtos, o byla nutraukta dėl įrodymų trūkumo. Jam vis sapnavosi apelsinai ir kažkokie ispanai besirausiantys po jo kruvinus drabužius, kuriuos, iš tikrųjų, kruvindavo ne jis, o jo paliepimų vykdytojai.

Grybo motina gavo mirties liudijimą, kuriame prie skilties „Mirties priežastis“ buvo nurodyta: „Nenustatyta“. Kaip Švinius ir įtarė, tai perpildė babulkos kantrybės taurę. Atsisakiusi jo pasiūlytų pinigų, ji puolė skambinti laikraščiams bei televizijoms. Prišnekėjo tiek, kad dabar jau nieko negalįs su ja padaryti.

Švinius suprato, kad turi elgtis žymiai atsargiau ne tik, kai lankosi Lietuvoje, bet ir čia, Anglijoje. Mat su prarasta reputacija biznį sukti daug sunkiau.

Dabar jį griaužė kitas artėjantis įvykis. Sandros tėvai įsigeidė apžiūrėti mažąjį anūką, o Švinius turėjo sutikti – taip tarsi parodė dėkingumą už tai, kad ji dirbo būdama nėščia. Bet paskui sprendimo ėmė gailėtis – iki tol į jo namus svetimos nosys nelindo. Nors žinojo, kad Sandros tėvai bijotų išskųsti, baiminosi kalbų. Mat niekieno liežuviu Vitalijus nepasitikėjo.

Taip vizitas įgavo didelę reikšmę. Švinius norėjo pasirodyti: liepė darbininkams iššveisti namus, kad „neatrodytų, jog gyvenat kaip bomžai“, surinkti ir išvežti butelius, sutvarkyti kiemą. Taip pat nurodė atvažiavimo dieną visiems švariai nusiprausti ir apsirengti išskalbtais drabužiais. Pasakė, kad kasvakarinio alaus jie negaus tol, kol Sandros giminės nepaliks namo. Sandrą protino, kad paruoštų „padorų stalą“. Per visus šiuos nurodinėjimus namiškiai pastebėjo, kaip Švinius nervinasi, kuris neištvėręs užsidarė su Linu ir prikalbėjo jam, kad anyta yra trenkta, debilė, kišantį nosį, kur nereikia. Šviniaus nervai šeimai įvarė nerimo. Norėdami jam pritarti ir pasirodyti solidarūs, vyrukai netgi išreiškė priešiškumą Sandros tėvams. Ko jiems išvis čia trenktis ir lįsti į jų namus, klausė jie pasipiktinę, važiuodami autobusiuku iš fabriko į namus Thackeray gatvėje.

Kieme jau laukė tėvų išsinuomotas automobilis.

- Laba diena! – suriko pirmutinis įeidamas Švinius, - Matot, ne taip jau žiauriai gyvenam mes čia, kaip jūs tikriausiai įsivaizdavot? – Kūdikis ant Sandros rankų išsigando riksmo ir ėmė verkti.

- Laba diena! Labai gerai Jūs čia gyvenat! Kaip tikri anglai! – juokėsi Sandros motina, kartu kažkaip išgąstingai žvelgdama į anūką, o tėvas atsistojo ir paspaudė namo šeimininkui ranką.

- Ir kiemelis lauko tualeto dydžio, kaip pas anglus! Tai ir kitiems taip pasakykit! – Vitalijus nužvelgė stalą. – Sandra, gi duok svečiams pyrago, yra spintelėj! Ko nieko saldaus nepadedi prie sumuštiakų?
Kiek aprimęs kūdikis atsidūrė Lino rankose.

- Tai ir mašiną išsinuomavot? Brangus malonumas.
- Išsinuomavom. Pasiskolint teko, kad pamatytume anūkėlį, - Sandros motinai atsakinėjant, tėvas tylėjo.
- Na ir kaip mažiukas? – Švinius pažiūrėjo į suvystytą gniužulėlį Lino rankose.
- Labai irzlus kažkoks šiandien, - įsiterpė Sandra. – Bet kitomis dienomis – ramutėlis.

Vitalijus patapšnojo Sandrai per petį. Pamažu virtuvėje ėmė rinktis išalkę namiškiai. Vitalijaus Romučio irzulys slūgo. Sandra, nors ir su baime akyse, žiūrėjo į jį dėkingai.

Galbūt, svarstė Vitalijus, „normalios šeimos“ gyvenimas jam nepakenks?

12. Gimtadienis

Dalia Kviestienė, rankomis apglėbusi didžiulį, drabužių prikrautą peršviečiamą maišą, koja spirtelėjo aprūkusias medines duris iš prieangio į kvadratinį koridorių, ir, nužingsniavusi į vėsią, beveik šaltą, žaliais tapetais išklijuotą svetainę, numetė nešulį ant sofos.

- Reikia atnešti malkų. Užkursim pečių, tada galėsim pradėti tvarkytis! - šūktelėjo Dalia iš paskos atšlepsenančiam Gintui.

Gintas numetė nuo peties sportinį krepšį ir, subrukęs abejas rankas į kišenes, ėmė dairytis.

- Gintuk, persirenk, nueik malkų. Žinai, kur malkinė? Tenai, palei tvorą, matai? Sakė, galima kūrent. Imki šitą – Dalia parodė pirštu į šalia krosnies numestą aplūžusį kibirą, - ir atnešk.

- Bet pažiūrėk, kaip sutvarkyta svetainė ir miegamasis! – sukiodamasi apie ant žemės sukrautus maišus, linksmai išbėrė. - Dvi dienas knisausi! Liko langus nuvalyti…

- Ahaaa... Gyvent galima, – nutęsė Gintas, apžiūrinėdamas kambarius.
- Beveik galima. Virtuvė dar netvarkyta, tualetas. Daug darbo. Reiks man tavo pagalbos, vaike, - kalbėjo Dalia, segdama sūnaus krepšį, - yra čia tavo kokių naminių drabužių?

Gintas pripuolė ir ištraukė iš jos rankų krepšį:
- Duok, aš pats.

Motina šypsodamasi atsitraukė. „Aš pats“ – Dalia vis dar negalėjo atsiklausyti šios juokingai jo nužemėjusiu balsu tariamos frazės, kaip ir negalėjo atsižiūrėti ir atsišypsoti dėl to, kaip jis užaugo, kaip išsitempė, kaip išplatėjo jo pečiai.

Gintui persirengus ir išėjus į lauką malkų, Dalia sumanė sutvarkyti spintą ir čiupo kraustyti sūnaus iš buto atsivežtus krepšius. Kaip nustėro, kai pamažėliu traukdama susuktus, suveltus, suglamžytus, išblukusius, net apiplyšusius skudurus, atpažino iš Britanijos siųstus firminius marškinėlius, džemperius, džinsus, marškinius, megztinius…

- O Dieve! – tyliai sudejavo, vieną po kito skleisdama drabužius ir nervingai sviesdama juos ant lovos.

Netrukus pasigirdo, kaip duris sugirgždino malkų prikrautą kibirą tįsiantis nelaimingojo garderobo savininkas.

- Gintai! Ateik!
Gintas, išgirdęs taip retai motinos išgirstamą toną, padėjo kibirą ir paskubomis nubindzeno miegamojo link. Priėjęs prie atvirų durų ir pamatęs ant lovos iš jo drabužių suverstą kalną bei rūgščią motinos miną, sustojo kaip įbestas ties slenksčiu.

- Kas buvo? – nustebęs paklausė.

Dalia iškėlė džemperį su atplyšusia kišene, pajuodusiomis rankovėmis ir kažkokia dėme prie kaklo.

- Tu tik pažiūrėk! Ką tu su juo darei, po velnių, ar gali man paaiškinti?

- Nieko, - burbtelėjo Gintas.
- Ar tu žinai, kiek kainavo šitas džemperis?
- Žinau, - vėl pasigirdo lakoniškas atsakymas.

Dalia sviedė piktai džemperį į krūvą ant kitų drabužių.
- Ir viskas tavo taip! Viskas, kaip iš subinės ištraukta! – tada pagriebė iš krepšio žalsvus, kadais ryškiai žalius, marškinėlius, išskleidė juos ir vėl nutėškė ant lovos. Gintas tylėjo.

- Man viskas dabar aišku, - nežiūrėdama į sūnų, tarė Dalia. - Galiausiai paaiškėjo, kaip tu gerbi mane ir tai, ką aš tau perku.
- Nu, mama, aš TIKRAI gerbiu tave ir gerbiu tai, ką tu man perki, - suirzo Gintas, kuriam šis priekaištas pasirodė netikėtas.

- Juk tai tik drabužiai, ko čia draskytis, - nejučia ištarė jis.

- O čia ne tik drabužiai! Ne tik netvarka tavo! Čia gi... visiškas apsileidimas ir visiškas... negerbimas. Tiek savęs, tiek manęs. – Dalia atsitiesė, priėjo prie lovos ir atsisėdo prie pačios suversto kalno. - Man labai dėl to skaudu, Gintai. Jei nežinočiau tavęs, sakyčiau, kad tyčia tuos drabužius draskei ir purvinai... Ogi viskas tau, atrodė, taip reikalinga buvo...
- Nu mam....– suniurzgėjo Gintas.

Dalia visai paniuro.
- Tu tikriausiai nė nepagalvojai, kad vieną dieną motina nieko nebesiųs, o parvažiuos pati...

Iš josios akių pabiro ašaros.

- Bet ir vėl... aš pati kalta.

Kurį laiką tylėjęs, Gintas atsisėdo ant lovos, pakėlė ranką ir apkabino motiną.
- Nepyk. Tu nekalta. Šįkart... tikrai... aš pats kaltas.

***

Gintas keldavosi pusę šešių, kad spėtų autobusu nusitrenkti į kitame miesto gale palikusią mokyklą. Kartais susitikdavo su tėvu, kuris vis klausinėdavo, ką Dalia žada toliau daryt: „Tai skirsis ta kalė, ar ne?“ Po kelių tokių susitikimų Gintas nusprendė nepaisyti motinos perkalbinėjimų ir visam laikui nutraukti su juo ryšius.

Tuo metu Dalia pradėjo dirbti viename Kauno prekybos centre. Kasdien dirbdavo po mažiausiai dešimt valandų. Į naująjį būstą grįždavo vėlų vakarą. Smagiausia, kad Gintas jos išlaukdavo su vakariene (per tuos metus jis išmoko puikiai gaminti, deja, indų plauti – ne). Jie trumpai šnekteldavo, Gintas eidavo miegoti, o Dalia – tvarkytis. Paskui Dalia susirado antrą darbą, ir jie matydavosi dar mažiau.

Rudens pabaigoje atslinko Dalios keturiasdešimtmetis. Nereikia nė sakyti – Dalia tos dienos visai nelaukė. Bet ji praėjo taip šauniai, kad praėjo visas nusiminimas dėl greitai einančio laiko. Pirmiausiai staigmeną padarė bendradarbės, o paskui Gintas, kuris, jai vidurnaktį grįžus iš darbo, laukė su puokštele ir simboliška dovanėle – rankų kremu.

Dalia nenorėjo rengti iškilmių, bet neatstojo sesuo, kuri mėgo, kad viskas būtų pagal taisykles. Dalia pasikvietė kelias bendradarbes, seserį su vyru, atsivežė iš kaimo Ginto močiutę Kviestienę. Dalia iškepė tortą, o Gintas – šašlykus. Vos atvykęs, Rimos vyras ėmė rėkti, kad smirda sudeginta mėsa, bet šiokį tokį nusivylimą šašlykais atpirko nuostabus Dalios tortas.

Gintas viską filmavo motinos parvežta kamera. „STOP“ mygtuką paspaudė tik tada, kai motinos draugės ir giminaičiai, kiek apšilę nuo šampano, užvedė kalbą, kad Dalia nereikėję jokių Anglijų, mat galėjo tuose namuose, kurie priklausė sesers vyrui, apsigyventi dar prieš išvažiuodama. Gintas šioje vietoje norėjo surėkti: „Kodėl jūs amžinai kišatės į jos gyvenimą? Kodėl amžinai aiškinat, kaip jai reikėjo, reikia ar reikės gyventi?“. Tačiau Dalia buvo rami. Jos atsakymas skambėjo apgalvotai:

- Man atrodo, kad jei nebūčiau išvažiavus, būčiau pasilikus su Kviesčiu amžinai. Man reikėjo pertraukos. Reikėjo išbandymo. Nesigailiu dėl nieko. Visada galvojau ir, tikiuosi, likusį gyvenimą galėsiu galvoti – nenorėčiau keisti nė akimirkos savo gyvenime...

Inga Janiulytė

 (Komentarų: 5)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: