Ar sunku paprastam sostinės gyventojui įsigyti kontrabandinių prekių? „Lietuvos ryto” žurnalistas pabandė jų įsigyti ir apskaičiuoti, kiek pajamų neteko valstybė.

Dyzelino galima nesunkiai gauti iš Baltarusijos vežėjų, stabtelėjusių poilsio aikštelėse šalia Vilniaus.

Tačiau mano automobilis varomas benzinu. Todėl nusprendžiau degalų prekeivių ieškoti skelbimuose internete.

Čia trys ketvirtadaliai nelegalių prekeivių siūlo dyzelino. Nesunku suprasti kodėl – dyzelinas dideliais kiekiais atvežamas vilkikų bakuose.

Tuo tarpu benzinas gabenamas lengvuosiuose automobiliuose arba mikroautobusuose įtaisytose talpyklose.

Benzino siūlytojus suskaičiavau rankos pirštais – daugiausia šių degalų ieškoma, o ne siūloma.

Pasak „Lietuvos ryto“, skelbimuose pirkėjai tikina būsiantys nuolatiniai klientai, kuriems reikės didelio kiekio degalų.

Paskambinęs keliais nurodytais telefonais išgirdau, kad arba jau neprekiaujama, arba benzino kol kas nėra.

„Aš jau pats piluosi degalinėje. Prekybą nutraukiau”, – „Lietuvos rytą“ tikino vienas prekeivis. Kodėl? Esą neapsimoka, nes baltarusiai benziną pabrangino, o mūsiškės degalinės pradėjo vilioti didesnėmis nuolaidomis.

Dar vienas pardavėjas siūlė paskambinti kitą dieną. „Dabar kaip tik važiuoju paimti”, – „Lietuvos rytui“ sakė jis. Užsirašiau prekeivio telefoną ir paiešką tęsiau.

Kai kurie benzino pardavėjai skelbime reikalavo bendrauti tik SMS žinutėmis. „Reikia benzino”, – brūkštelėjau vienam.

„O kiek reikia? Nesipylei dar pas mane”, – netrukus atskriejo atsakymas.

Parašiau, kad esu naujokas, nes iki šiol pyliausi tik dujas, kol sugedo sistema.

„Iš kur gavai mano telefoną?” – atskriejo paskutinė žinutė.

Daugiau šis prekeivis nereagavo į mano prašymus parduoti benzino.

Galiausiai su vienu pardavėju sutarėme dėl kiekio, kainos ir vietos. Jis pasiūlė susitikti Vilniuje, prie Ozo kino teatro esančiame garažų komplekse.

„Ar žinai, kur mano garažas?” – klausimas sudarė įspūdį, kad dauguma įvežtinio benzino pirkėjų – nuolatiniai, lojalūs klientai. Tokių atsitiktinių kaip aš beveik nepasitaiko.

Pasak „Lietuvos ryto“, prekeiviai vengia su jais turėti reikalų. Bijo, kad tai bus apsimetęs policininkas arba mokesčių inspektorius.

Prie garažų komplekso manęs jau laukė mėlynas „Volkswagen”, kurio salone, be vairuotojo, tupėjo ir grėsmingai atrodantis šuo. Gal tam, kad užuostų pasalą?

Prekeivis drąsiai pamojo ir parodė, kad važiuočiau paskui jį. „Kitą kartą žinosi, kaip atvažiuoti”, – dar mestelėjo.

Netrukus stabtelėjome prie vieno masyvų labirinte esančio garažo.

„Kiek pilsim?” – pasiteiravo pardavėjas.

40 litrų pirmam kartui pakaks. Iš kur benzinas? Ar jis tikrai kokybiškas? Neskiestas? O gal maišytas su 92 markės benzinu? – pažėriau klausimų jaunuoliui.

„Niekas dar nesiskundė. Mano pirkėjai nuolatiniai. Benzinas baltarusiškas, 95 markės. Pats pamatysi, kad neskiestas”, – ramiu tonu „Lietuvos rytui“ paaiškino pardavėjas.

Už garažo durų tikėjausi išvysti nedidelę nelegalią degalinę, iki lubų prikrautas talpyklas su degalais.

Tačiau, mano nuostabai, patalpa buvo beveik tuščia. Stovėjo keli bakai su benzinu, elektrinė pompa ir žarna.

Pardavėjas paaiškino niekada čia nelaikantis didelių kiekių. Jei užkluptų inspektoriai, pasiteisintų, kad keli bakai – asmeniniam naudojimui. Jei pareigūnai ir nubaustų nelegalų pardavėją, bauda už tokį degalų kiekį siektų 100 litų.

Benzino pardavėjas neišdavė, kur laiko daugiau degalų.

Įbrukęs žarną į mano automobilio baką, prekeivis įjungė elektrinę pompą. Per minutę 40 litrų talpos bakelis ištuštėjo.

Kiek skolingas? Už litrą benzino pardavėjas paprašė 3,40 lito. Kaip rašo „Lietuvos rytas“, Vilniaus degalinėse tą dieną 95 benzinas kainavo apie 4,11 lito.

Taigi už kontrabandinius degalus paklojau 136 litus. Degalinėje tas pats kiekis man būtų kainavęs 28,4 lito daugiau.

Skirtumas ne toks jau didelis, prasitariau garažo savininkui. „Bet jei daug važinėji, piniginėje labai pasijus”, – „Lietuvos rytą“ nuramino pardavėjas.

Po savaitės bakas jau buvo tuščias. Taigi, jei tame garaže pilčiausi kas savaitę bent po 40 litrų, per mėnesį sutaupyčiau 114 litų. Per metus piniginėje liktų 1370 litų, skaičiuoja „Lietuvos ryto“ žurnalistas.

„Kai reikės, skambinkite prieš dieną”, – informavo atsisveikindamas benzino prekeivis.

Nerimaudamas paleidau variklį – ar nereikės siurbti lauk neaiškios kilmės benzino?

Tačiau dvejonėms nebuvo pagrindo – automobilis riedėjo kaip visada.

Kokią žalą valstybei padarė šis mano sandoris? Už legaliai parduotą benzino litrą valstybei atitenka apie 2,2 lito pridėtinės vertės mokesčio ir akcizo.

Taigi įsipylęs kontrabandinių degalų valstybei nesumokėjau 88 litų.

Jeigu tokius degalus aš vartočiau visus metus, valstybė vien dėl mano veiksmų netektų puspenkto tūkstančio litų.

Sunku apskaičiuoti, kiek vairuotojų pilasi kontrabandinius degalus.

Tačiau šešėlinė prekyba benzinu nė iš tolo neprilygsta dyzelino pardavimui.

Dyzelinu varomų automobilių sparčiai daugėja. O jų degalus nesunku pervežti per sieną vilkikų bakuose.

Pasak „Lietuvos ryto“, įvežtinio dyzelino litras šešėlinėje rinkoje kainuoja 2,40 lito, degalinėse – 3,56 lito. Taigi čia skirtumas jau daugiau nei litas.

Kiek dėl to praranda valstybė? Tarkime, vienas vairuotojas per metus savo reikmėms sunaudoja 700 litrų dyzelino. Degalinėje už tokį kiekį jis paliktų apie 2,5 tūkst. litų, skaičiuojant šiandieninėmis kainomis.

Litro dyzelino 44 procentus kainos sudaro PVM ir akcizai.

Vadinasi, per metus toks vairuotojas, nusprendęs piltis tiktai įvežtinius degalus, valstybei nesumokės beveik 1100 litų.

Kaip rašo „Lietuvos rytas“, trijų tokių vairuotojų nesumokėtų mokesčių suma prilygsta valstybės išlaidoms vienam moksleiviui parengti.

Kontrabandinių cigarečių rinka Lietuvoje – dar didesnio masto nei degalų.

Tačiau prekiautojai rūkalais yra kur kas atsargesni nei garažų „operatoriai”.

Pavyzdžiui, paprastą dieną įsigyti kontrabandinių cigarečių Vilniaus Kalvarijų ar Halės turguose beveik neįmanoma.

„Ateikit sekmadienį. Tada gausit”, – išgirdome iš turgaus prekybininkų. Gali būti, kad nebuvome panašūs į patikimus pirkėjus.

Prekeiviai puikiai žino, kad savaitgaliais į turgų tikrai neužsuks pareigūnai. Jų galima sulaukti tik darbo dieną.

Viltis nusipirkti cigarečių nušvito, kai sužinojau, kad jomis prekiaujama viename Vilniaus Naujamiesčio rajono daugiabutyje.

Prekyba viename Algirdo gatvėje esančiame penkiaaukštyje vyksta tiesiog per pirmo aukšto langą.

Tačiau bandymas buvo nesėkmingas – pastoviniavau prie lango nieko nepešęs.

Pasirodo, uždarame kieme veikia savotiška žvalgų sistema.

Apie prekybvietę žino kiekvienas vaikas. Jei pasirodo įtartini žmonės, prekeiviai iškart apie tai informuojami.

„Reikia belsti”, – pasufleravo vienas pirkėjas. Pro langą galvą iškišusiam pardavėjui nieko nesakęs jis padavė 3,30 lito ir gavo pakelį „Saint George”. Langas skubiai užsivėrė.

„Niekada nesinešk banknotų, nes čia jų nepriima. Bijo pažymėtų”, – „Lietuvos rytui“ patarė pirkėjas.

Parduotuvėje tas pats pakelis kainuoja 6,40 lito.

Kiek prarado valstybė? Pigiausių cigarečių 85 procentus kainos sudaro akcizai ir PVM. Taigi į biudžetą nepateko 5,44 lito.

Apskaičiuota, kad vienas rūkalius Lietuvoje vidutiniškai per metus surūko 273 pakelius. Taigi, jei jis rūko tik kontrabandines cigaretes, į biudžetą neįplaukia mažiausiai 1540 litų.

Cigarečių didmenininkė „JTI Marketing and Sales” birželio mėnesį atliko rūkalių apklausą.

„Rūkalių prašėme parodyti pakelį. 46 proc. jų buvo su nelietuviškomis banderolėmis. Tai tik parodo kontrabandinių cigarečių paplitimo mastą”, – „Lietuvos rytui“ teigė kompanijos viešųjų reikalų vadovas Baltijos šalims Ramūnas Mačius.

„JTI Marketing and Sale” apklausos duomenimis, kontrabandiniai rūkalai labiau paplitę mažesniuose miesteliuose – 62 proc. rūkalių turėjo pakelius su nelietuviškomis banderolėmis.

Skaičiuojama, kad per metus valstybė dėl nelegalios cigarečių apyvartos praranda 550 milijonų litų.