Masinės informacijos priemonėms (The Telegraph) pavyko sužinoti sąlygų sąrašą, kurioms esant Didžioji Britanija pasiliktų ES. Jos vyriausybė ir jos vadovas Davidas Cameronas iškėlė ES keturias esmines sąlygas.

Pirma jų reikalauja, kad Briuselis „aiškiai pareikštų“, kad neketina kviesti D. Britaniją dalyvauti „viršeuropinės supervalstybės“ kūrimo procese. Realiai toks veiksmas reikštų, kad ES atsisako taikyti D.Britanijos atžvilgiu savo esminį principą „glaudų bendradarbiavimą sąjungoje“.

Antroji sąlyga – ES pareiškimas, kad euras nėra oficiali vieninga europinė valiuta. Toks ES pareiškimas būtų tolygus pripažinimui, kad šioje erdvėje finansams galioja multivaliutinis statusas. Matyt, tokiu būdu Londonas tikisi išsaugoti savo valiutą svarą sterlingų.

Trečiasis reikalavimas – pripažinti ES šalių narių nacionaliniams parlamentams veto teisę Briuselyje priimtoms Direktyvoms, kurios keičia dabartinius ES įstatymus. Toks reikalavimas visiškai prieštarauja Briuselio pozicijai, siekiant vis labiau riboti ES šalių narių nacionalinę kompetenciją.

Ketvirtasis reikalavimas formatuoja ES struktūrinį reorganizavimą, kurio dėka 9 ES šalys – narės, neįeinančios į euro zoną, būtų apsaugotos nuo likusių 19 valstybių dominavimo.
Šis reikalavimas siejamas ir su Londono Sičiu – stambiausia Europos finansų ir fondų birža, kad jai būtų suteiktos ypatingos garantijos.

Dabartinė D. Britanijos vyriausybė (po 2015 m. gegužės mėn. rinkimų) įsipareigojo iki 2017 m. pabaigos surengti referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės Europos Sąjungoje. Kol kas vyriausybės vadovas D. Cameronas pasisako už šalies pasilikimą ES, tačiau su sąlyga, kad šiame tarpvalstybiniame darinyje įvyks ženklios reformos.

Kaip matyti, tiesioginių sąlygų dėl imigrantų srautų ribojimo į D. Britanijos ar socialinių išmokų dydžių mažinimo nėra. Bet galima suvokti, kad šie klausimai bus sprendžiami tuomet, kai bus suderėta dėl dabar iškeltų sąlygų. Taip, kaip suformuluoti dabartiniai D. Britanijos reikalavimai ES yra akivaizdu, kad norimiems sprendimams priimti pakaktų ir nacionalinės vyriausybės kompetencijos, nesidairant į Briuselį.

Tuomet iškyla ir kitas klausimas: kas atsitiks su ES keturių laisvių judėjimo erdve (asmenims, prekėms, paslaugoms ir kapitalui)?

Taigi, sąlygos suformuluotos ir pagrindas pradėti diskusijas yra. Manau, sąlygos nejaukios ir, aišku, sunkiai įgyvendinamos.

Nors trečiasis reikalavimas man labai imponuoja, bet apsisprendžiant dėl šios sąlygos reikės sau atsakyti į klausimą: o kokios ES norime mes – greitos ar lėtapėdės, efektyvios ar be galo diskutuojančios? Rūpindamasi savimi, D. Britanija pusantro reikalavimo (3 ir dalinai 4 – kas ne euro zonoje) siekia sudominti reformų ES būtinumu ir kitas ES šalis – nares.

Ar tokia D. Britanijos iniciatyva sulauks kitų šalių palaikymo?

Ar mūsų politikų nuomonė bus kam nors įdomi Briuselyje? O ar mūsų politikai norės diskutuoti šiais klausimais, ar su viskuo sutiks iš anksto, kaip kad buvo su Lisabonos sutarties ratifikavimu? O gal šį kartą bus kitaip?

Migracijos ekspertas Dainius Paukštė