Dalies emigrantų dėl vaiko gerovės tarnybos „Barnevernet“ veiklos purvais drabstytą Norvegiją Lietuvos gyventojai įvardija kaip patraukliausią emigracijai. Geriausių emigracijai šalių sąrašo viršūnėje taip pat yra Didžioji Britanija, Airija ir Vokietija.

Tokias tendencijas parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ balandį atlikta apklausa.

Lietuvos gyventojų akimis, patraukliausia šalis emigracijai yra Norvegija. Šią šalį įvardijo 22,5 proc. respondentų. Antroje vietoje – lietuvių emigrantų jau seniai pamėgta Didžioji Britanija.

Airiją kaip patraukliausią šalį emigracijai nurodė 12,1 proc. respondentų. Nuo jos nedaug atsiliko Vokietija – 11,7 proc. Tyrimo autorių pastebėjimu, lyginat su rezultatais prieš pusmetį, Vokietijos populiarumas išaugo statistiškai reikšmingai. Praėjusių metų spalį Vokietiją įvardijo 7,6 proc. apklaustųjų.

Nemažai respondentų taip pat minėjo JAV (8,1 proc.) ir Švediją (7,1 proc.).

Norvegiją dažniau įvardija vidutinio amžiaus tyrimo dalyviai, rajonų centrų ir kaimų gyventojai. D. Britanija vis dar labai patraukli jauniausiems respondentams (18-25 m.). Tuo metu Vokietiją dažniau „atranda“ didmiesčių gyventojai.

Pasiekiama tai, kas Lietuvoje neįmanoma

„Ši šalis labai patraukli ne tik lietuviams. Joje trokšta gyventi ir kiti europiečiai, ypač tie, kurių šalyse sunku rasti darbo, žemesnis pragyvenimo lygis. Norvegija šiais metais tituluota laimingiausia pasaulio šalimi. Tai tiesa – Norvegija gyvena aukso amžių. Saugu, žalia, mažas nedarbas, stipri ekonomika, nėra socialinių kontrastų, aukštas gyvenimo lygis – dauguma norvegų turi namus, butus, laivus, keliskart per metus keliauja“, – DELFI kalbėjo Norvegijos lietuvė Daina Bogdanienė.

Nuo 1990 m. Norvegijoje gyvenanti D. Bogdanienė dirbo Lietuvos informaciniame biure Osle, dešimtmetį vadovavo Lietuvos Norvegijos bendrijai, šiuo metu dirba patarėja Darbo inspekcijoje, paslaugų centre dirbantiems užsieniečiams.

D. Bogdanienė pasakoja, kad nuošalioje vietovėje, toliau nuo miestų, nekilnojamo turto kainos nedidelės. Lietuviai perkasi ar nuomojasi namą ir gyvena ten, kur norvegai nebenori gyvent. Čia tautiečiai gali pigiai nusipirkti gražių daiktų, važinėja automobiliais ir turi aprūpintą gyvenimą, nors dirba nekvalifikuotą darbą.

„Lietuvoje tai neįmanoma, čia – pasiekiama. Norvegijoje puiki atmosfera: tolerancija, žodžio laisvė, niekas nepersekiojamas, visuotinė gerovė ir socialinė apsauga prieinama kiekvienam legaliam gyventojui, remiama šeima, nemokamas mokslas, lygios galimybės, ilga gyvenimo trukmė“, – šalies privalumus vardija pašnekovė.

Pagal oficialią statistiką Norvegijoje gyvena 50 000 lietuvių, tačiau iš tikrųjų jų daug daugiau. Žmonės atvažiuoja, kuriasi arba atvažiuoja, padirba ir išvažiuoja. Tam tikra dalis dirba nelegaliai arba per lietuviškas įmones. D. Bogdanienės aiškinimu, Norvegijoje galima užsidirbti nemažai pinigų. Ir tai lietuvius vilioja. Be to, Norvegija labai arti, o skrydis į Oslą tetrunka pusantros valandos.

Pašnekovės aiškinimu, lietuviai čia jau pramynė savo kelius. Atvažiavę prieš 10 – 15 metų, paskui save kviečiasi gimines, draugus, jiems padeda, įdarbina savose įmonėse. Į Norvegija važiuoja žmonės iš kaimų, rajonų, mažų miestų. Tuo metu iš Vilniaus, pastebi D. Bogdanienė, yra vos vienas kitas. Lietuviai Norvegijoje garsėja tuo, kad kuriasi nuošaliose vietovėse. Štai salelėje Ytterioja, kuriai artimiausias miestas Trondheimas, iš 550 gyventojų 150 sudaro žuvies pramonėje dirbantys lietuviai.

Apie iliuzijas, kad gyvens kaip norvegai

Tačiau D. Bogdanienė perspėja, kad kai kurioms iliuzijoms netrukus lemta išsisklaidyti.

„Žmonės, kurie tikėjosi, kad po keleto metų gyvens kaip norvegai, kad dirbs pagal specialybę, gali nusivilti. Tam prireikia ne mažiau kaip penkerių metų, nebent esi medikas, inžinierius ar koks kitas labai geras specialistas, pradėjęs mokytis kalbos jau Lietuvoje ir jau Lietuvoje įdarbintas tarptautinėje ar kitoje rimtoje norvegiškoje įmonėje.

Atvykę nemokėdami kalbos, kaip nekvalifikuoti darbuotojai, nors ir turėdami aukštąjį išsilavinimą, labai dažnai dirba valytojais ar statybininkais, turi nepalankią darbo sutartį ir gali užstrigti šiame etape labai ilgam: jie dirba labai daug, už mažą algą, o mokytis ir siekti geresnio darbo nebelieka jėgų“, – pasakojo Norvegijos lietuvė.

Kai kurie, pašnekovės teigimu, padirba porą metų, o tada „pereina ant pašalpų“ ir ten užstringa. Tokie žmonės pas lietuviškus „guru“ mokosi būti kaučeriais ar lyderiais, bet nededa pakankamai pastangų integracijai į Norvegijos darbo rinką. „Jei žmogus praleidžia porą metų gaudamas pašalpą, jis tampa visiškai neįdomus rimtam darbdaviui“, – įspėja D. Bogdanienė.

Moteris mačiusi daugybę atvejų, kada Norvegijoje per keletą metų įsikūrę lietuviai paskui save atsiveža šeimą, kitus giminaičius.

„Tai tam tikra prasme apsunkina integraciją, nes kai kurie gyvena metų metais neišmokdami kalbos: nuolat žiūri lietuvišką televiziją ir bendrauja tik su lietuviais. Todėl klesti visokios patarėjų ar konsultantų firmos, per kurias tvarkomi įvairūs popieriai – kai kurie lietuviai nesugeba patys bendrauti su valstybinėmis įstaigomis, taip atsidurdami tam tikroje subkultūroje, grubiai tariant – segreguojasi į užribį.

Be to, Norvegijoje kasmet vis sunkiau, nes pigūs ir nekvalifikuoti darbuotojai konkuruoja ne tik su tautiečiais ar kitų ES šalių piliečiais, bet ir su imigrantų ar pabėgėlių vaikais, kurie nebaigia mokyklų ir nori dirbti išsilavinimo nereikalaujančius darbus, tokius kaip laikraščių išvežiojimas, vairavimas, valymas, statybos, restoranai ir kt.“, – pasakojo D. Bogdanienė.

Turintys emigravusių giminių, labiau galvoja išvažiuoti

Emigracija palietusi maždaug kas trečią Lietuvos šeimą. 36,4 proc. apklaustųjų nurodė, kad jų artimoje šeimoje yra migrantų:

Šeimose, kuriose jau yra emigrantų, emigracinės nuostatos kone dvigubai stipresnės.

ISM universiteto ekonomikos ir politikos studijų programos dėstytoja Eglė Verseckaitė atkreipia dėmesį, kad lietuviui emigruoti yra lengviau negu vidutiniam pasaulio gyventojui. Tai lemia laisvas darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungos erdvėje.

„Galimybių svarba migracijai atsispindi ir tame, kad sumažėjo anksčiau plačiausiai migrantams duris atvėrusios Jungtinės Karalystės patrauklumas dėl su „Brexit“ susijusio netikrumo, ir vis didėja Vokietijos patrauklumas pasibaigus ten galiojusiems griežtiems laisvo darbo jėgos judėjimo apribojimams“, – aiškina E. Verseckaitė.

Pašnekovės aiškinimu, taip pat svarbus veiksnys yra anksčiau emigravusiųjų bendruomenės. Kitaip tariant, visada lengviau pasiryžti emigruoti, kai yra pas ką važiuoti, kai žinai, kad bus kur bent iš pradžių padėti galvą, kad bus, kas padės susigaudyti nepažįstamoje aplinkoje, biurokratinėse plonybėse.

Todėl, aiškina ISM dėstytoja, nenuostabu, kad emigravusiųjų šeimos nariai daugiau galvoja apie emigraciją. Paprasčiausiai jie turi tam geresnes sąlygas, nekalbant jau apie tai, kad šeimų susijungimas yra apskritai viena svarbiausių migracijos priežasčių.

E. Verseckaitė atkreipė dėmesį į tai, kad migrantų tarp artimiausių šeimos narių turi apie trečdalį respondentų.

„Šis skaičius ypač iškalbingas galvojant apie dvigubos pilietybės referendumo perspektyvą ir leidžia manyti, kad tikrai maža tikimybė surinkti pakankamai balsų Konstitucijos pakeitimui“, – sakė pašnekovė.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" 2017 metų balandžio 19-26 dienomis, naujienų portalo DELFI užsakymu, atliko visuomenės nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų.

Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose. Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc.

Mindaugas Jackevičius