Lietuvoje dirbau labai gerą darbą ir gaudavau labai gerą atlyginimą, – pasakoja Airijoje jau daugiau nei dešimtmetį gyvenantis Donaldas Katilius, o išgirdęs klausimą, kodėl išvyko, nutyla. – Patys suprantat.“

Iš Lietuvos Donaldas nusprendė išvykti negavęs paskolos namui. „Įmonių turėjau daug, pinigų irgi daug, bet kas iš to? Kiekvieną dieną pro duris ėjo... Vos padėjau parašą, kad atidarau įmonę, jau beldžia į duris ir prašo mokėti mokesčius, nors aš dar nieko nepardavęs“, – pasakojo Donaldas.

Nuo vaikystės verslus vyras nusprendė, kad metas kelti sparnus ir išvyko į Airiją, kur nuo pat pradžių nebijojo darbo: dirbo ir statybose, statė ir metalinius angarus.

Po metų prie jo prisijungė ir žmona, kuri šiuo metu taip pat jau yra įkūrusi savo verslą Airijoje, Monaghane.

Jaunąją kartą vadina tinginiais

Donaldą aplankėme jo automobilių servise. Vyras pasakoja, kad čia sutelpa net trys skirtingi verslai – servisas, automobilių detalių parduotuvė ir automobilių detalių restauracijos dirbtuvės. „Mano klientai nėra vien lietuviai, bet ir ne vien airiai“, – įvardijo vyras.

Šiuo metu dirbtuvėse dirba du darbuotojai: lietuvis ir latvis. Pasidomėjus, ar lengva dirbti su tautiečiais, Donaldas nusišypso: „Su tais, kuriuos aš priimu, lengva. Bet jei priimu į darbą ir matau, kaip atsigulęs miega, tai būna greitai išprašyti. Lietuvių į darbą geriau neimti. Visi jie tinginiai“.

Anot jo, lietuvius pagal darbštumą galima skirstyti į dvi dalis: senoji karta esą nebijo darbo ir yra atsakingi, o jaunoji karta visiškai kitokie. „Senoji karta dirba kuo puikiausiai. Bet jaunoji karta, kurie čia atvažiuoja jau trejus-ketverius metus, visi pijokai, turbūt iš kaimų atvažiavę. Kartais nesuprantu tokių žmonių“, – pasakojo vyras.

Dauguma Monaghane sutiktų lietuvių teigė, kad šiuo metu čia sunku net butą rasti, tačiau Donaldas teigė kitaip – jei nori, viskas įmanoma. „Atvažiuoja žmonės, pabūna savaitę Airijoje, jam kažkas parekomenduoja, kad atvažiuotų pas mane. Bet... Jei savaitę iškenčiu, tai viskas. Miega. Tikrąja to žodžio prasme nieko nedaro“, – piktinosi vyras.

„Mes mokame labai gerus atlyginimus, tik nėra kam dirbti, – teigia Donaldas ir vardija, kad norint per valandą galima užsidirbti ir dvidešimt eurų. – Priklauso nuo žmogaus, bet pradžioje, aišku, kol pamatau, kaip dirba, mokamas minimalus atlyginimas. Bet tas minimalus – 10 eurų už valandą, ne du. Žmonės per savaitę gauna mažiausiai 400 eurų.“

Airijoje visi dirba tiek, kiek priklauso

Donaldas skaičiuoja, kad jo darbuotojai per savaitę gali užsidirbti 600 ir daugiau eurų, tačiau paklausus, ar tiek užtenka geram airiškam gyvenimui, negalėjo atsakyti. „Aš nežinau. Nežinau nė vienos kainos parduotuvėse. Nežinau, kiek kas kainuoja. Paskutinį kartą apsipirkinėjau parduotuvėje gal prieš šešerius metus“, – įvardijo vyras ir pridūrė, kad jie su žmona yra pasidaliję pareigomis.

Anot jo, tai ne gyvenimo Airijoje įprotis, taip pat pareigomis jie buvo pasidaliję ir Lietuvoje. „Žmona rūpinasi ūkiu iš tos pusės, aš rūpinuosi iš kitos pusės“, – tvirtino pašnekovas.

Beje, nors vyras yra sukūręs savo verslą, teigia, kad dirba įprastas darbo valandas, o viršvalandžiai būna labai retai, tik tada, kai atsitinka kas nors labai netikėto.

„Kasdien nuo devynių iki šešių, šeštadienį iki pietų, o sekmadienis – laisvadienis, tai kaip šventa diena, – įvardijo Donaldas. – Nors tie žmonės, kurie dirba „grybynuose“, dirba ir sekmadieniais, bet jų grafikas slenkantis. Tikrai nėra taip, kad čia visi „aria“ kaip išprotėję.“

Donaldo teigimu, darbo valandos Lietuvoje buvo kur kas ilgesnės – nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro, taip pat ir šeštadienį, o ir sekmadieniais neretai tekdavo eiti į darbą.

„Čia jei noriu dirbu trumpiau, aš savininkas, o žmonės, kurie dirba pas mane, šeštą uždaro duris“, – tvirtina Donaldas.

90 procentų gyventojų – „mūsiškiai“

Donaldas su žmona Inga gyvena Monaghane, Airijos mieste, kuris nuo sostinės Dublino yra nutolęs apie pusantro šimto kilometrų. Miestelis nėra didelis, tačiau Donaldas teigia, kad visko užtenka.

„Miestas kaip miestas. Visur yra ir didesnių ir mažesnių miestų, o Monaghanas yra vidutinis miestas, tik „okupuotas“ lietuvių. 90 procentų – mūsiškiai, – tikino Donaldas. – Negalima eiti miestu ir keiktis, nes visi supranta. Tik nežinai, ar bus latvis, ar lenkas, ar lietuvis. Vis tiek visi mūsiškiai.“

Donaldas „mūsiškiais“ vadina ne tik lietuvius, bet ir lenkus bei latvius.

O ar gyventi su tiek lietuvių viename mieste yra gerai? „Man jie netrukdo, nors kiti skundžiasi, dar kiti džiaugiasi, – tikino Donaldas ir pridūrė, kad visokių lietuvių ir Lietuvoje yra. – Būna ir muštynių, ir vakarėlių iki paryčių savaitgaliais, kai tiesiog geria, krenta, mušasi.“

Senatvę įsivaizduoja ne Lietuvoje, o Ispanijoje

Donaldui dar tik keturiasdešimt, tačiau išgirdęs klausimą apie grįžimą į Lietuvą jis nė nemirktelėdamas sako, kad į Lietuvą tikrai negrįš, o sulaukęs pensijos greičiau pasuks į šiltesnius kraštus. Galbūt Ispaniją.

„Užsidirbsiu čia pensiją, tada važiuosiu į Ispaniją ir ramiai gyvensiu, – tikino vyras. – Mano planas toks. Ispanijoje ar Tenerifėje nusipirkti namą ir ten gyventi.“

Apie Lietuvą Donaldas kalba be ilgesio – ten jau nebuvo dešimt metų ir nė neketina artimiausiu metu ten lankytis. „Ir neturiu ką lankyti, nes mano brolis čia, ir manęs netraukia. Aš visą gyvenimą iš jos bėgau: tris metus dirbau Kijeve, kelis metus Lenkijoje. Lietuva ir prieš penkiolika metų žmones vijo pro duris su savo...“, – sakinio nebaigia Donaldas, tačiau paklausus, ar kalta valdžia ir įstatymai, linkteli galvą.

Darbų yra, tik tinginčių niekas nenori

Monaghane įsikūręs Donaldas teigia, kad 2008 metais Airiją užklupusi krizė jau atsitraukė – darbų gausybė.

„Taip, buvo krizė, bet ji jau baigėsi. O ir kai ji buvo niekam atlyginimų „nenukarpė“. Kiekvienai įmonei leido spręsti pačiai. Aš pats pagal įstatymą galėjau sumažinti atlyginimus, kad galėčiau išgyventi tuos sunkius laikus. Kai kurie mažino, kai kurie mažino darbuotojus. Bet visos įmonės išgyveno, – tvirtino Donaldas. – O dabar daug įmonių neturi darbuotojų. Tiesiog negali rasti gerų darbuotojų.“

Jo teigimu, Airija yra puiki šalis paieškoti savo šanso. „Bet tik jeigu nori dirbti. Visi uždirba, jei dirba, – tvirtino Donaldas. – Jei įmonė turi daug darbų, visiems duoda padirbėti ir viršvalandžius.“

Monaghano apylinkėse įsikūrę daugybė gamyklų ir fabrikų, kurios ir vilioja užsidirbti norinčius lietuvaičius, tačiau Donaldas dar kartą pakartojo, kad tinginčių darbuotojų niekas nelaukia.

„Mūsiškiai čia eina ir eina per darbus, juos mėto ir mėto, – apie nenorinčius dirbti lietuvius, latvius ir lenkus kalbėjo Donaldas. – Kai mes atvažiavome, ta senoji karta, mes dirbome, netinginiavome. Jei dirbdavo viršvalandžius, tai dirbdavom ir viršvalandžius. Bet už juos pusantro karto daugiau mokama.“

Donaldas tvirtino, kad norintys užsidirbti Airijoje tikrai užsidirba. „Aš ir pats dabar pirksiu pastatą, mokėsi grynais, nereikia imti paskolos. – tvirtino vyras ir pridūrė, kad dar spės užsidirbti ir namui Ispanijoje. – Dar tik keturiasdešimt, iki pensijos toli.“