Saulę palydėkime – rasa nusiprauskime 


Trumpiausią metų naktį dauguma lyg pavalkus deda Jonui vainiką, mirko ūsus aluje ir šoka pagal „bumčikus“. Kai kurie švenčia kitaip - išlydi saulę į trumpiausią naktį, maudosi rasoje ir kupoliauja.

Laužas pakeičia saulę
Ant Gordų kalno, Kelmės rajone, jau daugiau nei du dešimtmečius vyksta tradicinė Rasos šventė. Netikslu rašyti „organizuojama“, nes jau keliems šimtams žmonių iš visų Lietuvos pakampių Gordų kalnas be Rasų neįsivaizduojamas. Jie čia atvažiuoja nekviečiami.
Kai kurie šventės senbuviai sako, jog Gordų arba Lubinų kalnas - ideali vieta Rasų šventei. Nuo kalno atsiveria lubinų laukai, kuriuose neužmatysi nei vieno elektros stulpo. Apie civilizaciją kalba kelios tolumoje žybsinčios sodybų švieselės. Nusileidus nuo kalno - tiltas per Dubysą, kurioje merginos gali plukdyti vainikėlius.

Nuo pat ryto šventės vietoje jau renkasi žmonės. Jie puikiai žino, kad reikės nušienauti kalno viršūnę, sukrauti nemenką laužą, pastatyti vartus ir viską aptverti lubinais papuoštais fakelais. Merginos dengia vaišių stalą ir pina vainikus. Automobilius ir palapines dalyviai pastato atokiau nuo šventės vietos.
Prieš saulės laidą užgaudžia ragai ir daudytės. Skelbiama šventės pradžia. Visi pasitraukia už vartų. Eidami pro juos kiekvienas nusiprausia vandeniu iš ąsočio. Tik kūniškai ir dvasiškai švarus gali žengti prie Rasų šventės laužo.

Skambant kanklėms ir liaudiškoms dainoms, jaunuolis uždega aukurą. Ne bet kaip - senoviškai. Skiltuvu braukia per titnagą. Kibirkštį pagauna išdžiovinta medžio kempinė. Pučiama žarija uždega pernykštį mažo paukščio lizdą. Laužas degamas vos saulei nusileidus. Jo ugnis simboliškai pakeičia tikrąją gamtos šviesą.

Gėlių ir saulės žaidimai
Sakoma, kad trumpiausią metų naktį žmonės įgyja antgamtiškų galių. Atvirkščiai nei per Kalėdas, žmogus pats tampa raganiumi ir valdo dvasių pasaulį.
Prasideda kupoliavimas. Kupolė - iš devynių žolių ar gėlių surinkta puokštė, pagal kurią būrėjai gali pasakyti viską apie žmogaus ateitį ir praeitį. Užsimerkęs žengi devynis žingsnius. Atsimerki ir nuskini pirmą į akį kritusią žolę. Braidai po pievą tol, kol surenki devynių skirtingų augalų puokštę.

Ryškios gėlės - džiaugsmas. Platūs lapai - apsauga nuo negandų. Viena išskirtinė gėlė - gyvenimo tikslas. Pernykštis augalas - senos nuoskaudos. Išsitaršiusios smilgos - vėjavaikiškos svajonės. Būrėjai sako, kad teisingiausiai gali išsiburti pats sau - tik reikia pagalvoti, kodėl skynei tokį, ne kitokį augalą. Prie būrėjų nutįso eilės. Kupole taip pat vadinamas šakotas, gėlėmis puoštas stulpas - pasaulio medžio simbolis.
Kupolė - nuo žodžio kupa, kupėti. Tai reiškia, kad pasaulis kupinas visko, kas gyva. Rudeniop pasaulyje pradės mažėti ir gyvybės. Ant šio medžio merginos nežiūrėdamos bando užmesti savo vainikėlius. Pakibs - šiais metai ištekėsi.

Šventė įsisiūbuoja. Vaikinai pradeda šokinėti per laužą, kurio, šiukštu, negalima užgesinti iki pat saulėtekio. Laužas šią naktį atstoja saulę. Merginos į Dubysos vandenį paleidžia vainikėlius, o vaikinai šoka jų ištraukti. Vėliau merginos turi vainikėlius išsipirkti - bučiniais, šokiais ar kitomis vaikinų užgaidomis.
Nuo Gordų kalno ridenasi degantys ratai. Tai ne šiaip linksmas žaidimas. Ratas tai - saulė, kurią dabar tarsi gali savo rankomis paimti. Nuo šiol ji riedės į pakalnę - švies vis trumpiau.

Alvydas Januševičius, "etaplius"

www.anglija.lt


Trumpiausią metų naktį dauguma lyg pavalkus deda Jonui vainiką, mirko ūsus aluje ir šoka pagal „bumčikus“. Kai kurie švenčia kitaip - išlydi saulę į trumpiausią naktį, maudosi rasoje ir kupoliauja.

Laužas pakeičia saulę
Ant Gordų kalno, Kelmės rajone, jau daugiau nei du dešimtmečius vyksta tradicinė Rasos šventė. Netikslu rašyti „organizuojama“, nes jau keliems šimtams žmonių iš visų Lietuvos pakampių Gordų kalnas be Rasų neįsivaizduojamas. Jie čia atvažiuoja nekviečiami.
Kai kurie šventės senbuviai sako, jog Gordų arba Lubinų kalnas - ideali vieta Rasų šventei. Nuo kalno atsiveria lubinų laukai, kuriuose neužmatysi nei vieno elektros stulpo. Apie civilizaciją kalba kelios tolumoje žybsinčios sodybų švieselės. Nusileidus nuo kalno - tiltas per Dubysą, kurioje merginos gali plukdyti vainikėlius.

Nuo pat ryto šventės vietoje jau renkasi žmonės. Jie puikiai žino, kad reikės nušienauti kalno viršūnę, sukrauti nemenką laužą, pastatyti vartus ir viską aptverti lubinais papuoštais fakelais. Merginos dengia vaišių stalą ir pina vainikus. Automobilius ir palapines dalyviai pastato atokiau nuo šventės vietos.
Prieš saulės laidą užgaudžia ragai ir daudytės. Skelbiama šventės pradžia. Visi pasitraukia už vartų. Eidami pro juos kiekvienas nusiprausia vandeniu iš ąsočio. Tik kūniškai ir dvasiškai švarus gali žengti prie Rasų šventės laužo.

Skambant kanklėms ir liaudiškoms dainoms, jaunuolis uždega aukurą. Ne bet kaip - senoviškai. Skiltuvu braukia per titnagą. Kibirkštį pagauna išdžiovinta medžio kempinė. Pučiama žarija uždega pernykštį mažo paukščio lizdą. Laužas degamas vos saulei nusileidus. Jo ugnis simboliškai pakeičia tikrąją gamtos šviesą.

Gėlių ir saulės žaidimai
Sakoma, kad trumpiausią metų naktį žmonės įgyja antgamtiškų galių. Atvirkščiai nei per Kalėdas, žmogus pats tampa raganiumi ir valdo dvasių pasaulį.
Prasideda kupoliavimas. Kupolė - iš devynių žolių ar gėlių surinkta puokštė, pagal kurią būrėjai gali pasakyti viską apie žmogaus ateitį ir praeitį. Užsimerkęs žengi devynis žingsnius. Atsimerki ir nuskini pirmą į akį kritusią žolę. Braidai po pievą tol, kol surenki devynių skirtingų augalų puokštę.

Ryškios gėlės - džiaugsmas. Platūs lapai - apsauga nuo negandų. Viena išskirtinė gėlė - gyvenimo tikslas. Pernykštis augalas - senos nuoskaudos. Išsitaršiusios smilgos - vėjavaikiškos svajonės. Būrėjai sako, kad teisingiausiai gali išsiburti pats sau - tik reikia pagalvoti, kodėl skynei tokį, ne kitokį augalą. Prie būrėjų nutįso eilės. Kupole taip pat vadinamas šakotas, gėlėmis puoštas stulpas - pasaulio medžio simbolis.
Kupolė - nuo žodžio kupa, kupėti. Tai reiškia, kad pasaulis kupinas visko, kas gyva. Rudeniop pasaulyje pradės mažėti ir gyvybės. Ant šio medžio merginos nežiūrėdamos bando užmesti savo vainikėlius. Pakibs - šiais metai ištekėsi.

Šventė įsisiūbuoja. Vaikinai pradeda šokinėti per laužą, kurio, šiukštu, negalima užgesinti iki pat saulėtekio. Laužas šią naktį atstoja saulę. Merginos į Dubysos vandenį paleidžia vainikėlius, o vaikinai šoka jų ištraukti. Vėliau merginos turi vainikėlius išsipirkti - bučiniais, šokiais ar kitomis vaikinų užgaidomis.
Nuo Gordų kalno ridenasi degantys ratai. Tai ne šiaip linksmas žaidimas. Ratas tai - saulė, kurią dabar tarsi gali savo rankomis paimti. Nuo šiol ji riedės į pakalnę - švies vis trumpiau.

Alvydas Januševičius, "etaplius"

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: